Valdančioji koalicija dar lipdoma. Kaip bus, pamatysime.
Tačiau gana svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ne tik Algirdui Butkevičiui, bet ir visoms politinėms partijoms rinkėjai padarė „viščiuko sparnelį“ (bušido imtynių veiksmas užlaužiant ranką) ir privertė partijas tiesiog kapituliuoti. Sakyti, kad į nokdauną pasiųsta tik Lietuvos socialdemokratų partija ar Darbo partija, kurią apskritai ištiko nokautas, būtų ne visai teisinga. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga save pozicionavo kaip nepolitinę jėgą, nepartinių žmonių komandą, kuriai svarbios tik vertybės (o kokios jos, kol kas yra neįminta mįslė). Ir jų pergalė diskreditavo politines partijas kaip vieną svarbiausių politinės sistemos elementų.
Ar dėl to kalti „valstiečiai žalieji“ (pagardinti raundapo prieskoniu)? Ne. Jiems rožėmis klotą kelią nutiesė ne kas kitas, o tos pačios senosios ir ilgą laiką valdžia besikeičiančios partijos. Juk, be Ramūno Karbauskio, Sauliaus Skvernelio ir ant prekystalio padėtų „Naisių“, „valstiečiai“ daugiau nieko ir neturėjo. Ir čia tikslinga prisiminti, kokios funkcijos teoriškai priskiriamos partijoms. Jų galima pateikti labai daug, bet tarp dažnai įvardijamų yra politinio elito atrankos ir socializacijos arba, kitaip tariant, rekrutavimas, tinkamiausių kandidatų atrinkimas ir jų parengimas (socializavimas) dalyvauti politiniuose procesuose.
Kitos funkcijos – ryšio tarp gyventojų ir valdžios palaikymas, politinio kurso formavimas, atsižvelgiant į visuomenės interesus, dalyvavimas rinkimuose, valdžios siekimas ir t. t. Būtent pastaroji funkcija, regis, ir beliko gyva.
Tai, kad nėra realios naujo politinio elito atrankos ir socializacijos, yra akivaizdžiai matoma. Dabar vieni juokai be jokios patirties patekti į Seimą. Ir atsakomybė už tai tenka ne tik rinkėjams, bet ir partijoms, kurios tuos kandidatus iškelia taip pat be jokios atsakomybės. Vienos neįsileidžia jaunų ir naujų veidų, kitos tai daro organizuodamos jų svaiginamas karjeras, bet nesuteikdamos jokio parengimo, žinių ir patirties.
O paskui dar stebimės, kaip čia yra, kad atėjo jauni žmonės, bet jiems nepavyko... Jaunumas politikoje nėra savaime vertybė, į jaunus būsimus politikus reikia investuoti, juos mokyti ir parengti politiko darbui. Tačiau politinių partijų pakasynas turbūt labiausiai priartino pamiršta antroji minėta funkcija – ryšio tarp gyventojų ir valdžios palaikymas. Valdžia ir politinės partijos atitrūko nuo žmogaus.
Žmonės matė tik politines rietenas, asmeninių ambicijų ir arogancijos demonstravimą arba visišką politinį analfabetizmą, ir jie pasakė „gana“. Neužtenka vien prieš rinkimus pasibelsti į rinkėjų duris ir pasakyti, kad „nuo šiol viskas bus gerai“. Rinkėjai kiekvieną dieną turėtų girdėti paaiškinimus, kas daroma, kodėl tai daroma, ir kodėl daroma būtent taip, o ne kitaip. Iki šiol buvo taip, kad vieni ką nors daro ir teigia: „Aš viską žinau ir nematau reikalo aiškinti.“
Kiti nutaiso rūpestingą veidą ir kartoja, esą „stengsimės ir bandysim“, bet iš tiesų nieko nedaro ar, priėmus sprendimą, bijo net išeiti pakalbėti su žmonėmis. Deja, rinkėjams reikia ne to. Beje, didesnio spjūvio į veidą nei korupcijos skandalai apskritai negali būti. Juk rinkėjai tokiais atvejais pasijunta tiesiog apvogti, nes jie moka atlyginimus politikams. Tačiau šie atkerta, kad jiems vis dar negana, ir dėl to jie vykdys galinčiųjų daugiau sumokėti nurodymus. Ir šįkart rinkėjai, jau nematydami didelio skirtumo tarp partijų, tiesiog pasakė „taip“ naujam žaidėjui.
Pačios partijos, neišlaikydamos ideologinio stuburo, taip pat prarado kompasą ir negali pasiųsti rinkėjams jokios aiškesnės žinutės. Savivaldoje koalicijos apskritai formuojamos principu „bet kas, su bet kuo ir bet kaip“. Pačios partijos ištrynė bet kokias ribas tarp savo pažiūrų ir principų. Žinoma, rinkėjai taip pat nelengvai save identifikuoja kairės ir dešinės skalėje, požiūrių diferenciacija nėra ryški. Bet ir pačios partijos ne itin daug nuveikė šviesdamos ir formuodamos savo rinkėją. O principų nesilaikymas visada aiškinamas, esą „koalicijos partneriai neleido“.
Beje, ir toliau matome jau regėtą vaizdą, kai politikai, tauškę, kokios suderinamos yra programos, po pralaimėtų rinkimų jau teigia priešingai. Kiti, skausmingai pralaimėjusieji, nuolankiai derasi (tiksliau, net nesidera), nes paprasčiausiai jiems reikia valdžios. Iš partijų beliko tik pavadinimai, nebėra jokio turinio. Jos padarė viską, kad rinkėjai su šakėmis išeitų prieš jas pačias. Deja, ir naujieji „gelbėtojai“, nors tiek daug kalbėjo apie vertybes ir principus, toliau tęsia tradiciją, teigdami, kad gali jungtis su bet kuo, ir jiems nėra skirtumo tarp konservatorių ar socialdemokratų. Viskas „vardan tos Lietuvos“. Tačiau dar nežinoma, kas už to slypi.
Profesionalų Vyriausybei siūlomas neprofesionalas premjeras, kuriant plačią koaliciją Seimą norėta palikti be opozicijos, o tai grėstų labai rimtomis problemomis, nes paprasčiausiai nebeliktų jokios kontrolės. Taip galima ir iki autoritarizmo nusiristi.
Tačiau pagyvensim, pamatysim, kas bus iš to naujo darinio. Norisi tikėti, kad šis supurtymas pagaliau privers partijas pažvelgti į veidrodį, įvertinti savo veiklą ir suvokti, kam ir kaip jos turėtų dirbti. Priešingu atveju teks pripažinti, kad partijų pakasynos tikrai įvyko, ir renkame vien pseudopartijas, neturinčias ideologijos ir principų.

Komentaras publikuotas portale lzinios.lt