Remigijus Šimašius 2015 metais šventė pergalę. Laimėjo Vilniaus mero rinkimus. Itin plačią koaliciją sudarė Liberalų sąjūdis, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Lietuvos socialdemokratų partija, „Tvarka ir teisingumas“, „Lietuvos sąrašas“. Administracijos direktore paskirta Alma Vaitkunskienė. Optimizmas veržėsi per kraštus, žadėta itin daug. Tiesa, vilniečiai vis svarstė, kad aktyvumo daugiau feisbuke nei realybėje.

Bet šį rudenį krizė savivaldybėje pradėjo gilėti su pagreičiu. Pirmiausia R. Šimašius nusprendė iš koalicijos išmesti konservatorius. Reikia pripažinti, jog argumentacija buvo silpnoka, ir tai, kad konservatoriai trukdo priimti svarbius sprendimus bei dirbti efektyviai, iki galo neįtikino. Juolab kad tuometis konservatorių vicemeras Valdas Benkunskas neblogai gynėsi, teigdamas, jog visi tie geri darbai (darželių klausimo sprendimas, susigrąžinti Vilniaus šilumos tinklai) padaryti būtent konservatorių kuruotose srityse. Nors nepamirškime konservatorių pademonstruotos „meilės“ sporto klubams, išdalijant jiems milijoną eurų, ar paramos bažnyčios statybai. Naujos koalicijos formavimas nebuvo sklandus. Tik socialdemokratai, regis, parodė aiškią poziciją ir palaikymą.

Derybos dėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos prisijungimo baigėsi gana absurdiškai. Jiems atiduota vicemero pozicija, bet koalicinės sutarties nėra. Galiausiai krizė dar labiau sustiprėjo R. Šimašiui pareiškus nepasitikėjimą administracijos direktore A. Vaitkunskiene.

Čia ir paaiškėjo, jog meras palaikančios daugumos miesto taryboje neturi. A. Vaitkunskienė, kuri, regis, jaučiasi tikrąja miesto valdytoja, nusprendė, kad išeiti nenori, ir puikiai pasinaudojo visomis sistemos spragomis.

O tarybos nariai balsuodami išreiškė pasitikėjimą A. Vaitkunskiene ir kartu nepasitikėjimą pačiu R. Šimašiumi. Tačiau visa ši padėtis nėra kažkas neįtikima. Ji labai gerai išryškino mūsų savivaldos problemas, kurių politikai nemato ir nenori matyti. Apie tiesioginių merų rinkimų įvedimo galimas implikacijas būta daug perspėjimų. Pasirinkta sistema užprogramavo konfliktus ir pato situacijų susidarymą.

Taip, ji išsprendė merų kaitos problemą, tačiau visi kiti argumentai, kuriuos tuo metu dėstė politikai, virto pelenais. Rinkėjų aktyvumo šuolio nematėme, augimas 3 proc., taip ir nepasiekiant 50 proc. aktyvumo ribos, – ne tai, dėl ko buvo verta įteisinti tiesioginius merų rinkimus. Tai tik patvirtino ir pastarieji tiesioginiai mero rinkimai Marijampolėje, kai aktyvumas per pirmąjį turą siekė 24,62 proc., per atrąjį – 18,87 procento. Buvo nuolat kalbama, jog merais tampa ne tie, kuriuos nori matyti žmonės. Tačiau po 2015 metų rinkimų perskaičiavus, kiek ankstesnių merų buvo perrinkti tiesioginiuose rinkimuose, paaiškėjo, kad perrinkimas siekė 56 procentus.

Žinant Lietuvos rinkėjų preferencijų kaitą, tai net labai neblogas rezultatas. Tačiau politikai primityviai aiškino, jog rimtesnėms savivaldos reformoms neužtenka politinės valios, todėl įmanomas tik toks sprendimas. Kitaip tariant, politikai dėl savo pačių ambicijų ir nesugebėjimo dirbti tinkamai, bet kartu ir noro įsiteikti rinkėjams į pačių rinkėjų realius interesus numojo ranka.

Praktikoje jau matėme, kas nutinka, kai meras praranda tarybos paramą. Raseiniai vos išvengė tiesioginio valdymo ir turėjo beveik metus trukusį konfliktą, per kurį nebuvo vicemero ir nuolatinio administracijos direktoriaus, kreiptasi ir į teismus. Šiauliuose taip pat norėta nuversti merą, valdančioji dauguma keitėsi ne kartą. Tai neturėtų stebinti. Savivaldoje jokių ideologinių principų jungiantis į koalicijas nėra, bet kas su bet kuo gali sudaryti vieną valdančiąją daugumą. Vilniaus situaciją išspręsti tikrai nebus lengva. R. Šimašius pareiškė, kad jis vėl sieks A. Vaitkunskienės atstatydinimo.

Tarybos daugumos palaikymo kol kas nėra. Todėl jei taryba dėl A. Vaitkunskienės laikysis savo pozicijos, postus šie asmenys išlaikys, bet tokia padėtis lems stagnaciją, nuolatinius konfliktus, o tai kenks miesto valdymui, kuriam vilniečiai ir šiandien turi nemažai priekaištų. Jei administracijos direktorė būtų atleista, neaišku, kaip greitai pavyktų rasti kitą, visiems tinkamą kandidatą. Net jį radus, tikėtina, taryba gali būti linkusi toliau nepalaikyti mero ir jį spausti. To priežastį numatyti nesunku.

Kiti rinkimai – jau 2019 metų žiemos-pavasario sandūroje. Strategiškai tikslinga dar labiau silpninti merą, rodyti jo neįgalumą valdyti, kad būsimoje rinkimų kovoje liberalų galia būtų gerokai sumenkusi. Tiesa, patys liberalai jau padarė didžiausią darbą griaudami savo partiją. Taigi padėtis, kai meras valdo, bet nevaldo, o pats valdymas – chaotiškas ir neefektyvus, labai tikėtina. Vis dėlto esant tokiai situacijai labiausiai pralaimės ne R. Šimašius ar A. Vaitkunskienė. Pralaimės vilniečiai, tampantys politikų sukurtos ydingos sistemos ir jų asmeninių ambicijų įkaitais. Todėl klausimas dėl mero ir tarybos funkcijų bei galių peržiūros turi grįžti į politinę darbotvarkę. Kitaip tokios situacijos kartosis nuolat.

Rima Urbonaitė yra Mykolo Romerio universiteto politologė. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt