Uždrausti naudotis pasyvia rinkimų teise negalima. Jei pretendentas atitinka įstatymo reikalavimus, leidžiančius kandidatuoti, jis tokią teisę turi. Tačiau taip pat derėtų matyti, kad naudojimasis šia teise tampa panašesnis į piktnaudžiavimą. Pirmiausia galima matematiškai įvertinti, kiek patrauklios yra merų ir savivaldybių tarybų narių pozicijos. Statistika gana iškalbinga. Merų postų yra 60, o kandidatų į juos, Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, turime 413. Rinksime 1442 savivaldybių tarybų narius. Į sąrašus įtrauktų kandidatų yra 13 702.

 

Konkursai visai neblogi. Konkursai į tarybų narius yra net didesni negu į merus. Kadangi pastaruoju metu labai aktualizuotas visuomeninių rinkimų komitetų klausimas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors jų populiarumas tikrai auga, kol kas jie su savo „pasiūla“ gerokai atsilieka nuo politinių partijų. Šios iškėlė 330 kandidatų į merus, visuomeniniai rinkimų komitetai – 74, dar 12 kandidatų išsikėlė patys. Žiūrint į visus kandidatų sąrašus, galima matyti, jog partijų sąrašuose yra 10 293, visuomeninių rinkimų komitetų – 2714, partijų koalicijų – 695 kandidatai.

Tačiau tai nereiškia, kad nors partijos ir toliau dominuoja, visuomeninių komitetų problemos, susijusios su jų laikinumu, manipuliavimu prisidengiant nepolitiškumo vėliava, yra nesvarbios. Jų neišsprendus, kituose rinkimuose vaizdas gali būti kitoks, ir problemos tik didės. Bet grįžkime prie iškeltos problemos, rodančios politinių postų patrauklumą ir kandidatavimą bet ko ir bet kur.

 

Tik reikėtų pažymėti, jog tai tikrai politiniai postai, nors labai madinga aiškinti, kad mero pozicija yra ūkinė, o kai sudaromos tokios koalicijos, kaip tarp Lietuvos laisvės sąjungos ir „Jaunosios Lietuvos“ partijų, sugalvojami net naujadarai, pavyzdžiui, „techninė koalicija“. Problemą rodo ne tik statistika. Ją sukuria kandidatų pasirengimas rinkimams, kampanijų metu (ne)konstruojamas turinys. Lietuvoje yra 60 savivaldybių, tačiau galima pažvelgti bent į Vilnių. Registruotų kandidatų į merus yra 17. 2015 metais buvo 12. Norinčiųjų tapti sostinės meru pagausėjo. Bet kas iš to? Pasiūla iš esmės nepakito.

 

Iš šįkart kandidatuoja Remigijus Šimašius, Artūras Zuokas, Gintautas Paluckas, Naglis Puteikis. Petrą Gražulį pakeitė Remigijus Žemaitaitis, Joną Pinskų – Darbo partiją vėl gaivinantis Viktoras Uspaskichas, konservatoriai, 2015-aisiais kėlę Mykolą Majauską, dėl suprantamų priežasčių jį pakeitė Dainiumi Kreiviu. „Valstiečiai“ nusprendė sustiprinti savo pozicijas keldami vieno populiaresnių jų politikų Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūrą. Kiti kandidatai veikiausiai iki pat rinkimų pabaigos taip ir netaps vilniečiams atpažįstamais veidais. Bet gaus dvi minutes eterio ir nevargins savęs klausimais „kodėl“ ir „kaip“. Turint galvoje tokią paletę, rinkėjų pasirinkimas, deja, bus nelengvas. Jau matome, kad dominuoja rinkimų kampanijos technologijos (miesto „tapetavimas“ rinkimų plakatais, šūkiai, dviejų minučių vaizdo klipai), bet ne turinys ir idėjos. V. Uspaskichas aiškiai sako – neklauskite manęs „kaip“, aš nežinau situacijos mieste.

 

Jo atsakymas yra paprastas: „aš padarysiu“. Politikai net į programas neinvestuoja. Surasti programos dokumentą interneto platybėse tampa didžiuliu iššūkiu. N. Puteikis tokio dokumento apskritai nėra parengęs, tačiau su programa „anie vagys ir teisti, balsuokite už mane“ jis patenka tarp septynių populiariausių kandidatų. V. Uspaskichas nustemba, kad jo programos rasti neįmanoma, bet čia pat pripažįsta, jog šūkiai yra svarbiausia. Šiandien apklausose jis yra ketvirtas, nors akivaizdu, kad V. Uspaskichas nepasirengęs dirbti. Bet platforma partijai save parodyti tikrai gerai pasirinkta.

 

Panašios tendencijos – ir prezidento rinkimuose. Pasitraukus Aušrai Maldeikienei, kuri, regis, turi savo aiškų scenarijų, jo palyginti sėkmingai laikosi ir dar atliks savo vaidmenį šioje kampanijoje net nebūdama kandidatė, kampanijos dalyvių yra 10. Bet čia dar ne pabaiga. Nors kampaniją realiai vykdo pusketvirto kandidato, norinčių kovoti sąrašas tik plečiasi. Dėl pusketvirto kandidato tikrai neįsivėlė klaida. Arvydas Juozaitis, Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė rinkimų kampaniją vykdo. Saulius Skvernelis vis dėlto yra labiau premjeras nei kandidatas. Bet atskirti jo, kaip premjero ir kaip kandidato, veiklą paties S. Skvernelio ir jo komandos pastangomis tampa vis sudėtingiau.

 

Kai premjero patarėjas televizijoje aiškina, kad S. Skvernelis būtų geriausias prezidentas, suprasti tai galima tik kaip visišką nesuvokimą ir piktnaudžiavimą pareigomis bei galiomis. Tai daroma šaltu veidu be jokio raudonio. Vis dėlto visus saugiklius „išmušė“ Mindaugas Puidokas. Žmogus, kaip politikas pagarsėjęs dėl vienos istorijos, nusprendė, jog gali būti prezidentu. Kandidatuoti neuždrausi, bet politikos padangėje norėtųsi daugiau sveiko proto. Norisi elementarios atsakomybės, norisi, kad politikai bent pagalvotų, kur eina, įvertintų savo kompetenciją bei gebėjimus ir susilaikytų nuo pareiškimo „kandidatuoju!“