Tokį konvejerį vis dėlto reikėtų stabdyti, jei galvojama apie rezultatus, kurie kadencijos pabaigoje leistų pagrįstai teigti, kad ši valdžia tikrai buvo kitokia ir bent keliose srityse pasiektas proveržis.
Tačiau naujausi statistiniai duomenys rodo, kas verčia sunerimti dėl to, kaip vyksta įstatymų priėmimo procesas Seime. Kad problemų esama, liudija ir skandalingos istorijos, kurių priežastis yra būtent netinkamai ir neprofesionaliai parengti įstatymai. Jie sėkmingai priimami, bet, pradėjus juos įgyvendinti, neprofesionalumas atsiskleidžia visu gražumu. O vėliau tik belieka skėsčioti rankomis, aiškintis, raminti visuomenę ir vis nukelti ir nukelti įstatymų vykdymą, taisyti spragas. Tačiau statistiniai duomenys, neapipinti jokiais pasiaiškinimais, leidžia įžvelgti keletą aspektų.
Pirmiausia, „valstiečiai“ viršija priimamų įstatymų rekordus. Jau teko rašyti apie rekordiškus skaičius per antrąją (pavasario) sesiją, kai priimti 287 įstatymai. Tačiau rekordų siekimas, regis, Seimo nariams patiko. Per trečiąją šios kadencijos Seimo (rudens) sesiją priimti 294 įstatymai. Palyginus visų kadencijų trečiąsias sesijas, iki šiol daugiausia jų buvo priimta 1996–2000 metų kadencijos Seime – 194 įstatymai. 2000–2004 metų Seimas priėmė 191 įstatymą.
Tačiau nepamirškime, kad tuo metu Lietuva itin intensyviai rengėsi stoti į Europos Sąjungą, turėjome atlikti tikrai labai daug namų darbų. Vėliau krizės metais (2008–2012) valdęs Seimas per tą pačią sesiją priėmė 185 įstatymus, o pasyvūs atrodę, bet įstatymų leidyboje vis dėlto neblogai sukęsi socialdemokratų vedami Seimo nariai per 2012–2016 metų kadenciją priėmė 171 įstatymą. „Valstiečiai“ perėmė senąsias tradicijas ir netgi aplenkė visus.
Iš viso per tris sesijas jau priimti 683 įstatymai. O bendras priimtų visų teisės aktų skaičius siekia 1025. Pirmosios vietos medalis atitenka šiam Seimui. Tik vargu ar jis auksinis. Plastilino medalis turbūt geriau tiktų šiam „rekordui“. Pagrindinė teisės aktų iniciatorė išlieka Vyriausybė, tačiau ir Seimo nariai, o ypač „valstiečių“ frakcijos, yra iniciatyvūs. Opozicija gerokai pasyvesnė, ir tai normalu. Tačiau opozicijos svarbiausia funkcija – kontrolė.
O dabar matome, kad ir opozicijos frakcijos neretai balsuoja už įstatymus, kurie vėliau sukelia rimtų problemų. Konservatoriai – kiek aktyvesni, bet iš jų daugiau garso nei veiksmo. O socialdemokratus, kurie beveik nepastebimi opozicijoje, turbūt tuoj ir pamiršime. Todėl, klausimas kyla ir dėl opozicijos veiklos efektyvumo. Atitinkamai rekordai viršijami ir pagal teisės aktų, priimamų per posėdį, skaičių. Jau praėjusio Seimo rodiklis, siekęs 5,7 teisės akto per posėdį, atrodė didelis. Tačiau „valstiečiai“ – tiesiog sprinteriai: per posėdį priimami aštuoni teisės aktai. 2008–2012 metų Seimo nariai per posėdį išspausdavo vos 4,4 teisės akto – tikri lėtapėdžiai. O dar ir posėdžiavo per savo trečiąją sesiją 63 kartus, kai „valstiečiai“ sėkmingai viską optimizavo ir užteko 49 posėdžių.
Žinoma, Seimo nariai dirba ne tik per posėdžius, dirbama komitetuose, su rinkėjais ir t. t. Tačiau oficialios komitetų darbotvarkės neatrodo perkrautos, todėl svarbu ir klausimas, ar vis dėlto lieka laiko diskusijoms. Kai pradedami įgyvendinti įstatymai, matome, kad diskusijų, analizės, o ne aklo mygtukų spaudymo tikrai trūksta. Vis dėlto veikiau trūksta tiesiog kompetencijos ir profesionalumo.
Apie paradoksą, kad norima profesionalų Vyriausybės, bet pamirštamas Seimo profesionalumo poreikis, ir galimas to implikacijas buvo kalbėta iškart po rinkimų. Prielaidų kalbėti apie Seimo bent jau didesnės dalies kompetenciją, deja, taip ir neatsirado. Tokį konvejerį vis dėlto reikėtų stabdyti, jei galvojama apie rezultatus, kurie kadencijos pabaigoje leistų pagrįstai teigti, kad ši valdžia tikrai buvo kitokia ir bent keliose srityse pasiektas proveržis.
Deja, kol kas matome vis daugiau kylančios įtampos, skirtingos visuomenės grupės (gydytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai) vis aukščiau kelia galvas dėl įsisenėjusių ir nesprendžiamų problemų. Dar vienas aspektas, kuris tikrai nepadeda užtikrinti pakankamos kokybės, yra įstatymų priėmimas ypatingos skubos tvarka. Dar analizuojant antrosios (pavasario) sesijos duomenis, buvo galima pasidžiaugti, kad tik maždaug 11,5 proc. įstatymų (33 iš 287) buvo priimti vadovaujantis ypatinga skuba. Tačiau trečiosios sesijos rezultatai verčia sunerimti, kad vėl bus grįžtama į įprastas vėžes. „Valstiečiai“ jau pasiekė 25,9 proc. tokia tvarka priimamų įstatymų lygį.
Ir tokia tendencija nėra vertinama pozityviai. Ankstesnių kadencijų Seimai taip pat taikė tokią praktiką ir negalėjo pasigirti rezultatais. Taigi naujausi statistiniai duomenys gana neblogai paaiškina, kodėl turime tiek problemų dėl priimamų įstatymų. Žinoma, iniciatyvumas nėra savaime blogybė, bet iniciatyvumas ir įstatymų priėmimo konvejeris be diskusijų, analizės yra tiesus kelias į dar daugiau problemų.
Rima Urbonaitė – Mykolo Romerio universiteto politologė.