MRU psichologė S. Vimoncienė sako, kad priežasčių, kodėl vaikas neturi noro mokytis gali būti labai įvairių ir daug: „Kiekvienas žmogus turi tam tikrą aktyvumo ir iniciatyvumo potencialą, tačiau mūsų prigimtis yra tokia, kad ilgainiui darydami vieną ar kitą veiklą, mes prarandame susidomėjimą ar tiesiog ieškome naujų iššūkių“. 

Anot dėstytojos, tarkim, būsimas pirmokas, didžiuojasi savimi, jog esi į mokyklą, džiaugiasi ir nekantrauja, tačiau baigęs pradinę mokyklą, o neretai ir po pirmų mokslo metų, jo akys užgęsta ir mokykla tampa prievole, kur jis dažniausia keliauja ne iš smalsumo, bet dėl draugų ar todėl, kad taip reikia.

 

Pasak S. Vimoncienės, tokia situacija susiklosto ne per vieną dieną ir deja, tokio pasikeitusio vaiko elgesio pradžia dažnai lieka nepastebėta. „Tad kalbant apie vaiko nenorą mokytis, labai svarbu žinoti, kad taip vyksta ne todėl, kad vaikas taip pats sugalvoja elgtis ar jam nesvarbu, kokios bus tokio elgesio pasekmės. Kylant bent menkiausiam įtarimui, reiktų kalbėtis su vaiku, su mokytojais, o vėliau, esant poreikiui, kreiptis ir į pagalbos vaikui specialistą“.  

Anot psichologės, sąlyginai galima išskirti dvi pagrindines vaiko nenoro mokytis priežasčių rūšis: tai kas slypi vaiko galvoje ir kas dedasi jo širdyje. „Pirmosios, susijusios su įvairiais subtiliais nervų sutrikimais, pažintiniais sunkumais ir vaiko gebėjimais. Tam, kad būtų galima tiksliai įsivardinti ir nustatyti vaiko nenorą mokytis ir mokymosi sunkumų priežastis, specialistai gali atlikti psichologinį-pedagoginį vertinimą, o iš gautų rezultatų pateikti rekomendacijas ir pagalbos vaikui būdus“, – sako S. Vimoncienė.  

 

Dažniausiai mokytojai pastebi vaiko mokymosi sunkumus labai greit, tačiau psichologė pabrėžė, kad tokioje situacijoje kyla nemažai keblumų, nes kartais sudėtinga perteikti tokią informaciją tėvams: „Profesinėje veikloje neretai teko susidurti su situacija, kai tėvai, išgirdę mokytojos pastabas apie vaiko mokymosi sunkumus ir pasiūlymą atlikti jo gebėjimų vertinimą patys to nejusdami dar labiau pradeda „spausti“ vaiką ir kelti reikalavimus ten, kur pažanga nelabai įmanoma. Deja, tačiau taip problema neišsisprendžiama. Dėl to tokio pobūdžio pokalbius su tėvais turėtų inicijuoti ne vaiko mokytojas, o specialusis pedagogas ar psichologas, gebantis argumentuoti savo įtarimus“. 

S. Vimoncienė sako, kad gali nutikti ir taip, kad tėvai, sulaukę pasiūlymo atlikti pedagoginį-psichologinį vertinimą, į tai reaguoja kaip į diagnozę, konstatuojančią vaiko atsilikimą, tačiau nereikėtų skubėti daryti kategoriškų išvadų: „Pavyzdžiui, mokymosi sunkumai gali būti susiję su sunkiau funkcionuojančiu girdimuoju suvokimu, kai vaikas sunkiau įsisavina informaciją, kurią girdi. Tad labai svarbu išsiaiškinti, kas trukdo vaikui priimti informaciją ir kokybiškai mokytis. Kai vaikui pradės sektis, gali sugrįžti ir noras mokytis“, – savo praktine patirtimi dalijosi MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto Psichologijos instituto dėstytoja S. Vimoncienė. 

 

Psichologė akcentuoja įvairių emocinių išgyvenimų ir tarpusavio santykių problemas, bendraujant su tėvais, mokytojais, bendraamžiais ir draugais, o jautresniam vaikui dauguma kasdieninių įvykių dažnai jam tampa tikromis dramomis. „Svarbiausia nesumenkinti vaiko jausmų, neignoruoti, negėdinti, o priešingai- skatinti vaiką išsipasakoti be jokių išankstinių nuostatų ar kritikos“, - pabrėžė MRU dėstytoja. 

 

Tėvai turėtų nespręsti vaiko problemų už jį, bet tiesiog nuolat būti šalia „Dažniausiai tėvai klaidingai mano, kad viską gali išspręsti už savo vaiką. Tačiau, jie turi nepamiršti, kad vaikas turi pats išmokti rasti sprendimus ir tapti savarankišku. Dėl to, geriausia, ką tėvai gali padaryti – tai nuolat būti šalia ir jį besąlygiškai palaikyti“, - pastebi S. Vimoncienė. Anot psichologės, normalu, kad nei suaugę, nei juolab vaikai neranda ir nežino visų atsakymų, tačiau labai svarbu, kad žodis „nežinau“ netaptų galutiniu atsakymu: „Taip tarsi nubrėžiama riba, kad toliau stengtis neverta, o vaikas prie tokios situacijos greitai pripranta. Tad reikia vaiką paskatinti ir pasiūlyti ieškoti kitų variantų, kartu jų paieškoti, o žingsnis po žingsnio galima sulaukti reikšmingos pažangos pradėjus nuo mažų dalykų. o tada jau ne taip sudėtinga bus siekti ir didesnių tikslų“, – pataria psichologė S. Vimoncienė. 

 

Anot psichologės, tėvams svarbu sutarti, kas anot jų yra tas jog nesiseka mokytis. Savo praktikoje konsultuodama tėvus, ji neretai susiduria su tėvų teigimu, kad vaikas prastai mokosi, o jo vidutiniai rezultatai, siekiantys 6-8 balus, yra vertinami kaip blogi. „Galimai mokyklose trūksta išsamaus paaiškinimo tėvams, o ir vaikams, ką koks pažymys reiškia, nes visi juos suvokia skirtingai“, - pastebi pašnekovė 

 

Neretai tėvų ir mokytojų bendravimas virsta kova, kai iš gynybos pereinama į puolimą ir atvirkščiai. „Kai kyla problemos mokykloje, atsiranda bejėgiškumo jausmas ir tada tėvai jaučiasi spaudžiami „sutvarkyti“ vaiką, o mokytoja – kaip „neatliekanti savo pareigų“. Anot psichologės, ir tėvai, ir mokytojai gali taip jaustis net nebūdami tiesiogiai kaltinami, todėl bendraujant tėvams ir mokytojui svarbu prisiminti, kad juos vienija bendras tikslas – pagelbėti vaikui. „Tėvams išgirdus ką nors nemalonaus, reiktų nesistengti interpretuoti, o geriau perklausti, ar tikrai suprato teisingai, akcentuoja S. Vimoncienė. – Be to, nesitikėkim, kad mūsų vaikai bus tobuli ir patogūs. Jie neturi būti mums patogūs, nes vaikai turi laužyti ribas ir turi pabėgti iš pamokos, gauti dvejetą, nepasiruošti kontroliniam darbui ir elgtis neatsakingai. Jie turi pasitikrinti ribas, o mes, suaugę, savo draudimais visais įmanomais būdais saugoti tas ribas ir kontroliuoti situaciją. Taip vaikai giliai viduje yra tikri, kad jie mums rūpi, mes juos stebime ir taip jaučiasi svarbūs“. 

 

1) Pasikalbėkite su vaiku. Pokalbis turėtų būti nuoširdus ir rūpestingas. Svarbiausia, kad nebūtų barnių, kaltinimų ar net nuobaudų. Svarbu, kalbėti ne tik apie vaiko, bet ir savo jausmus. Būkite savimi, parodykite savo švelnumą, meilę ir nebijokite būti atviri. 

2) Būtina suprasti, kad vaikui nepavyko ir jis taip pat dėl to išgyvena. Kiekvienas iš mūsų norime būti sėkmingi ir gauti dėmesio, tik vaikai ne visada supranta ir atranda tinkamus būdus jo gavimui. O nenoras mokytis gali būti tik gynyba. 

3) Svarbu mokyti vaiką reaguoti į situaciją su atsakomybe. Numatykite planą, kaip žemi įvertinimai bus pataisyti ir domėkitės, kaip sekasi jo laikytis. Skatinimas negali būti priverstiniu, nes tai iššauks priešingą reakciją, kuomet vaikas dar mažiau turės noro mokytis. Greičiau reiktų priminti, kad tai vaiko reikalai, o jūs čia tam, kad pagelbėti jam. 

4) Jei nepavyksta rasti bendros kalbos su vaiku, galima pasitelkti į pagalbą artimuosius arba kreiptis į mokyklos psichologą. Vaikams labai yra svarbus ryšys su suaugusiais ar su žmonėmis kuriems jie rūpi. 

5) Nepasiduokite ir jei kas yra negerai – reikia apie tai kalbėti, nes visada atsiras žmogus galintis padėti. Turėkite omenyje, kad blogiausias problemų sprendimas yra jos ignoravimas. Svarbu tikėti savimi ir nesusitaikyti su netenkinančia situacija. 

6) Dažniau leiskite laiką kartu su savo vaikais. Puoselėkite savo šeimos tradicijas, švęskite šventes, kartu valgykite ar leiskite laiką vakarais. Tai padės sukurti ar sustiprinti tarpusavio ryšius.