Michielis S. de Vriesas: Valstybės valdyme (ir viešajame administravime taip pat) nuolat reikia priimti sprendimus dėl viešųjų problemų sprendimo, tačiau tai sudėtingas ir ilgas procesas, nes labai dažnai susiduriama su tam tikromis dilemomis. Tarkim, numatytos efektyvios priemonės išspręstų kažkokią socialinę problemą, tačiau tos priemonės kainuotų valstybei labai brangiai. Arba – sprendimas dabar neduotų greitų, apčiuopiamų rezultatų, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje pakeistų situaciją į gerąją pusę iš esmės. Viešajame valdyme priimami sprendimai visuomenėje niekada nebus vienareikšmiškai vertinami ir turės skirtingą poveikį skirtingoms asmenų grupėms – vieniems gali būti naudingas, tačiau kitus riboti. Taigi, politikams ir valstybės tarnautojams būtinas sisteminis, strategiškai nuoseklus ir ilgalaikis požiūris, o tam reikalingos atitinkamos profesinės kompetencijos. Bet Lietuvoje vis dar labai populiarus stereotipinis požiūris, kad viešasis sektorius yra per didelis.

Andrius Stasiukynas: Reikia pažymėti, jog viešojo sektoriaus sąvoka gerokai platesnė nei įsivaizduojama. Viešajam sektoriui priskiriamas ne tik ministerijos, bet ir mokyklos, ligoninės, policija ir t.t. Šiuo metu jame dirba per 370 000 darbuotojų, iš kurių apie 12 proc. 48 000 yra karjeros, dirbantys ministerijose, savivaldybių, kitų valstybinių institucijų administracijose ir statutiniai valstybės tarnautojai. Pastebėtina, kad Lietuvoje viešojo sektoriaus darbuotojų skaičiaus procentinė išraiška nuo darbingo amžiaus žmonių (pagal Tarptautinės darbo organizacijos duomenis) yra apie 24 proc. ir tai atitinka Europos valstybių vidurkį. Pavyzdžiui, Norvegijoje šis rodiklis yra 37,8 proc., Danijoje – 31,1 proc., Jungtinėje Karalystėje – 21,5 proc. Kita vertus, Lietuvos strateginis siekis kurti gerovės valstybę, būdingą Skandinavijos šalims (minėtos Danija, Norvegija) leidžia daryti prielaidą, kad viešasis sektorius galėtų būti ir didesnis. O gyventojų nepasitenkinimas viešųjų ir administracinių paslaugų kokybe rodo, kad viešojo valdymo sektorių galima tobulinti, o tam reikalingi inovatyvaus mąstymo, didelį kompetencijų bagažą sukaupę specialistai.

 

Michielis S. de Vriesas: Atsižvelgiant į viešojo valdymo tendencijas, manau, kad Vakarų Europoje ir Lietuvoje taip pat didesnis iššūkis tampa nebe klimato kaita, o ryškus visuomenės susiskaldymas. Užsitęsę protestai Prancūzijoje, nuolatiniai judėjimai Ispanijoje, Graikijoje, nepamirškime ir „Brexit“... Lietuvoje gana charakteringas atvejis, kai mokytojai, nepatenkinti situacija užėmė ministerijos pastatą.

Sakyčiau, kad prasideda nauja viešojo valdymo era, kai nepakanka politiką formuoti orientuojantis į ilgalaikius, tačiau mažiau apčiuopamus tikslus (kas buvo madinga kalbant apie darnųjį vystymąsi, klimato kaitą, socialinį poveikį iki 2050-ųjų ir pan.), tačiau reikia keisti situaciją čia ir dabar.

Andrius Stasiukynas: Įvairios viešojo valdymo reformos šiuo metu vyksta daugelyje Europos valstybių – tobulinami veiklos principai, peržiūrimas vykdomų funkcijų reikalingumas, bandoma reguliuoti viešojo sektoriaus dydį ir valstybės tarnautojų skaičių. Ne išimtis ir Lietuva. Viešasis sektorius nuolat spaudžiamas teikti kuo efektyvesnes, kokybiškesnes viešąsias paslaugas.

 

Michielis S. de Vriesas: Viešais valdymas planuodamas ateitį labiau atsispiria į praeities faktus ir ilgalaikius planus, negu į kintančią situaciją ir ateitį. Taigi, reikia puoselėti gebėjimus matyti visumą, formuoti sisteminį požiūrį, objektyvų aplinkos vertinimą, ypatingai skirtingas socialines grupes. Piliečių įtraukimas, gebėjimai atspindėti jų interesus ir susitarti tampa vis labiau aktualūs. Net kartais politiškai silpnai atrodančios interesų grupės, kurių neįvertiname tinkamai, gali sukelti „bangas“ visoje visuomenėje. Taigi, viešojo administravimo specialistams vis labiau reikia naujų kompetencijų susijusių su piliečių įtraukimu, bendrai kuriant viešąsias paslaugas, interesų derinimu, pokyčių valdymu.

A.Stasiukynas: Tarnautojų skaičius yra ne vienintelė problema. Visi puikiai supranta, jog didžiausios problemos tiek viešajame valdyme, tiek švietime, tiek visose srityse kyla dėl ten dirbančių žmonių neprofesionalumo ir nekompetencijos, inertiško, sustabarėjusio požiūrio. Viešajam valdymui neužtenka tik norų įdiegti įvairias inovacijas. Inovacijoms reikalingi kompetetingi specialistai, suprantantys ne tik šių inovacijų esmę, bet ir viešojo sektoriaus paskirtį ir pagrindinius veiklos tikslus, matantys bendrą vaizdą ir sugebantys operatyviai reaguoti į skirtingas problemas. Akivaizdu, kad tokios kompetencijos įgyjamos per žinias ir ilgametę patirtį. Viešojo valdymo bei valstybės gyventojams teikiamų paslaugų kokybė tiesiogiai proporcinga ten dirbančių žmonių profesionalumui.

 

A.Stasiukynas: Na, pirmiausia tai vienintelės tokios studijos Vilniuje. Nors viešojo administravimo studijos – tai mokslas apie valstybės valdymą, tačiau galima specializuotis įvairiose srityse, tarkim, švietimo politikos įgyvendinimo, sveikatos sistemos valdymo, viešosios-privačiosios partnerystės, viešųjų pirkimų, LEAN vadybos sistemos ar projektinio valdymo taikymo, valstybės tarnybos tobulinimo ir kitose. Be to, tai studijos ne tik apie viešąjį valdymą. Studentai įgyja įvairiapusiškas viešosios teisės, viešosios politikos, lyderystės, personalo vadybos, finansų valdymo, viešųjų pirkimų, strateginio ir projektų valdymo, net ir viešųjų ryšių ir marketingo ir kitas kompetencijas, kurias galima pritaikyti ir viešajame, ir privačiame sektoriuje.