“Moteriai, siekiančiai karjeros, svarbu išlaikyti dėmesio balansą tiek darbinei veiklai, tiek savo šeimai būnant mama ir žmona. Manau, kad mano vaikams buvo svarbu, kad jų mama sukosi ne vien virtuvėje, o siekė karjeros. Toks pavyzdys leido susiformuoti jų požiūriui ne tik į gyvenimą, bet ir lygias galimybes siekiant įsitvirtinti mokslo pasaulyje“, – teigia afilijuota Mykolo Romerio universiteto profesorė, mokslininkė, socialinio darbo profesijos aktyvi palaikytoja ir socialinės pedagogikos pradininkė Lietuvoje, prof. dr. Irena Leliūgienė. Ją Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda apdovanojo garbingu ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi už socialinės pedagogikos įtvirtinimą Lietuvos edukologijos moksle ir profesinėje veikloje; ilgametį pedagoginį darbą aukštojo mokslo sistemoje. Profesorės reikšmingas indėlis plėtojant švietėjišką, ekspertinę, visuomeninę veiklą Lietuvoje ir užsienyje bei mokslinius pasiekimus. Ji jaučiasi dėkinga savo mokytojams, kolegoms ir patiems artimiausiems, kurių palaikymo dėka pavyko save realizuoti, įgyvendinant profesines ambicijas.

Motyvuoja noras mokytis ir tobulėti visą gyvenimą

MRU afilijuota profesorė visus stebina savo energija ir aktyviai reiškiamomis idėjomis kaip tobulinti švietimo sistemą, siekiant daugiau dėmesio skirti socialiniam ir neformaliam ugdymui, kuris leistų socialiniams pedagogams atskleisti visapusiškus gebėjimus padedant tiems vaikams, kuriems reikia pastiprinimo ir padrąsinimo labiau pasitikėti savo jėgomis. Ji yra atviros socialinei aplinkai mokyklos šalininkė, todėl visomis išgalėmis telkia pajėgas, kad mokyklos bendradarbiautų su vietos bendruomenėmis.  

Kiek save prisimena, gryna kauniete save laikanti Irena Leliūgienė jau nuo vaikystės savo gimtuosiuose Žemuosiuose Amaliuose buvo labai aktyvi ir jau tada būdavo viena iš lyderių, kurie sugalvoja pačių įvairiausių veiklų ir išdaigų. Jos meninius ir organizacinius gabumus pastebėjo nusipelniusi Lietuvos mokytoja, tikra Petrašiūnų legenda Vanda Ambrazevičienė, kuri buvo pirmoji profesorės mokytoja, pavedusi rūpintis visais klasės reikalais. Toks mokytojos palaikymas įkvėpė pasirinkti pedagogės specialybę. Pokario metas nebuvo lengvas, tad mažajai Irenai teko patirti įvairių išbandymų ne tik įrodant savo gabumus, bet ir įveikiant patyčias mokykloje. Tuo metu maža mergaitė, eidama į mokyklą tėvo pagamintais medpadžiais batais, degė noru mokytis ir įrodyti visiems, kad nieko nėra neįmanomo.

1961 metais Irena Leliūgienė įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kur gavo lietuvių kalbos ir literatūros filologės, dėstytojos diplomą. Savo karjeros kelią pradėjo dirbdama pedagoginį ir organizacinį darbą įvairiose švietimo įstaigose. Vėliau ji buvo paskirta Kauno Palemono mokyklos direktore, kuri sugebėjo savo aktyvumu uždegti mokyklos ir vietos bendruomenės gyventojus kartu organizuodama įvairias kultūrines veiklas bei renginius. Per šešiolika darbo metų, kartu su inovacijoms jautriais mokytojais, mokiniais, jų tėvais ir vietos bendruomene, pavyko nuošalią, nuo Kauno centro nutolusią mokyklą paversti traukos centru, kuriame vyko kultūriniai ir sporto renginiai, bendruomenės susitikimai, talkos, o tai leido ne tik sukurti darnius socialinius ryšius, bet ir bendras tradicijas, puoselėjamas iki šiol.

Dirbdama mokyklos direktore, Irena Leliūgienė 1989 metais apsigynė daktaro disertaciją, kuri susijusi su mokyklos ir aplinkos socialine pedagogika. Jai vadovavo žymus pedagogikos LEU profesorius B. Bitinas. Tais pačiais metais, švietimo ir kultūros ministro prof.  dr. H. Zabulio įsakymu, buvo pritarta, kad Palemono vidurinė mokykla, vadovaujama I. Leliūgienės, dalyvautų tarptautiniame moksliniame eksperimente „Mokykla – bendruomenė“, kurį inicijavo tuometinės SSSR pedagogikos mokslų akademijos akademikė Valentina Bočarova, tyrinėjanti ugdomojo darbo su moksleiviais gyvenamoje vietoje problemas. Šio eksperimento metu, I. Leliūgienei teko stažuotis JAV Mičigano universitete. Kas ir tapo įkvėpimu sukurti moksliniais tyrimais grįstą pirmąją socialinės pedagogikos bakalauro studijų programą Lietuvoje ir socialinio pedagogo pareigybę bendrojo ugdymo mokyklose.

„Mokytis ir tobulėti visą gyvenimą mane motyvuoja žinojimas, kad ką esu išmokusi anksčiau, galiu nuolat atnaujinti. Todėl daug ko mokausi ir iš naujausios mokslinės literatūros, būdama įvairių tarptautinių asociacijų ir federacijų nare. Mokslinės stažuotės, išvykos į užsienio universitetus, padeda sugeneruoti naujas idėjas, kurias daugeliu atvejų taikau savo akademinėje ir pedagoginėje veikloje. Taip elgtis skatindavau ir savo studentus“,  – savo įžvalgomis dalinosi MRU afilijuota profesorė prof. dr. Irena Leliūgienė. Profesorė paklausta kas labiausiai įkvepia nenuleisti rankų, patyrus nesėkmę, atsakė, kad  tikėjimas, jog vis tiek turi pasisekti.

Profesinis tikslas – stiprinti socialinio pedagogo vaidmenį mokyklose

„Per tris dešimtmečius socialinė pedagogika kaip edukologijos mokslo šaka, akademinė disciplina ir konkreti pagalbos vaikui sritis įsitvirtino aukštojo mokslo sistemoje ir ugdymosi institucijose. Nepaisant skaudaus fakto, kad per paskutinius dešimtmečius dvigubai sumažėjus mokyklų skaičiui Lietuvoje, socialinių pedagogų bendruomenę sudaro tik per 1000 aukštos kvalifikacijos specialistų, dirbančių ugdymo įstaigose. Man kaip šios srities mokslininkei atrodo, kad mūsų valdžia nepakankamai supranta plataus spektro socialinio pedagogo vaidmens svarbą mokykloje, bendruomenėje ir neformalus švietimo institucijose. Manau, kad lėšų taupymas socialinių pedagogų sąskaita yra politiškai nepadorus ir netoliaregiškas. Juolab dabar, po pirmųjų COVID-19 karantino metų, kai vaikų psichiatrai ir medikai įspėja apie labai pablogėjusią vaikų ir pagyvenusių žmonių psichinę sveikatą. Dėl to visomis išgalėmis stengiuosi rasti tinkamus argumentus valdžiai, gindama socialinių pedagogų ir socialinių darbuotojų interesus, siekdama jiems geresnių darbo sąlygų bei pripažinimo ir tampresnių ryšių tarp vietos bendruomenės ir mokyklos“, – teigia profesorė dr. I. Leliūgienė.

Kaip didžiausią problemą profesorė įvardina socialinio pedagogo funkcijų mokykloje ir vaidmens nuvertinimą, kuomet jis yra apkraunamas tokiais pašaliniais darbais kaip: nemokamo mokinių maitinimo organizavimas; pamokų lankomumo apskaita; darbas su specialių poreikių vaikais ir kitomis, tiesiogiai su pareigomis nesusijusiomis veiklomis, kurios psichologiškai išvargina ir demotyvuoja šios srities specialistus. Jos nuomone, „šiuolaikinį universitetinį išsilavinimą įgijęs specialistas turėtų būti visos mokyklos socialinio ugdymo veiklos vadybininkas, tiesiantis tiltus ne tik tarp mokyklos ir vietos bendruomenės, bet ir tolimesnių kultūros ar mokslo organizacijų. Socialinis pedagogas, bendradarbiaudamas su mokyklos administracija, turėtų sudaryti sąlygas mokiniams laisvu po pamokų metu mokytis realaus gyvenimo, savanoriaujant bendruomenės centruose, rengiant bendruomenės šventes ir sporto renginius drauge su vietos gyventojais, bendradarbiauti su socialinėje aplinkoje esančiomis įstaigomis, organizuojant praktines konferencijas, diskusijas, spaudos konferencijas, atvirų durų dienas. Tačiau patys socialiniai pedagogai inicijuoti pokyčius vengia, nes jau įprato dirbti „klinikinį“ darbą tik sėdint kabinete“.  

MRU afilijuota profesorė dr. I. Leliūgienė yra įsitikinusi, kad net delinkventinio elgesio vaikai, įgiję suaugusių pasitikėjimą, drauge gali nuveikti kad ir nedidelius, bet svarbius darbus visuomenės labui ir taip labiau pasitikėti savimi.

Reikšmingas indėlis rengiant kvalifikuotus socialinius pedagogus ir socialinius darbuotojus 

Profesorės pastangomis socialinė pedagogika visomis prasmėmis pakankamai giliai įsitvirtino Lietuvos edukologijos moksle ir profesionalioje veikloje. Mokslininkė parengė pirmąjį konceptualų socialinės pedagogikos vadovėlį. Aktyviai prisidėjo prie socialinio darbo ir socialinės pedagogikos profesijų plėtotės Lietuvoje: Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijai parengė pirmąjį Lietuvos socialinio darbuotojo etikos kodeksą;  dirbo nacionalinėse ir tarptautinėse darbo grupėse prie Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, padėdama rengti Lietuvos socialinių darbuotojų kvalifikacinius dokumentus. Lietuvos Švietimo ir mokslo ministro įsakymu  ne kartą buvo kviečiama į darbo grupes, rengiančias kvalifikacinius reikalavimus socialiniams pedagogams, nare, kur dirbo rengiant Lietuvos švietimo įstatymo atskirus straipsnius bei šių specialistų pareigybės aprašus.

Profesorės dr. Irenos Leliūgienės pedagoginio darbo aukštojo mokslo sistemoje stažas – 25 metai. Ji dirbo įvairiuose Lietuvos universitetuose ir aukštosiose mokyklose: VU,  KTU, dėstytoja ir kviestine profesore LŽU, Utenos kolegijoje, KU, LEU (buvusiame VPU), LKKA, ŠU ir MRU. Buvo ilgamete FESET (Europos socioedukacinio darbo mokyklų asociacijos) nare.  Šiuo metu aktyviai dalyvauja tokiose tarptautinėse asociacijose kaip: IFS (tarptautinė gyvenviečių ir kaimynystės centrų federacija); TISSA (Tarptautinis socialinio darbo mokslininkų aljansas „Socialinis darbas ir visuomenė“); LETA (Lietuvos edukacinių tyrimų asociacija). Kartu su kitais autoriais yra parengusi tris monografijas, tris vadovėlius, žinyną, per šimtą kitų mokslinių publikacijų. 

Prof. dr. Irena Leliūgienė aktyviai dalyvauja doktorantūros studijų vystyme Lietuvoje kaip disertacijų vadovė, komitetų narė ir oponentė. Taip pat aktyviai recenzuoja nemažai kitų universitetų mokslininkų parengtų mokslinių monografijų, vadovėlių, mokslo studijų. Profesorė yra Lietuvos Mokslo tarybos ekspertė. 

Profesorė nuolat semiasi žinių ir patirties tarptautinėje erdvėje ir šiomis žiniomis dalinasi su Lietuvos ir užsienio šalių mokslininkais, studentais, praktikais, bendruomenių ir valdžios atstovais (dalyvauja LR Seimo ir ŠMSM darbo grupėse). Dėl savo aktyvios mokslinės ir visuomeninės  veiklos profesorė yra pelniusi visą eilę garbės raštų ir apdovanojimų. Todėl ne veltui ji dažnai socialinės pedagogikos programos absolventų yra vadinama „širdžių profesore“, kuri bendraudama tiek su būsimais ir esamais socialiniais pedagogais ir bendruomenių centrų atstovais, savo atsidavimu ir konkrečiais veiksmais ne kartą įrodė, jog yra pasiryžusi besąlygiškai ginti socialinio pedagogo darbo svarbą ir kelti jo prestižą.                      

Pabaigus akademinę karjerą MRU už aktyvią mokslinę pedagoginę veiklą prof. I. Leliūgienei MRU Senato nutarimu suteiktas afilijuotos profesorės statusas, atvėręs jai galimybes ir toliau reprezentuoti MRU įvairioje mokslinėje, visuomeninėje ir švietėjiškoje veikloje. Profesorė dr. Irena Leliūgienė iki šiol aktyviai dalyvauja akademinėje veikloje kaip kviestinė dėstytoja, be galo mylima ir gerbiama studentų, su kuriais dalijasi ne tik per 25 metus darbo įvairiuose Lietuvos universitetuose sukaupta patirtimi, bet ir praktiniais pavyzdžiais, diegiant švietimo sistemos inovacijas bei reformas socialinės pedagogikos srityje. Ypač daug dėmesio sulaukia III amžiaus universiteto klausytojų tarpe, paskaitos apie Lietuvos universiteto istoriją ir iškilias asmenybes. 

Šiai dienai tik Mykolo Romerio universitetas rengia kvalifikuotus socialinius pedagogus, kurie sėkmingai dirba bendrojo lavinimo mokyklose, bendruomenės centruose ir neformalaus švietimo įstaigose, teikiančiose pagalbą vaikui ir jo šeimai.