Prieš kelias dienas teisingumo ministras pareiškė, kad galima diskutuoti, ar kratos Seimo nario gyvenamojoje patalpoje ir darbo vietoje, padarytos be Seimo sutikimo, nėra „kitoks Seimo nario laisvės suvaržymas“, kurį draudžia Konstitucija. Tad kokia Seimo nario imuniteto paskirtis ir nuo ko jis saugo Seimo narį?

Konstitucijos 62 straipsnyje nustatyta, kad Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Seimo nariui imunitetas nustatytas tam, kad jis būtų apsaugotas nuo nepagrįsto vykdomosios valdžios, teisėsaugos institucijų spaudimo ir persekiojimo, galėtų netrukdomai vykdyti savo, kaip Tautos atstovo, funkcijas.

Jeigu Konstitucijoje nebūtų numatytas Seimo nario imunitetas, galėtų susidaryti ir tokia padėtis, kai visiškai nepagrįstai apkaltintas Seimo narys būtų suimtas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tokiu atveju teisėsaugos institucijos galėtų daryti labai didelį poveikį Seimo nariams, kartu – paveikti viso Seimo veiklą ir jo sprendimus. Beveik visų demokratinių teisinių valstybių konstitucijose yra numatyta parlamento narių neliečiamybė, draudimas be parlamento sutikimo juos traukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jų laisvę.

Seimo nario imunitetas nėra absoliutus. Seimas gali jį panaikinti, jeigu yra pakankamai duomenų, kad Seimo narys galėjo padaryti nusikaltimą. Dėl to generalinis prokuroras turi kreiptis į Seimą. Seimas sudaro laikinąją tyrimo komisiją, kuri turi išklausyti prokurorą, taip pat Seimo narį, įvertinti prokuroro pateiktą medžiagą ir įrodymus.

Komisija nėra ikiteisminio tyrimo institucija, nėra teismas, svarbiausias jos uždavinys – įsitikinti, kad yra pagrindas pradėti baudžiamąjį persekiojimą, kad Seimo narys nėra persekiojamas dėl jo, kaip Seimo nario, veiklos. Jeigu pateikti duomenys leidžia manyti, kad Seimo narys galėjo padaryti nusikaltimą, komisija turi parengti atitinkamą Seimo rezoliucijos projektą. Ar duoti sutikimą Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę, sprendžia tik Seimas. Už tokį sutikimą turi balsuoti daugiau kaip pusė visų Seimo narių.

Seimas turi aiškiai nurodyti, kokį sutikimą duoda: ar tik patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, ar ir suimti jį arba kitaip suvaržyti jo laisvę. Konstitucijoje Seimo nario imunitetas įtvirtintas ne tam, kad Seimo narys galėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą, o tam, kad jis nebūtų persekiojamas nesant teisinio pagrindo.

Ar Konstitucijoje įtvirtintas draudimas be Seimo sutikimo kitaip suvaržyti Seimo nario laisvę reiškia, kad yra draudžiama Seimo nario gyvenamojoje ar kitoje patalpoje, darbo vietoje daryti kratą be Seimo sutikimo? Toks Konstitucijos nuostatos aiškinimas, mūsų nuomone, neturi jokio konstitucinio pagrindo. Ką reiškia Konstitucijoje įtvirtintos sąvokos „asmens neliečiamybė“ ir „asmens laisvė“, Konstitucinis Teismas atskleidė 2000 m. gegužės 8 d. nutarime, kuriame konstatavo, kad „asmens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizinis bei psichinis neliečiamumas.

Tai reiškia, kad įstatymai turi užtikrinti, jog žmogus bus saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio valstybės, savivaldybių institucijų, jų pareigūnų ir tarnautojų, taip pat kitų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai, fizinio aktyvumo laisvei ir bet kokio kėsinimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną, jo intelektinę ir kūrybinę raišką.“ Konstitucinis Teismas nurodė ir tai, kad „su žmogaus teise į asmens neliečiamybę itin glaudžiai yra susijusi žmogaus teisė į fizinę laisvę, kuri numatyta Konstitucijos 20 straipsnyje“, kad „žmogaus laisvės neliečiamybė yra sprendimų priėmimo laisvės prielaida; ji sudaro sąlygas atlikti bet kokius teisėtus veiksmus, įgyvendinti teisines galimybes įvairiose gyvenimo srityse“.

Taigi Konstitucinis Teismas asmens laisvės sąvoką aiškina tik kaip jo fizinę laisvę, kuri yra prielaida įgyvendinti teisines galimybes įvairiose gyvenimo srityse. Konstitucija garantuoja asmens laisvę kiekvienam asmeniui, taip pat ir Seimo nariams, šios sąvokos turinys visiems asmenims, taip pat ir Seimo nariams, yra vienodas, tačiau Seimo nario laisvė gali būti suvaržyta tik Seimo sutikimu. Konstitucijos 62 straipsnio nuostata, kad Seimo nario asmuo neliečiamas, kad be Seimo sutikimo draudžiama suimti Seimo narį, kitaip suvaržyti jo laisvę, reiškia, kad Konstitucija draudžia be Seimo sutikimo Seimo nario atžvilgiu atlikti veiksmus, kurie neleistų jam vykdyti Seimo nario funkcijų arba suvaržytų galimybes jas vykdyti.

Vienas iš tokių veiksmų – Seimo nario laisvės suvaržymas. Nors Konstitucijos 62 straipsnyje nėra expressis verbis atskleidžiama, kokiais būdais gali būti kitaip suvaržoma Seimo nario laisvė, akivaizdu, kad tai yra tie patys Baudžiamojo proceso kodekse numatyti būdai, kurie gali būti taikomi visiems kitiems asmenims. Minėta, kad Konstitucija asmens laisvės suvaržymą, taigi ir Seimo nario laisvės suvaržymą, sieja tik su jo fizinės laisvės, judėjimo laisvės suvaržymu. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą ji gali būti ribojama įvairiais būdais, pavyzdžiui, skiriant namų areštą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojant asmenį tam tikru laiku būti namuose, nesiartinti prie tam tikro asmens per nurodytą atstumą ir kt. Tokie Seimo nario laisvės ribojimai gali būti taikomi tik Seimo sutikimu.

Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario imunitetas nereiškia, esą be Seimo sutikimo negalima rinkti įrodymų, patvirtinančių, kad Seimo narys galimai padarė nusikaltimą. Priešingai, iš Konstitucijos 62 straipsnyje numatytos Seimo teisės spręsti, ar duoti sutikimą Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę, kyla tai, kad teisėsaugos institucijos turi pareigą (privalo) surinkti įrodymus, patvirtinančius, kad Seimo narys galimai padarė nusikaltimą.

Kol tokie įrodymai nesurinkti, tol generalinis prokuroras negali kreiptis į Seimą ir prašyti leisti Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę. Įrodymai gali būti renkami įvairiais būdais, taip pat ir darant kratą Seimo nario gyvenamojoje ar kitoje patalpoje, darbo vietoje ir pan. Pabrėžtina, kad Konstitucijoje nėra nuostatų, kurios, negavus Seimo sutikimo, draustų teisėsaugos institucijoms rinkti įrodymus, patvirtinančius, kad Seimo narys galimai padarė nusikaltimą.

Konstitucijos nuostatos, taip pat ir tos, kurios įtvirtina Seimo nario imunitetą (įskaitant draudimą kitaip suvaržyti Seimo nario laisvę), negali būti aiškinamos taip, kad gautume absurdišką aiškinimo rezultatą, nederantį su Konstitucijoje įtvirtintu teisingumo siekiu, teisinės valstybės principu, asmens atsakomybės už padarytą nusikaltimą principu.

Sutikus su teiginiu, kad pagal Konstitucijos 62 straipsnį krata Seimo nario gyvenamojoje ar kitoje patalpoje, darbo vietoje ir pan. yra kitoks Seimo nario laisvės suvaržymas, tektų konstatuoti, kad Konstitucijoje esą įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Seimo narys apie planuojamą kratą jo gyvenamojoje ar kitoje patalpoje, darbo vietoje turi būti įspėtas iš anksto: juk generalinis prokuroras turės kreiptis į Seimą ir prašyti kitaip suvaržyti Seimo nario laisvę, t. y. turės prašyti leisti daryti kratą; Seimas, kaip minėta, spręs, ar sudaryti laikinąją tyrimo komisiją; jeigu komisiją sudarys, ji svarstys, ar yra pagrindas daryti kratą, o po to klausimą svarstys visas Seimas.

Akivaizdu, kad krata neteks prasmės, nes įrodymai, kuriuos kratos metu tikisi rasti teisėsaugos pareigūnai, bus sunaikinti. Kratos sėkmę nemažai lemia jos netikėtumas ir tai, kad ji atliekama tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, tad teisę spręsti, kur ir kada daryti kratą, turi tik nusikaltimą tiriantys teisėsaugos institucijų pareigūnai.

Pagal Konstituciją tam reikia teismo leidimo. Konstitucijoje nenumatyta, kad leidimus kratoms, taip pat ir toms, kurios daromos Seimo nario gyvenamojoje ar kitoje patalpoje, darbo vietoje, turi duoti Seimas. Jeigu Seimas imtų spręsti, ar duoti sutikimą daryti kratą Seimo nario gyvenamojoje ar kitoje patalpoje, darbo vietoje, jis viršytų Konstitucijoje numatytus savo įgaliojimus. Tokie Seimo sprendimai prieštarautų Konstitucijai.

Minėta, kad Seimas, panaikindamas Seimo nario imunitetą, turi aiškiai konstatuoti, kiek jis tenkina generalinio prokuroro prašymą: ar leidžia Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti arba kitaip suvaržyti jo laisvę, ar tik patraukti baudžiamojon atsakomybėn, bet neleidžia jo suimti arba kitaip suvaržyti jo laisvės.

Galimi ir kiti „leidimo“ elementų deriniai. Būtų visiškai nelogiška, jeigu Konstitucijos 62 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl Seimo nario imuniteto būtų aiškinamos kaip reiškiančios, pavyzdžiui, ir tai, kad Seimas gali duoti sutikimą Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, bet kartu galinčios uždrausti teisėsaugos institucijoms taikyti kokį nors vieną Baudžiamojo proceso kodekse numatytą įrodymų rinkimo būdą, nagrinėjamuoju atveju – drausti daryti kratą.

Krata daroma, kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų ir vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui. Jiems surasti ir paimti daroma krata.

Jeigu Seimas duoda sutikimą Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jis kartu sutinka, kad teisėsaugos institucijos visais teisėtais būdais rinktų įrodymus. Sutikimas patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn ir kartu draudimas kokiu nors teisėtu būdu rinkti įrodymus, patvirtinančius, kad padarytas nusikaltimas, būtų konstituciškai nesuderinami. Jeigu Seimas, davęs sutikimą patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, neleistų teisėsaugos institucijoms Baudžiamojo proceso kodekse nustatytais būdais, taip pat ir darant kratas, rinkti jo kaltės įrodymų, būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, nes įrodymų rinkimo požiūriu Seimo nariams ar kitiems pareigūnams Konstitucijoje nėra numatyta jokių išlygų.

Asmens teisė į asmens neliečiamybę, taip pat teisė į laisvę įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje. Aiškindamas ir taikydamas šį straipsnį, Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) niekada nėra konstatavęs, esą asmens laisvė laikoma atimta ar suvaržyta ir tais atvejais, kai jo gyvenamojoje patalpoje ar darbo vietoje daroma krata. EŽTT jurisprudencijoje pabrėžiama, kad krata savaime neatima ir nesuvaržo asmens laisvės. Ši aplinkybė labai reikšminga, nes EŽTT jurisprudencija yra svarbus Lietuvos Respublikos Konstitucijos aiškinimo šaltinis.

Pažvelgę į Baudžiamojo kodekso 146 straipsnį, kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą laisvės atėmimą, matome, jog ir Seimas yra tos nuomonės, kad krata negali būti laikoma asmens laisvės atėmimu ar suvaržymu. Tokio požiūrio laikosi ir Lietuvos Respublikos teismai: taikydami nurodytąją Baudžiamojo kodekso normą, jie laisvės atėmimu laiko tik neteisėtą asmens fizinės laisvės, judėjimo laisvės suvaržymą. Teismai niekada šio straipsnio neinterpretavo kaip reiškiančio ir tai, kad darant kratą yra atimama ar suvaržoma asmens laisvė.

Pabrėžtina, kad Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario imunitetas negali būti aiškinamas jį plečiant, kaip neva apimantis ir draudimą be Seimo sutikimo daryti kratą Seimo nario gyvenamojoje ar kitoje patalpoje, darbo vietoje. Priešingai, Seimo nario imunitetas turi būti aiškinamas siaurai, t. y. tik taip, kaip parašyta Konstitucijoje: be Seimo sutikimo Seimo narys negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybės, suimtas arba negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė.

Konstitucijoje sąvoka „asmens laisvė“ reiškia fizinę asmens laisvę, judėjimo laisvę, o ne laisvę ar apsaugą nuo kratų. Galima pridurti, kad ir Europos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija), veikianti kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais, laikosi nuomonės, jog parlamento nario imunitetas nereiškia, kad teisėsaugos institucijoms draudžiama atlikti veiksmus renkant įrodymus apie jo galimai padarytą nusikaltimą, taigi, nedraudžiama daryti kratos jo gyvenamojoje ar kitoje patalpoje, darbo vietoje, kai tam yra duotas teismo leidimas.

Kad situacija taptų aiškesnė, pateiksime pavyzdį ad absurdum. Tarkime, Seimo narys apiplėšė banką ir pagrobė didelę sumą pinigų. Praėjus savaitei teisėsaugos institucijos nustatė, kad šį nusikaltimą galėjo padaryti būtent Seimo narys, ir gavo duomenų, kad pagrobti pinigai laikomi jo bute.

Ar dėl kratos Seimo nario bute generalinis prokuroras turės kreiptis į Seimą ir prašyti duoti sutikimą kitaip suvaržyti Seimo nario laisvę, nes, kaip sako teisingumo ministras, galima diskutuoti, ar pagal Konstituciją krata, be Seimo sutikimo daroma Seimo nario bute, nėra kitoks Seimo nario laisvės suvaržymas, kurį draudžia Konstitucija? Ar tol, kol Seimas neduos sutikimo daryti kratą Seimo nario bute, ji negalės būti daroma? Drįstų teigti, kad aiškinimas, neva ir tokiu atveju pagal Konstituciją privaloma prieš darant kratą Seimo nario bute gauti Seimo sutikimą kitaip suvaržyti Seimo nario laisvę, būtų absurdiškas.

Galima pridurti, kad Konstitucija parašyta sąžiningiems žmonėms, joje negali būti numatyti visi nesąžiningo elgesio atvejai. Tačiau nė vienos Konstitucijos nuostatos, taip pat ir tos, kuria įtvirtintas Seimo nario imunitetas, negalima aiškinti taip, kad tai būtų žalinga visuomenei.

Jos negalima aiškinti inter alia taip, neva Seimas turi įgaliojimus Seimo statute ar įstatymuose numatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį kitoks Seimo nario laisvės suvaržymas apimtų ir draudimą teisėsaugos institucijų pareigūnams be Seimo sutikimo daryti kratą Seimo nario gyvenamojoje ar kitoje patalpoje, jo darbo vietoje, kai yra pagrindas manyti, kad jis padarė nusikaltimą. Jeigu Seimas nustatytų tokį teisinį reguliavimą, jis nepagrįstai išplėstų Konstitucijoje įtvirtintą Seimo nario imunitetą. Toks reguliavimas galėtų būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Komentaras publikuotas portale 15min.lt