Mus visus sukrėtė kariniame poligone įvykusi tragedija. Žuvo keturi kariai, vykę į užduotį technologiškai pažangia karinė technika – evakuacijos mašina „M88 HERCULES“ – 63,5 tonos sveriančiu technologiniu milžinu, neplaukiojančiu, nesandariu, sunkiasvoriu inžineriniu kūriniu, kuris šįkart buvo bejėgis prieš gamtą. Prieš pelkę, kurios ribas taip dažnai nubrėžia tik žemėlapiai – ir ne visada tiksliai.
Tai – neeilinis nuostolis, tiek žmonių, tiek ginkluotės prasme. Išgirdus, kad nelaimė įvyko pelkėtoje vietovėje, daugelį apėmė beviltiškumo jausmas. Ar tikrai karių kūnai liks ten, kur jų neįmanoma pasiekti? Ar tikrai negalėsime jų palaidoti su derama pagarba – taip, kaip mūsų visuomenė supranta tarnystės garbę ir atsisveikinimo pareigą?
Šiandien jau žinome – tai, kas atrodė beveik techniškai neįmanoma, buvo padaryta. Žuvusieji rasti. Technika iškelta. Tam reikėjo ne tik politinės valios. Reikėjo inžinerinio pasirengimo, gamtinių sąlygų supratimo, nuoseklaus ir savalaikio situacijos vertinimo, tikslaus darbo organizavimo. Ir, be abejo, žmogiško pasiryžimo dirbti be poilsio – tiek, kiek reikėjo.
Viešojoje erdvėje tai lydėjo dviem kryptimis tekėjusi reakcija. Vienoje pusėje – struktūruota, aiški ir profesionali institucijų komunikacija, santūri, bet empatiška, periodiškai informuojanti apie situaciją. Kitoje – neramiai banguojanti socialinių tinklų srovė, kurioje klestėjo sąmokslo teorijos, nuotrupiniai vertinimai ir netikėtas visuomenės tapimas pelkių „ekspertais“. Daug kas išmoko tariamai sudėtingą karinės technikos pavadinimą. Buvo suprasta, kad tai ne amfibija, neplaukiojanti, nesandari, gerokai sunkesnė už lengvąjį automobilį, o jos keturių žmonių įgula – preciziškai susietas komandos vienetas, kuriame kiekvienas turi tiksliai apibrėžtą funkciją.
Tačiau svarbiausias šio įvykio rezultatas – tai galimybė pirmą kartą pamatyti kitokį, žmogišką, bet kartu profesionalų Lietuvos kariuomenės veidą. Karių paieška ir technikos iškėlimas vyko ne dėl spaudimo ar žiniasklaidos dėmesio. Tai buvo sisteminis atsakas, rodantis, kad žmogus kariuomenėje – ne statistinis vienetas, o vertybė. Kartu tai buvo ir pamoka apie tai, kaip galima komunikuoti viešai: aiškiai, be spekuliacijų, remiantis faktais ir gebant parodyti jautrumą net ir labai techninėse situacijose.
Šis įvykis, nors ir skaudus, tapo paradoksalia edukacine platforma. Jis paskatino visuomenę peržengti įprastą naujienų suvokimo ribą ir susidurti su mokslu veiksme. Diskusijose iškilo klausimai apie etiką – kaip elgiamės su žuvusiu kariu, ar pagarba nėra tik simbolis. Kartu kilo domėjimasis kariuomenės požiūriu į savo žmones, kuris šįkart pasirodė aiškus: kritusių nepaliekame.
Netikėtai daug kalbėta apie žemėlapius, pelkių ženklinimą, reljefo analizę – tai buvo topografijos ir geografijos pamoka. Iškilo ir kraštovaizdžio politikos klausimai: kaip atpažįstame pelkes, kaip jas ženkliname, kiek jos svarbios mūsų infrastruktūrai. Kalbėta apie hidrologiją, apie pelkių formavimosi sąlygas, apie tai, kokie substratai lemia grunto stabilumą. Fizikos terminai – gravitacija, paviršiaus slėgis, trintis – netikėtai tapo viešos diskusijos dalimi. Buvo keliami inžineriniai klausimai: kaip tvirtinti gruntą, kaip apskaičiuoti jėgą, reikalingą iškelti objektui, sveriančiam daugiau nei 60 tonų.
Visa tai apjungė dar vienas, galbūt labiausiai nematomas, bet kritiškai svarbus aspektas – valdymo gebėjimas. Gebėjimas laiku telkti reikiamus specialistus, atsiverti tarptautinei pagalbai, užtikrinti logistiką, spręsti problemas čia ir dabar. Tai – krizių valdymas veiksme.
Nors įvykis galėjo sulaukti platesnio tarptautinio dėmesio, situacija buvo sėkmingai suvaldyta. Ne imitacija, ne viešųjų ryšių manevrais, bet veiksmais, skaidrumu ir pagarba. Lietuvos kariuomenė parodė, kad profesionalumas ir empatija nėra viena kitai prieštaraujančios savybės. Jos gali ir turi būti greta. Ir kai žemė grimzta po kojomis – tai yra tikrasis atspirties taškas.