Prof. dr. Andrius Valickas yra Mykolo Romerio universiteto finansų valdymo darbo grupės narys. Su Andriumi kalbamės apie naujas MRU žmogiškųjų išteklių valdymo gaires, planuojamus ir jau vykstančius pokyčius ir su jais susijusius iššūkius.

Kaip apibūdintumėt situaciją, kurioje šiandien yra atsidūrę universitetai?
Nei vienos pasaulyje veikiančios organizacijos, įskaitant universiteto, neaplenkia šiuolaikinės globalizacijos tendencijos. Jos lemia, jog laimi sukuriantys savo klientams daugiausia vertės per trumpiausią laiką ir už mažiausią kainą. Visi kiti, kurie neranda naujų kelių vertės link, neatlaiko konkurencijos ir yra priversti trauktis iš rinkos. Tai vyksta nepaisant to, kad galbūt ne viskas, ką kuria universitetai, ir ne visada gali ar turi būti pamatuota ir įvertinta pinigais bei parduota.

Kokius ypatumus išskirtumėt kalbant apie mokslininkų ir dėstytojų darbo santykius universitete?
Darbo santykių prasme universitetas yra labai panašus į kitas viešojo ir privataus sektorių organizacijas. Šiame kontekste turėtų keistis darbo santykiai ir psichologinis kontraktas (abipusiai lūkesčiai) tarp universiteto kaip darbdavio ir universiteto darbuotojų (dėstytojų ir mokslininkų). Universitetas, norėdamas įgyvendinti savo misiją ir viziją, siekia apjungti geriausių savo srityse profesionalų pastangas ir kurti pridėtinę vertę naudodamasis savo darbuotojų protais. Be darbuotojų nebūtų sukurta jokios vertės, nebūtų ir universiteto. Dar prieš 10-20 metų, svarbiausia buvo įsidarbinti didelėje, stabiliai dirbančioje organizacijoje, pavyzdžiui, universitete, gauti solidžias ilgalaikes pareigas ir vardą (docento ar profesoriaus), pamažu, bet nuolat augantį atlyginimą, įdomaus bei užtikrinto darbo perspektyvas už tai atsilyginant universitetui savo lojalumu. Universitetas tartum įsipareigodavo globoti darbuotoją, užtikrinti jam darbo krūvį ir pajamas. Dar ir dabar yra manančių, kad taip ir toliau turi būti. Deja situacija keičiasi.

Kaip?
Dabar vietinės ir pasaulinės mokslo ir studijų rinkos tapo ypač nestabilios ir sunkiai prognozuojamos. Globalizacijos akivaizdoje kiekviena organizacija, įskaitant universitetą, kiekvieną dieną iš naujo privalo įrodinėti, ką ji gali savo srityje, kad jos siūloma vertė yra didžiausia, ir kad būtent ji nusipelno dirbti šiuolaikinėje greitai kintančioje aplinkoje. Nors ankstesniais pasiekimais galima pasinaudoti, tačiau jie nieko nebegarantuoja. Pamažu netenka prasmės nuomonės, kad studentai nežino, kur yra tiktoji studijų vertė. Dabar studentai visiškai pagrįstai gali kelti klausimą, kodėl turime klausyti savo darbo nemėgstančio vidutiniškai gero dėstytojo ir už tai mokėti, jei naudodamiesi informacinėmis technologijomis galime klausytis savo sferą geriausiai pasaulyje išmanančio ir savo dalyką mylinčio Nobelio premijos laureato? Taigi vidutiniškai geri dėstytojai tampa nebereikalingi. Taip pat abejonių kelia ir dažnai sutinkamas požiūris, kad visuomenė niekada nesupras, kas yra mokslas, ir kad mokslu galima laikyti beveik viską, ką daro ir rašo mokslininkas. Tačiau anksčiau ar vėliau paaiškėja, kas yra mokslas, o kas yra mokslo imitacija siekiant asmeninės trumpalaikės naudos. Taigi šiandien nei vidutiniškai geri dėstytojai, nei vidutiniškai geri mokslininkai nebereikalingi.

Tuomet kam tenka pagrindinė atsakomybė už tai, kas vyksta universitete?
Patiems universiteto dėstytojams ir mokslininkams. O tai reiškia, kad gavus darbo vietą universitete, ją reikia ir susikurti. Skamba paradoksaliai, tačiau realijos yra būtent tokios. Nepaisant, kad mokslas ir studijos yra savaime vertingi dalykai, dėstyti nebus kam, jei programos vadovas ir visa programos komanda nepasiūlys studijų rinkai vertingos programos (ne savaime vertingos kaip dažnai klaidingai manoma, bet vertingesnės už tas, kurias siūlo kiti universitetai Lietuvoje ar pasaulyje). Pasiteisinimai, kad sukūrėme ir vykdome per daug gerą ir labai reikalingą programą, kad nei valstybė nei studentai to nesupranta, negalioja. Taip pat ir dėl laboratorijų – jos nebus reikalingos, jei nesukurs konkurencingų mokslo produktų ir pačios nesuras savo kuriamų mokslo produktų vartotojų. Taip yra netgi tokioje aplinkoje, kur kartais susiduriame su mokslo projektų paraiškų vertinimo šališkumu ar kitomis mokslo vertės nustatymo problemomis. Kaltinti aplinką tampa beprasmiška, daug prasmingiau prisidėti prie mokslui ir studijoms palankios aplinkos kūrimo. Taigi dabartiniu metu atsakomybė už darbo rezultatus yra individuali.

Su kokiais, jūsų nuomone, iššūkiais šiandien susiduria mokslininkai?
Darbas universitete dažnai būna įtemptas ir pilnas tokių pat iššūkių, kaip tai yra ir kitose šiuolaikinėse organizacijose. Tą turbūt pastebi daugelis mūsų universiteto darbuotojų. Tačiau globalizacijos sąlygomis tai tampa norma, o ne laikinu epizodu ar nesklandumu. Jei universitetas kasdien iš naujo privalo įrodinėti savo, kaip mokslo ir studijų institucijos gebėjimą kurti vertę, tai nieko nuostabaus, kad lygiai tą patį turi daryti ir universiteto darbuotojai. Kaip sporte kartais yra sakoma, kad aikštelėje žaidžia ne garsios pavardės ir vardai, o realūs žmonės. Universitete dažnu atveju anksčiau užsitarnauti moksliniai vardai nedirba savaime - dirba juos turintys darbuotojai, kurie kasdiene veikla juos pateisina arba ne.

Kartais pasigirsta nuomonių, kad universitetas privalo užtikrinti kokį nors minimalų ar orų atlyginimą visiems mokslininkams...
Su tuo būtų sunku sutikti. Tokiu atveju kyla klausimas, kas turi mokėti vertės nesugebančiam kurti dėstytojui, programos vadovui ar mokslininkui? Vienintelis teisingas atsakymas – niekas. Jei vertės nesukuriantys dėstytojai ir mokslininkai gautų išmokas už tai, kad jie dirba universitete, to paties turbūt galėtų reikalauti ir kitų profesijų atstovai, nes priešingu atveju tai būtų socialiai neteisinga.

Ar universitetas įasmenindamas atsakomybę už darbo rezultatus, tuo pačiu nepalieka savo darbuotojų vienų ir be jokios paramos?
Naujoje mūsų universiteto strategijoje yra numatyta, kad iš esmės visi universiteto padaliniai privalo tapti paramos mokslui ir studijoms centrais. Tai reiškia, kad čia bus galima gauti reikalingų konsultacijų apie tai, kaip turėtų ar galėtų atrodyti vienas ar kitas mokslo ir studijų produktas. Mokslo ir studijų centrai turėtų padėti suprasti ar atkoduoti, kokios būtent vertės reikia šių sričių klientams, kad studijų programų ir laboratorijų vadovai ir darbuotojai galėtų surasti tiesiausius kelius link šios vertės, naudodami mažiausią galimą išteklių kiekį. Tačiau patį produktą turės pasiūlyti ir už jį prisiimti visišką atsakomybę patys dėstytojai ir mokslininkai. Taip universitetas virsta sąveikos platforma, kurioje susitinka aktyvūs ir atsakomybės nebijantys dėstytojai ir mokslininkai. Ir nebūtinai tik tie, kurie čia dirba pagal darbo sutartis, bet ir tie, kurie atstovauja universiteto partnerius ar kitas organizacijas dirbančias panašiose srityse ir turinčias bendrų interesų. Šia prasme universiteto darbuotojams atsiveria galimybės kūrybai. Jau rektorius prof. A. Pumputis akcentavo, kad būtina sudaryti galimybes universiteto dėstytojams ir mokslininkams patiems pasirinkti, kokiose veiklose jie nori dalyvauti, kur nori investuoti savo laiką ir pastangas. Ši nuostata tampa ypač aktuali šiandien. Dėstytojas ir mokslininkas gali susiformuoti savo esminių veiklų sąrašą, kuriose dalyvauja ir sieks rezultato. Gali būti, kad kai kurios iš tų veiklų bus vykdomos už universiteto ribų. Šia prasme labai natūralu, kad universiteto dėstytojo ir mokslininko karjera gali būti pavadinta vienos organizacijos ribas peržengiančia karjera. Tačiau žinant darbo universitete specifiką ir žinių kūrimo procesų ypatumus, tai yra daugiau privalumas nei trūkumas.

Kaip, jūsų nuomone, universiteto veiklą veikia šiuolaikinės darbo santykių tendencijos?
Šiuolaikinės darbo santykių tendencijos yra vienareikšmės – universitetui svarbūs ne aklai lojalūs darbuotojai, bet tie, kurie pasirenka kurti vertę kartu su universitetu. Dabartinėje rinkoje niekas neturi jokių privilegijų ar pirmenybės. Universiteto dėstytojas ir mokslininkas privalo išmokti imtis lyderystės arba jungtis į komandas, kurioms vadovauja jau esami lyderiai. Tačiau reikia suprasti, kad nėra jokių priėmimo į komandas garantijų, komandos formuojasi natūraliai, jos negali priimti per silpnų ar nemotyvuotų narių, nes tai gresia komandinio darbo nesėkme. Kiekvienai studijų ir mokslo komandai reikia įrodyti savo gebėjimą kurti vertę rinkoje. O kad komanda pasiektų savo rezultatą, reikalingos kompetencijos.

Vadinasi, jau nebeužtenka kompetencijos „būti docentu ar profesoriumi“?
Universiteto viduje ir už jo ribų egzistuoja kompetencijų rinka. Taigi reikia turėti būtent tokių kompetencijų, kokių reikia, kad būtų pasiektas rezultatas. Šiame kontekste be galo svarbiais tampa ir mokslo bei studijų produktų reprezentavimo ir pardavimo (tiesioginio ir netiesioginio) įgūdžiai. Universitetui nereikalingi darbuotojai, kurie patys nežino, ką gali pasiūlyti ir ko nori iš universiteto, kurie laukia instrukcijų, ką reikia daryti arba atvirai naudoja universiteto išteklius savo reikmėms, nekurdami pridėtinės vertės nei mokslui, nei studentams nei universitetui kaip organizacijai. Darbuotojų sąmoningumas ir savarankiškumas tampa didžiausiomis vertybėmis, o darbuotojas ir universitetas - partneriais, derybų bei susitarimo keliu besidalinantys atsakomybę už veiklos sėkmę.

Dėkoju jums už pokalbį