Kai galvojame apie nacionalinį saugumą, pirmiausia mintyse iškyla karinės grėsmės. Jas, esame tikri, mums padės atlaikyti NATO su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV) priešakyje. Iš tiesų saugumo grėsmių yra gerokai daugiau, ir joms ruošiantis vienodai svarbūs tiek tarptautiniai partneriai, tiek mūsų pačių indėlis.
„Kalbant apie valstybės, visuomenės saugumą, įprastai jis sutapatinamas su karinių grėsmių užkardymu, atrėmimu. Kitaip tariant, saugumas yra militarizuotas. Iš tiesų turime kalbėti apie kur kas platesnį požiūrį į saugumą: egzistuoja ne tik karinės, bet ir, pavyzdžiui, ekologinės, ekonominės, energetinės, informacinės ir hibridinės grėsmės“, – teigia MykoloRomerio universiteto (MRU) Viešojo saugumo akademijos prodekanė mokslui ir projektinei veiklai prof. dr. Aurelija Pūraitė ir priduria, kad šiandien Europa susiduria su iššūkiais, kurių anksčiau nebuvo ir kurių nenumatė pokario kartos – joms saugumą užtikrino situacija, kai nėra karo.
„Žinoma, kad šalis būtų saugi, turime saugoti sienas, mums ant galvų, ant mūsų kritinės infrastruktūros neturi kristi bombos, bet valstybių sienos dabar nėra tik fizinės. Gyvename kibernetiniame pasaulyje, tad turime mąstyti ir apie kibernetinį saugumą, vidaus saugumo klausimus, kurie susiję su demografiniais procesais, vidine ir išorine migracija, ekonominėmis ir socialinėmis įtampomis, kultūriniais ir religiniais aspektais. Yra ir ekologinių, aplinkosaugos, ekonominių ir kitų klausimų. Manoma, kad artimiausiu metu pasauliniu mastu didžiausias ir kartu dinamiškiausias grėsmes žmonių saugumui kels klimato kaita. Dėl to didės nelegali migracija, išaugs būtinybė kaupti išteklius šiems srautams sureguliuoti ir migrantams priimti“, – apie platesnę saugumo sampratą ir įvairias grėsmes, kurioms turėtume ruoštis, kalba mokslininkė.
Visuminis žvilgsnis į grėsmes
Apie šį naują, holistinį, požiūrį į saugumą, taip pat mažų Europos šalių saugumo perspektyvas ateityje, kai gali nepakakti JAV resursų jam užtikrinti, išsamiai kalbama tarptautinėje mokslo monografijoje „Europe Alone. Small State Security without the United States“ („Europa viena. Mažų šalių saugumas be JAV“). Tai – MRU profesorės dr. A. Pūraitės, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentės Vidmantės Giedraitytės ir kviestinio redaktoriaus, MRU profesoriaus Davido Schultzo (JAV) bendro darbo rezultatas.
Mintis parašyti monografiją, kurioje būtų pateikiamas kitoks požiūris į tokios šalies kaip Lietuva saugumą, mokslininkams kilo dar 2020 m. „Buvo akivaizdu, kad situacija tiek Europoje, tiek pasaulyje kaista, kyla naujų saugumo iššūkių, apie kuriuos Lietuvos akademiniame pasaulyje mažai kalbama. Be abejo, kai kurie analitikai, ekspertai, mokslininkai kalbėjo viena ar kita Lietuvai aktualia saugumo tema, ypač susijusia su Rusijos vykdoma militaristine geopolitika, tačiau sisteminio, holistinio požiūrio, naujai reflektuotos saugumo koncepcijos labai trūko“, – monografijos atsiradimo aplinkybes prisimena pašnekovė.
Prieš kelis mėnesius visuomenei pristatytą knygą išleido prestižinė akademinė JAV leidykla „Rowman & Littlefield“. Įprastai už akademinę leidybą reikia susimokėti mokslo įstaigoms, tačiau šiuo atveju knyga leidyklai pasirodė tokia įdomi, kad ji nusipirko leidybos teises ir ketina knygą platinti visame pasaulyje. Didelio susidomėjimo ši monografija sulaukė ir JAV aukštosiose mokyklose.
Kaip bus be JAV?
Kaip nurodo monografijos pavadinimas, vienas iš didžiųjų klausimų – ar ir kaip Europos šalys, ypač mažosios, gali pasirūpinti nacionaliniu saugumu be JAV? Prof. dr. A. Pūraitės teigimu, JAV vaidmens tema tapo ypač aktuali, kai Donaldas Trampas, išrinktas šalies prezidentu, ėmė kvestionuoti tai, ką visi Europoje nuo 1945 m. laikė savaime suprantamu dalyku – JAV buvimą Europos saugumo garantu.
„D. Trampo komentarai apie NATO, arba Paryžiaus, susitarimus metė iššūkį šiai sampratai. Mums reikia mąstyti apie tai, kad ne tik D. Trampas galėjo lemti pokyčius – JAV karinė, ekonominė ir politinė padėtis dabar yra visai kitokia nei 1991 ar 1945 m. Todėl Europa, ypač mažosios valstybės, turi galvoti tiek apie saugumą su JAV, tiek apie tai, kas bus, jei ši šalis nebebus patikima partnerė. Juk ir karo Ukrainoje pradžioje negalėjome būti visiškai tikri, kad JAV pozicija bus tokia, kokia yra dabar, kad JAV padės Ukrainai ginklais, teiks finansinę ir ekonominę paramą. Juk ir dabar nesame tikri, ar JAV parama bus pakankama ir truks tiek, kiek jos reikės pergalei pasiekti. Prisiminkite, JAV prezidentas Džo Baidenas tam tikru momentu tvirtino, kad neketina įsitraukti į karą, siųsti karių. Šios aplinkybės neleidžia pamiršti diskusijų apie tai, kas bus toliau, jei, pavyzdžiui, D. Trampas vėl bus išrinktas, nors tokia tikimybė – labai menka. Arba kas bus, jei po 5–10 metų ekonominė padėtis dar labiau pasikeis? Rusijos invazija į Ukrainą kelia klausimų, kaip tokios šalys kaip Lietuva užsitikrina, kad jos bus saugios?“ – permąstyti visą saugumo struktūrą skatina mokslininkė.
Informacinė fronto linija
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad monografija buvo rengta dar iki dabartinio karo Ukrainoje. Pasak prof. dr. A. Pūraitės, Rusijos pradėtas karas parodė, kad ne tik mažos valstybės, bet ir valstybės milžinės, kokia yra Ukraina Europoje, šiuolaikiniame pasaulyje vienos, be tarptautinės bendruomenės paramos yra nepajėgios užtikrinti savo saugumo.
„Kartu karas parodė ir tai, kad privalome turėti jėgų bent kurį laiką išsilaikyti savarankiškai, nes prieš gaudami pagalbą turėsime įrodyti pasauliui, kad esame jos verti. Akivaizdu, kad turime būti pasirengę ne tik kariauti mūšio lauke, bet ir tinkamai paaiškinti pasauliui, kad mums reikia pagalbos. Dabar jau matome, kokia reikšminga yra informacija ir gebėjimas ją pateikti tinkamu būdu. Informacinio karo, kuris vyksta Ukrainos kare su Rusija, reikšmė – labai didelė, ateityje laukia labai detali jo analizė, nes dar niekada iki šiol dezinformacija, propaganda, melagienos neturėjo tokio poveikio, kaip dabar. Jei ukrainiečiai nekovotų šiame informaciniame kare taip gerai, kaip jie tai daro, nesame tikri, ar JAV ir Europos šalys įsikištų taip, kaip įsikiša dabar. Pirmiausia ukrainiečių informacinė veikla yra nukreipta į visuomenes, o tada visuomenės, kaip demokratinėse šalyse ir turi būti, spaudžia savo vyriausybes imtis atitinkamų veiksmų. Manau, kad
po karo mes iš Ukrainos pasimokysime tos informacinės jėgos, tai bus didžiulės pamokos mažų Europos valstybių lyderiams“, – neabejoja profesorė.
Lemta būti įvykių sūkuryje
Pasak prof. dr. A. Pūraitės, nors viešojoje erdvėje ir vyravo nuomonės, kad didieji karai baigėsi, kad tarptautinės politikos ir tarptautinių santykių struktūra yra pastovi, buvo aišku, kad 2008 m. (Rusijos karas prieš Gruziją) ir 2014 m. (Rusijos karas prieš Ukrainą, Krymo aneksija) įvykiai veda prie dar rimtesnių dalykų.
„Kai rašėme knygą, o tai buvo pandemijos laikotarpis, akademikams jau buvo akivaizdu, kad pasaulis keičiasi, be to, keičiasi dėl daugybės įvairių priežasčių, ypač kai kalbame apie tarptautines perspektyvas. Ir karas Ukrainoje tai dar geriau parodė. Nebegalime manyti, kad pasaulis ateityje bus toks, koks buvo vakar ar pastaruosius 20 metų. Manau, kad turime būti lankstesni, turime mąstyti apie ateities scenarijus, apie tai, kaip keičiasi pasaulinė padėtis. Turime būti pasirengę permainoms, nes akivaizdu, kad dabartinė pasaulio tvarka nebegeba atspindėti visų iššūkių ir stoti su jais į kovą. Mes savo knygoje bandėme ieškoti tam tikrų sprendimų ir paaiškinti, kad kai į saugumą žvelgiame ne tik kariniu požiūriu, t. y. kai matome visą vaizdą, galime būti geriau pasirengę galimiems iššūkiams. Manome, kad dabar pasaulio tvarka greičiausiai susiduria ne su pokyčiais, o su krize ir, ko gero, po kelerių metų susidursime su tam tikru nauju etapu – matysime kuriantis kai ką kokybiškai visiškai naujo tiek tarptautinėje erdvėje, tiek užtikrinant tarptautinį saugumą. Mano manymu, tam laikui, kai jis ateis, mes taip pat turime būti pasirengę. Karo Ukrainoje rezultatai pakeis padėtį Europoje iš esmės, saugumo architektūra bus konstruojama iš naujo“, – teigia pašnekovė.
Pastaruoju metu labai daug kritikos sulaukia Jungtinės Tautos (JT). Profesorė sutinka, kad ši organizacija susiduria su didžiuliais iššūkiais, tačiau reikia pabrėžti, kad pagrindinis JT tikslas daug metų buvo vykdomas – pasaulyje nebuvo didelių, globalių karų, ypač Europoje, nekilo branduolinis karas, nors technologinių ir politinių prielaidų tam buvo.
„JT egzistuoja jau beveik 80 metų, ir tai – labai daug tarptautinei organizacijai. Visiškai normalu, kad jos veikla galbūt išsisėmė, galbūt reikia ieškotinaujų pasaulio valstybių bendradarbiavimo modelių. Vis dėlto Lietuva dėl savo geografijos, dėl savo istorijos visada bus geopolitinių platformų sandūroje, ir, deja, mes niekada negyvensime itin ramiai. Turime tai suprasti ir būti pasiruošę. Privalome labai aiškiai suvokti, kokiomis vertybėmis vadovaujamės, kas yra mūsų sąjungininkai, kokius partnerius pasirenkame, turime žinoti savo kryptį“, – dėsto prof. dr. A. Pūraitė.
Juodi propagandos darbai
Profesorės tvirtinimu, kovojant su galimomis grėsmėmis, informacinė erdvė yra vienas iš svarbiausių aspektų. „Tikrai džiaugiuosi, kad Lietuvos vadovų pozicija – vienareikšmė, ir man, kaip pilietei, nėra gėda tarptautinėje erdvėje pasakyti, kad aš esu iš Lietuvos, kai diskutuojama apie įvykius Ukrainoje. Viename tarptautiniame susitikime stebėjau Tadžikijos atstovus – jie jautėsi itin nejaukiai, tarsi akademinės bendruomenės užribyje dėl savo valstybės pozicijos karo atžvilgiu. Negalima neįvertinti ir Rusijos propagandos poveikio mūsų visuomenei. Didžiausia klaida buvo manyti, kad Rusijos propaganda yra juokinga, kad ja neįmanoma patikėti, kad dauguma Rusijos piliečių supranta, jog tai yra melas. Šią klaidą pripažįsta ne tik Lietuvos politikai, mokslininkai, ekspertai, bet ir pačios Rusijos opozicija bei užsienyje veiklą tęsiantys žurnalistai. Realybė pasirodė esanti visai kitokia, labai bauginanti. Vienas Rusijos opozicijos žurnalistas
labai gerai apibūdino šią problemą – saugodami savo vaikus nuo žalingo poveikio interneto erdvėje, nepastebėjome, kaip mūsų tėvai tapo priklausomi nuo televizijos ir propagandos. Iš tiesų ši pamoka yra labai reikšminga – propaganda nėra tai, iš ko galima juoktis, nedera jos laikyti kvailių ir neišprususių masių bukinimo priemone“, – įspėja mokslininkė.
Pašnekovės teigimu, nemalonu pripažinti, kad ir tam tikra dalis Lietuvos visuomenės pasirodė esanti neatspari skleidžiamoms melagienoms, todėl visiškai laiku ir pagrįstai Rusijos kanalų transliacija mūsų šalyje buvo užblokuota. „Vykstant karui, tokios priemonės yra visiškai pateisinamos ir suprantamos. Aš, kaip teisininkė, galiu patvirtinti, kad tai visiškai nesikerta su žodžio laisve ar panašiomis liberalios demokratijos vertybėmis, kurias staiga prisiminė Rusijos propagandininkai. Turime skirti dar daugiau dėmesio propagandai ir dezinformacijai užkardyti, taip pat savo visuomenei šviesti, informacijai pateikti taip, kad ji būtų suprantama, ypač tose mūsų teritorijose, kur Rusijos propagandos įtaka – gana ryški. Vienareikšmiškai tai turi būti valstybės strateginio informacinio karo dalis“, – pabrėžia prof. dr. A. Pūraitė.
Rūpintis saugumu turime visi
Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad saugumo siekis mažoje visuomenėje turi tapti individų ir jų grupių gyvenimo būdu. Tai matome ir kare Ukrainoje: be valdžios, visuomenės ir kariuomenės sinergijos neįmanoma tikra kova už savo laisvę.
„Paminėčiau, kad vidinis iššūkis yra visuomenės parengimas, jos švietimas įvairiais saugumo aspektais, nes dabar aišku, jog Lietuva jau įrodė pasauliui, ypač Europai, kad buvo teisi dėl Rusijos, energetikos iššūkių. Taigi šiuo metu jaučiamės šiek tiek stipresni tarptautiniame lauke, bet, kalbant apie vidinį naratyvą, akivaizdu, kad turime daugiau investuoti į mūsų visuomenės švietimą ir, ko gero, mąstyti apie tikrai gerą informacinio poveikio visuomenei strategiją. Jei nebus stiprios visuomenės su tomis pačiomis vertybėmis, bus labai sunku paaiškinti savo žmonėms, kodėl reikia kovoti, kodėl reikia tiesiog kentėti šaltą žiemą. Jeigu nebus stiprios visuomenės, niekas iš šalies nepadės laimėti kovos už nepriklausomybę. Turint omenyje dabartinio karo Ukrainoje kontekstą, visiškai aišku, kad visuomenė turi būti pasirengusi ginti savo vertybes, visuomenės vaidmuo užtikrinant mažos valstybės saugumą yra esminis. Apskritai mažos valstybės, atsidūrusios civilizacijų kryžkelėje, gali klestėti tik tada, kai tiek pavieniai jų visuomenių segmentai, tiek pačios valstybės yra susivieniję ir sudaro tvarią demokratinę sąjungą“, – įsitikinusi prof. dr. A. Pūraitė.
Naujienos šaltinis: žurnalas „Savaitė“.