Globalizacija pasaulyje įgauna vis didesnį pagreitį. Teoriškai nėra labai aišku, ar globalizacija vainikuoja daugelio amžių vystymąsi ir yra daugelio procesų pabaiga, ar globalizacija, atvirkščiai, rodo naujos epochos pradžią.

Bet kokiu atveju, praturtinanti galimybėmis ir resursais – „teigiama“ globalizacija vystosi kartu su savo priešybe – „neigiama“ glokalizacija, kuri apriboja daugelio gyventojų saviraišką ir resursus, savotiškai įkalindama juos „socialiniuose getuose“, „skurdo kišenėse“ tiek atskirose ištisose nedidelėse gyvenamosiose vietovėse, tiek ir labiau išsivysčiusiuose didmiesčiuose. Lietuvoje ryškiausiais tokiais glokalizacijos pavyzdžiais netgi šiaip jau klestinčiame Vilniuje gali būti didžioji dalis Šnipiškių ir Naujininkų rajonų. Nors ir čia matyti pozityvios permainos, greitai statant naujus administracinius, verslo ir gyvenamuosius pastatus, bet jų tikrųjų gyventojų „socialinio“ ir „ekonominio“ kapitalo klausimai tebelieka atviri, ir, kažin, ar taip pat greitai išsprendžiami.

Jų galimybių išplėtimas yra daug sudėtingesnis uždavinys, negu savivaldybių numatomi ar jau įgyvendinami šių rajonų spartaus „fizinio pertvarkymo“ planai. Akivaizdu, kad didžioji dalis Šnipiškių gyventojų bus paprasčiausiai perkelti, arba priversti persikelti į tokias pat arba dar didesnio skurdo apimtas kitas gyvenamąsias vietoves, o jų faktinė padėtis dėl Šnipiškių pertvarkymo išliks nepakitusi.

Toks esminis Šnipiškių gyventojų problemų sprendimas (tiksliau – nesprendimas) akivaizdžiai parodo to paties proceso teigiamas – globalizacijos ir neigiamas – glokalizacijos puses. Globalizacija šiuo atveju atneš naudos jau ir taip palankesnėje padėtyje esantiems laimėtojams – verslininkams, viešojo administravimo atstovams, „naujiesiems turčiams“, bet ji labai mažai pakeis senųjų Šnipiškių gyventojų padėtį, kurie daugeliu atvejų net ir po šios dėkingos situacijos liks pralaimėtojais.

Socialinės atskirties likvidavimo požiūriu, taip, kaip ir daugelyje grynai ekonominių sričių, svarbiausias yra galutinis pasiektas rezultatas, t. y. ar socialinėje atskirtyje buvę asmenys „išėjo“ iš užburto rato – juos įkalinusios glokalizacijos ir naudojasi jau naujomis galimybėmis ir resursais, ar taip ir liko glokalizacijoje be aiškesnių perspektyvų pakilti.

Globalizacijos eroje tas pats principas turėtų galioti ir socialinei politikai bei socialinei apsaugai. Socialinę politiką ir socialinę apsaugą efektyvia galima laikyti tik tuo atveju, jei ji susitelkusi ne į procesą, o į rezultatus, t. y. ar po gyvenimiškųjų rizikų pasireiškimų, kaip ligos, nedidelio neįgalumo, įkalinimo, buvusios benamystės, buvusios prostitucijos ir pan., o taip pat taikytų socialinės ir sveikatos apsaugos priemonių (reabilitacijos, socialinių pašalpų, bedarbių pašalpų ir pan. gavimo) buvę marginalai „išėjo iš glokalizacijos“, ar taip ir toliau joje liko.

Svarbiausias šių dienų, globalizacijos epochos, uždavinys likviduojant socialinę atskirtį yra kaip socialinę apsaugą iš pasyviosios, vien tik „duodančios“ įvairias išmokas ir lengvatas, padaryti ją aktyviąja socialine apsauga, kuri vėl „įdarbina“, „atstato“ ar „suteikia naujas, platesnes galimybes“, t. y. duoda apčiuopiamus socialinius, ekonominius ir kultūrinius rezultatus.

Tiesa, tarp Vakarų ir besivystančių valstybių egzistuoja vienas nemažas skirtumas: Vakaruose šios rezultatyvios aktyvios socialinės politikos svarba buvo suprasta palaipsniui, natūraliai pereinant nuo tradicinių ir labai didelių gerovės valstybių garantuojamų socialinių išmokų, t. y. tada, kai Vakaruose buvo įsitikinta neigiamu socialinės atskirties stigmatizacijos poveikiu išmokų gavėjams bei prastesniais ekonominiais tokios politikos rezultatais.

Besivystančioms valstybėms šį buvusį socialinės politikos tarpsnį reikia „peršokti“ tiek dėl šių šalių finansinių nepajėgumų skirti dideles išmokas, tiek ir dėl būtinybės ekonomiškai efektyviai veikti naujomis, globalizacijos sąlygomis. Nuneigti tą faktą, kad globalizacija kuria naujas ekonominio ir politinio išnaudojimo formas bei marginalizaciją, yra neįmanoma. Sociologų ir psichologų tyrimai rodo, kad įvairioms marginalinėms grupėms priklausantys žmonės nesugeba lanksčiai reaguoti į pokyčius visuomenėje ir savarankiškai prie jų prisitaikyti.

Todėl socialinė parama išmokomis arba paslaugomis tokioms grupėms kurį laiką yra tiesiog būtina. Ne tik tam, kad padėtų išgyventi, bet ir padėtų suvokti būtinybę imtis netradicinių veiksmų, persikvalifikuoti ir pan. Tačiau jeigu socialinė parama inertiško ir „tik imančio“ elgesio nepakeičia, yra grėsmė, kad toks išmokų gavėjas taps „amžinu“ socialinės paramos prašytoju.

Tokioje situacijoje tarp išsivysčiusių Vakarų šalių ir besivystančių valstybių taip pat yra nemažas skirtumas. Išsivysčiusiose šalyse, ypač Vakarų Europoje, paramos gavėjas dažnai gali pretenduoti į ilgalaikę ir didelę socialinę paramą. Besivystančiose valstybėse socialinių išmokų gavimo terminai dažniausiai yra trumpalaikiai (pvz., Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama pusę metų, atskirais atvejais – vienu-trimis mėnesiais ilgiau), dėl sudėtingų kvalifikacinių sąlygų pašalpas gauna mažai žmonių, arba pačios pašalpos yra labai mažos.

Globalizacijos požiūriu yra tam tikras skirtumas tarp marginalų, kurie gimdami socialiai „paveldi“ marginalinį statusą, ir marginalų, kurie tokiais tampa dėl visuomenėje vykstančių socialinių pokyčių. Aišku, kad pastarųjų, daugiau nei pirmųjų, formavimasis yra labiau susijęs su globalizacijos poveikiu. Nes globalizacija pirmiausia yra pokyčiai, o tiksliau – pastovūs pokyčiai. Marginalinės grupės dažnai yra už pokyčių ribos. Bet kokiu atveju marginalinių grupių atstovams būdingas nesugebėjimas savarankiškai spręsti gyvenimo problemų, skatinantis fizinį ir dvasinį degradavimą. Šie žmonės tampa atstumti ir nereikalingi „normaliai“ visuomenei. Tokiai socialinei atskirčiai būdinga socialinė izoliacija, ryšių sumažėjimas ir socialinės aplinkos susiaurėjimas.

Tačiau jeigu socialinei atskirčiai priskirsime ne tik tradicinio supratimo marginalines grupes, kaip benamius, alkoholikus, narkomanus, ŽIV nešiotojus, prostitutes, iš kalėjimų išėjusius ir pan., bet ir visus arba daugumą skurde atsidūrusiųjų bei tuos asmenis, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasižymi silpnais socialiniais ryšiais arba jų visai neturi, tai marginalinės grupės apimtų jau ne kelis procentus gyventojų, o iki keliolikos procentų išsivysčiusiose šalyse bei iki keliasdešimt procentų gyventojų tokiuose regionuose kaip Lotynų Amerika ir Rytų Europa.

Lietuva pagal šiuos rodiklius atsiduria vienoje iš blogiausių vietų naujai įstojusiose į Europos Sąjungą šalyse. Tam didelės reikšmės turėjo tai, kad Lietuva, kaip ir daug kitų Rytų Europos šalių, pasirinko staigias reformas ir pagreitintos transformacijos uždavinius. Akivaizdu, kad daugumą šių reformų lydėjo globalizacijos ir glokalizacijos procesai. Svarbią pastarojo laikotarpio dilemą sudaro masinės imigracijos į Vakarų Europą iš daugelio šalių, tame tarpe – Rytų ir Centrinės Europos, tačiau daugiausia – iš Artimųjų Rytų ir Afrikos problema. Yra pavojus, kai remiantis kai kuriais pesimistiniais Lietuvos sociologų skaičiavimų scenarijais, Lietuvos tauta, būdama gyventojų mirties lyderė Europoje, turinti mažą gyventojų prieaugį dėl sumažėjusio per kelis dešimtmečius gimstamumo ir patirianti katastrofiškos emigracijos reiškinį nuo 2001 metų, išnyks po maždaug dviejų šimtų metų.

Tačiau tarp lietuvių emigracijos ir emigracijos iš Artimųjų Rytų bei Pietų šalių yra vienas nemažas skirtumas – be mažos tautiečių dalies, kuri nori gyventi tik iš pašalpų, didesnioji jų dalis labai nori dirbti ir uždirbti kiek galima daugiau. Kalbant apie Artimųjų Rytų ir Afrikos emigrantus, susidaro šiek tiek kitoks įspūdis – jų tik maža dalis iš tikrųjų nori dirbti Vakaruose, o didelė dalis nori gyventi iš pašalpų. Jau anekdotu tapo vieno tokio emigranto interviu. „Aš čia atvažiavau gyventi, o ne dirbti“, – sakė jis. Tokiu atveju, Vakarų Europos valstybių laukia socialinių išmokų ir socialinių paslaugų sistemos krizė ir būtinybė ją reikšmingai reformuoti, kad nebūtų šia sistema piktybiškai naudojamasi. Tai – vis šioks toks sprendimas, jeigu neimsime domėn dėl šios priežasties universalaus perskirstomojo ir korporatyvaus „bismarkinio“ socialinės gerovės modelių poslinkių link liberalaus marginalinio gerovės modelio, kuris faktiškai jau egzistuoja anglosaksiškose šalyse. Tačiau susidaro įspūdis, kad Lietuvos valdžia neturi nei plano A, nei plano B „darbinei“ emigracijai iš Lietuvos stabdyti ir su tuo susijusių problemų spręsti. Paradoksalu – iškovoję laisvą Lietuvą, laisvės neprarandame, bet prarandame Lietuvą.

Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto profesorius. Komentaras buvo publikuotas portale 15min.lt