Technologinė pažanga ir dirbtinis intelektas (DI) keičia ne tik darbo rinką, bet ir žmogiškuosius santykius. Akivaizdu, jog stovime ant didžiulių permainų slenksčio. Ar automatizuoti įrenginiai atims iš mūsų darbą? Kodėl pažangos daugiau, o dirbame nė kiek ne mažiau ir nebemokame ilsėtis? Kodėl DI kuriančias įmones valdo tokia paslaptis – kas atrenka DI informaciją, kas ja gali pasinaudoti?
Mykolo Romerio universiteto (MRU) Aristoteliškų studijų ir kritinės teorijos centro direktorius profesorius Andrius Bielskis pastebi, jog automatizacija ir investicijos į gamybos priemones egzistuoja nuo pat pramoninio kapitalizmo įsitvirtinimo XIX a. Pasak profesoriaus, tiek anuomet, tiek dabar svarbu klausti: kaip technologijų, gamybos įrankių pažanga veikia žmogiškąjį klestėjimą, gerą žmogaus gyvenimą?
Šiuo metu prof. dr. A. Bielskis vadovauja Lietuvos mokslo tarybos finansuojamam projektui „Žmogiškasis klestėjimas ir nesusvetimėjęs darbas automatizacijos eroje“, kuriame ir keliami technologinės pažangos suponuoti klausimai. Jame taip pat dalyvauja Notingemo universiteto prof. Anthony Burnsas bei MRU Aristoteliškų studijų ir kritinės teorijos tyrėjai dr. Egidijus Mardosas ir dr. Henrikas Žukauskas.
Kalbėdami apie žmogiškąjį klestėjimą, DI, paprastai turime omeny Vakarų pasaulio šalis. Šiose šalyse iš esmės išspręstos skurdo problemos, tačiau žmonės dažniau susiduria su tokiomis problemomis, kaip vienišumas, depresija, emocinės ir psichologinės bėdos. Ką turite galvoje kalbėdamas apie žmogiškąjį klestėjimą?
Viskas priklauso nuo teorinių, filosofinių prielaidų, nuo kurių ir atsispiria vienas ar kitas mokslinis projektas. Už sąvokos žmogiškas klestėjimas (geras gyvenimas) slypi specifinė filosofinė prieiga – Aristotelio požiūris.
Kodėl Aristotelis svarbus šiandien ir ką gali aktualaus pasakyti? Visų pirma dėl to, kad jo naudotas terminas automaton (savaeigis) tapo mūsų naudojamo „automatizacija“ pirmtakas. Pirmoje „Politikos“ knygoje Aristotelis teigė, kad egzistuoja „prigimtiniai vergai“, t. y. žmonės, kurie yra vergai ne dėl aplinkybių, bet dėl savo prigimties. Tačiau lyg paneigdamas savo svarstymus apie „prigimtinius vergus“, Aristotelis teigia, kad jei žmonės turėtų įrankius, kurie patys judėtų ir mums paliepus atliktų užduotus darbus, tuomet nereikėtų nei vergų, nei pagalbininkų. Šiandien mes gyvename kaip tik tokių automatizuotų įrankių apsuptyje.
Sykiu Aristotelis reikšmingas, nes suformavo įtikinančią laimės – eudaimonia – sampratą, kurią aš verčiu kaip „žmogišką klestėjimą“. Tai geras žmogaus gyvenimas, suprantant jį kaip aktyvų, o ne pasyvų. Aristotelio požiūriu, pasyvus gyvenimas negali būti laimingas. Klestintis gyvenimas – tai aktyvus gyvenimas, kai mes įdarbiname savo esminius gebėjimus. Anot Aristotelio, tik žmogus turi protą – logos. Taigi, klestintis gyvenimas yra ir protingas, proto, vaizduotės ir kitas galias tinkamai įdarbinantis gyvenimas. Taip pat būtinos ir dorybės arba charakterio tobulumai: teisingumas, drąsa, išmintis, susivaldymas ir pan. Šiandien ši samprata vėl grįžta į mokslines filosofines diskusijas.
Šiandien DI skverbiasi į visas gyvenimo sritis. Akivaizdu, jog didės technologinės pažangos sukeltos bedarbystės mastai, taigi iškyla labai svarbus klausimas: kokį darbą mes, kaip visuomenė, norime automatizuoti, o kokį palikti žmogui? Jei mums žmogiškas klestėjimas tikrai reiškia aktyvų, kūrybingą gyvenimą dalyvaujant prasmingose veiklose, kurios lavina mūsų žmogiškus gebėjimus, tuomet svarbu klausti: ar viską reikia automatizuoti?
Todėl šiame projekte pasirinktos dvi ryškiausios filosofinės figūros šiai problematikai – žmogiškajam klestėjimui automatizacijos eroje – apmąstyti. Tai Aristotelis ir Karlas Marxas.
K. Marxas yra svarbus dėl savo istorinio materializmo, kuris teigia, jog vystantis žmonijai, vystosi ir darbo įrankiai, kurie padeda lengviau patenkinti žmonių poreikius. Žmonių poreikiai istorijos tėkmėje irgi kinta, vystosi. Laikui bėgant, dėl technologinės pažangos ir kaupiamo, greitai nesuyrančio turto visuomenės tampa turtingesnės: nei dviračio, nei kompiuterio iš naujo išrasti jau nebereikia. Bet klestinčiam gyvenimui – čia Aristotelis ir K. Marxas mąsto labai panašiai – reikalingas laisvas laikas tam, kad mes galėtume mėgautis menu, kultūra, mąstymu, filosofija. Todėl K. Marxas manė, kad laisvė pasiekiama tada, kai žmonės būna išlaisvinti, kiek tai įmanoma, iš būtinybės sferos.
Anot jo, žmogus gimsta nuogas, jis turi patenkinti savo poreikius, dėl ko turi dirbti, o tuomet iškyla įrankių reikšmė. Istoriškai įrankiams labai išsivysčius, įsivyravus automatizacijai, o dabar ir DI, mes galime sukurti turtą žymiai lengviau nei prieš 500, 200 ar net 100 metų.
Bet štai paradoksas – įrankiai vystosi, visuomenė in toto turtingėja, bet ar mes dirbame trumpiau tam, kad išgyventume? Johnas Maynardas Keynesas, ekonomikos genijus, kuris, beje, nebuvo K. Marxo pasekėjas, 1930 metais teigė, kad po 100 metų jo anūkų karta dirbs 15 valandų per savaitę. Jis manė, kad egzistuojanti technologinė pažanga leis patenkinti mūsų poreikius dirbant tris valandas per dieną. Technologinė pažanga įvyko, bet kiek mes šiandien dirbame per dieną?
Taigi klausimas, kaip keisis darbas automatizacijos ir DI eroje, yra labai svarbus. Kaip ir diskusija, kuriuos darbus mes patikėsime DI, o kuriuos paliksime žmogui.
Bet ar mes turime tokį pasirinkimą? Jei prisiminsime pramonės revoliuciją, tuomet irgi mašinos perėmė daugybę žmonių darbų, o žmonės prarado tam tikras kompetencijas –anksčiau patys gebėdavo pasigaminti, pavyzdžiui, drabužius ar darbo įrankius, o dėl industrializacijos tų įgūdžių neteko. Tačiau atsirado daugybė kitų profesijų, įgūdžių, susijusių su intelektualine veikla. DI dabar kaip tik ir kėsinasi į tas profesijas, ir mes nelabai turime pasirinkimo, kuriuos darbus jam deleguoti, o kuriuos pasilikti sau. Ką bus įmanoma atlikti su DI, tas ir bus daroma. Tokia rinkos logika. Galbūt reikia galvoti apie naujas profesijas, kurių poreikį sukels šie pasikeitimai?
Tokiuose svarstymuose yra daug tiesos. Dabar filosofai, mokslininkai, kurie tyrinėja DI, yra pasidalinę į kelias stovyklas. Vieni labai neigiamai žiūri į DI, mato jame milžinišką grėsmę. Jie teigia, jog DI plėtra turi būti pristabdyta, nes jei žmogus sukurs mašinas, kurios bus daug kartų protingesnės nei žmogus, tuomet ir ateis galas žmonijai. Kiti, priešingai, sveikina technologinę pažangą, teigia, kad DI ir automatizacija mus visiškai išlaisvins iš būtinybės sferos ir poreikio dirbti.
Pats nesu linkęs pritarti nei vienam iš šių kraštutinumų. Mūsų vykdomo projekto tikslas yra analizuoti technologijų, taip pat ir DI, plėtros formas. Filosofai ir mokslininkai privalo kelti nepatogius klausimus, kad ir tokius: o kodėl mes negalime kontroliuoti DI plėtros? Ar ne mes patys tai kuriame?
Būtent vienas iš šio projekto tikslų ir yra apmąstyti didžiųjų pasaulinių korporacijų, kurios pirmiausia ir vysto DI, tikslus arba DI politinę ekonomiją iš K. Marxo perspektyvos: kam priklauso visos tos įmonės? Kokia yra jų motyvacija?
Sunku paneigti K. Marxo kapitalizmo analizės svarbiausius principus. O jie sako, kad įmonėms, kurios investuoja į automatizaciją ir ją plėtoja, nerūpi niekas kitas, tik daugiau kapitalo ir didesni pelnai. Riziką didina ir tai, kad tos didžiosios įmonės yra privačios, jos nėra atviros ir laisvai prieinamos, visuomenė nežino, kas jose vyksta. Tai, kad DI industrija yra privati, byloja apie šios pramonės neskaidrumą. Tokių didžiųjų kompanijų pasaulyje yra nedaug, bet jos kuria globalius produktus. Mes, kaip demokratinė visuomenė, turime teisę žinoti, kur link juda DI, ir dalyvauti tuose procesuose.
Jokia naujiena, kad technologinė pažanga išstumia senas darbo vietas. Tačiau ne kiekviena istoriškai vykusi technologinė pažanga vienodai greitai sukuria naujas darbo vietas. Mokslininkai sutaria, kad yra technologijos, naikinančios darbo vietas, ir technologijos, kurios skatina naujų darbo vietų kūrimąsi. Pavyzdžiui, kapitalizmo plėtra XIX amžiuje ir garo mašinos pritaikymas pramonėje išstūmė daug senų darbo vietų, o paprastų dirbančiųjų gyvenimo standartai pablogėjo. Kita vertus, XX amžiuje, elektros atsiradimo eroje, išaugus automobilių pramonei, tolesnė technologinė pažanga sukūrė labai daug naujų darbo vietų, o XX amžiaus viduryje, po Antrojo pasaulinio karo, taip vadinamas gerovės kapitalizmas JAV ir kitose Vakarų šalyse suklestėjo.
Didžioji dalis teoretikų, tarp jų ir aš, manome, kad DI plėtra reikš vienų darbo vietų išstūmimą, o naujų darbo vietų sukūrimas nebus toks greitas, nes technologijos vystosi daug sparčiau, nei žmonės gali persikvalifikuoti. Juolab nėra aišku, į ką jie turėtų persikvalifikuoti. Pavyzdžiui, „ChatGPT“ gali puikiai suredaguoti anglų kalba parašytą tekstą. Įsivaizduokite, jei visą gyvenimą trisdešimt ar keturiasdešimt metų dirbote profesionaliu anglų kalbos redaktoriumi, turėjote nedidelę įmonę. Dabar dingsta visi jūsų klientai, jūs neturite daug santaupų, iš kurių galėtumėte likusį gyvenimą nieko neveikdami gyventi, o iki pensijos dar toli. Nėra taip paprasta iš naujo persikvalifikuoti.
Ar galima daryti prielaidą, kad geresnį gyvenimą žmonėms lemia ne technologinė pažanga, bet nauja visuomeninė sutartis? Prisiminus industrializacijos ir kapitalizmo pradžią, matome, kad darbininkų ir gyvenimo, ir darbo sąlygos buvo itin prastos. Ir jos pagerėjo ne dėl technologinės pažangos kaip tokios, bet dėl profsąjungų susikūrimo ir jų iškovojimų.
Galbūt ir dabartinis technologinis virsmas reikalauja galvoti apie naują visuomeninę sutartį?
Ir dėl technologinės pažangos. Taip, tai įvyko maždaug XX amžiaus viduryje, kai įsigaliojo vadinamoji socialinė sutartis tarp kapitalo savininkų ir darbininkų. Po Antrojo pasaulinio karo ekonominės politikos tikslas buvo žmonių įdarbinimas. Tai buvo naudinga ir profesinėms sąjungoms, nes žmonės nori turėti darbus ir pasiturinčiai gyventi. Šiandien tai pats sudėtingiausias klausimas: kokia ta naujoji visuomenės sutartis turėtų būti ir kažin ar kas pasaulyje turi atsakymą į šį klausimą.
Prisiminkime, kaip Vakarų Europoje po Antrojo pasaulinio karo buvo sukurtos vadinamosios gerovės valstybės. Tai buvo pramoninio kapitalizmo klestėjimo laikai, kai Vakarų šalyse buvo sutelkta daug pramonės. Tai skatino darbininkus organizuotis į profesines sąjungas ir kolektyviai kovoti dėl savo teisių. Už šios socialinės sutarties, darbdavių ir profsąjungų pakto, slypėjo reali profesinių sąjungų galia – jei nepavykdavo susiderėti su darbdaviu, būdavo skelbiami visuotiniai streikai.
O dabar Vakaruose profesinės sąjungos yra susilpnėjusios, nes įvyko transformacija iš pramoninio kapitalizmo į postpramoninį, kuriame dominuoja paslaugos, ir susiorganizuoti žmonėms nėra taip paprasta. Profsąjungos egzistuoja, jos nėra nereikšmingos, bet jų politinė ir ekonominė galia sumažėjusi.
Tačiau galbūt profesinių sąjungų susilpnėjimas įvyko ir dėl to, kad tos problemos, tie darbuotojų interesai, kuriuos jos gynė, yra iš esmės išspręsti? Sunku šiandien įsivaizduoti darbdavį, kuris, tarkime, neišleistų darbuotojo atostogų, ar situaciją, kad dirbantis žmogus negautų ligos išmokos ar užgyventos pensijos. Valstybės savo teisine baze yra sureguliavusios darbuotojų ir darbdavių teises bei pareigas.
Tai tiesa tik iš dalies. 8 valandų darbo diena XX a. nenukrito iš giedro dangaus, tai buvo sunkios darbininkų kovos rezultatas. K. Marxas savo „Kapitale“ kalba apie 12 valandų darbo dieną, tokia ji buvo XIX a. vidury. Technologinė pažanga svarbi, bet lygiai taip pat svarbi žmonių kova už geresnes darbo sąlygas. Kaip tik dėl to istorinis materializmas toks reikšmingas.
XXI a. gyvenimo standartai tikrai gerokai aukštesni nei bet kokiu kitu istoriniu laikotarpiu. Ir tai pirmiausia dėl to, kad turtingėja pačios visuomenės. Bet kritiškai orientuota mokslinė literatūra byloja, kad per pastaruosius keturiasdešimt ir daugiau metų tai, kas vadinama neoliberalia kapitalizmo forma, turtiniais skirtumais, nelygybe, išaugo milžiniškai.
Vienas iš pagrindinių neoliberalaus kapitalizmo bruožų yra stagnuojantys atlyginimai. Lietuvoje jie augo, bet tik todėl, kad mūsų ekonomika yra jauna. Bet žiūrint į Vakarų Europą, įvertinus infliaciją, atlyginimai beveik neaugo, tuo tarpu pelnai ir turto koncentracija augo milžiniškais greičiais.
O juk vienas esminių socialinės gerovės, arba pažangos, aspektų, ką įvardija ir Aristotelis, ir K. Marxas, ir J. Maynardas Keynesas, yra laikas, kurį žmogus turi skirti darbui norėdamas išgyventi.
Taip, gyvenimas gerėja, bet kiek laiko mes dirbame? Koks vyrų, peržengusių penkiasdešimtmetį, mirtingumas? Kiek streso žmonės kasdien patiria? Visa tai yra irgi svarbūs gerovės aspektai ir patenka į žmogiškojo klestėjimo sampratą.
Mūsų projekto tikslas ir yra labai plačiai ir kompleksiškai žiūrėti į vykstančius pokyčius.
Kai kurie istorikai teigia paskaičiavę, kad medžiotojų ir rinkėjų visuomenėse darbas užimdavo maždaug dvi tris valandas per parą. Likusį laiką žmonės ilsėdavosi, bendraudavo, žaisdavo. Pramonės revoliucija laiką pavertė preke, ir susiformavo aštuonių darbo valandų darbo diena. Skaitmenizacija ir nuotolinis darbas daugelį žmonių privertė online būti kone nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro šiokiadieniais ir savaitgaliais – išsitrynė ribos tarp darbo ir poilsio. Stebime keistą paradoksą, jog vystantis technologijoms materialiųjų gėrybių turime gal ir daugiau, tačiau laiko stoka skundžiasi kone kiekvienas. Turime puikią mediciną, tačiau kartu gausėja ir fizinių bei psichikos ligų, sutrikimų.
Taip, tačiau vėlgi ne pati technologijų plėtra yra problema. Esminis klausimas – kas valdo įrankius ir technologijas, kam jos naudojamos ir kas labiausiai pelnosi iš jų. Objektyviai vertinant – jei mūsų įrankiai tobulėja, mes galime greičiau pasigaminti būtinus reikmenis ir patenkinti savo poreikius. Bet už naujausių technologijų, taip pat ir DI, slypinti tam tikra politinė ekonomija. Kas turi nuosavybės teises, kas kontroliuoja tą pramonę? Kokiems tikslams ją naudoja? Kokias įtampas visuomenėse ir kokius darbo santykius tai sukuria?
Kas šiandien slypi už DI plėtros? Tai, be kita ko, vadinamųjų ghost workers (nematomieji darbuotojai) armija, kai žmonės sėdi prie kompiuterių ir priskiria prasmines žymes kačiukams, kitiems vaizdams ar pan. DI veikti reikia milžiniško kiekio informacijos, kurią jis apdoros. Kas ją renka, tvarko, kategorizuoja? Kokiomis darbo sąlygomis jie tai daro?
Mes kaip visuomenė, kuri orientuota į aukštesnius moralinius standartus, turime analizuoti ir šiuos dalykus – kokie ekonominiai santykiai slypi už tos technologinės plėtros. Taigi, kas nuosavybės forma kontroliuoja technologinę pažangą, kas pasiima liūto dalį, o kam lieka tik trupiniai?
Kitaip tariant, tai skirtis, kurią aptinkame istoriniame materializme: iš vienos pusės, tai gamybinės jėgos, arba įrankių, technologijų visuma, o iš kitos – gamybiniai santykiai, t. y. žmogiški santykiai gaminant. Gamybinės jėgos lemia, kaip greitai mes, kaip visuomenė, egzistuojant technologijų ir įrankių visumai, galime pagaminti mūsų gyvenimui būtinus reikmenis, o gamybiniai santykiai yra nuosavybės formos ir santykių režimas gaminant, kuris lemia, kam nuosavybės teise priklauso įrankiai ir galimybės samdyti darbą, o kas, teturėdamas savo darbo jėgą, ją privalo parduoti, kad išgyventų. Šita analitinė prieiga yra labai reikšminga mūsų filosofiniam projektui.
Ar nėra grėsmės, kad DI intelektas pateiks ir klausimus, ir atsakymus, o filosofai, mokslininkai, žmonės keliantys tokius klausimus, kuriuos dabar keliame, bus nereikalingi? Žmogus taps tik mašinos priedėliu?
Būtent dėl tokių grėsmių filosofija yra ir bus reikšminga. Daugelis žymių mokslininkų atkreipia dėmesį, kad DI nemąsto, jis tik kalkuliuoja, veikia kaip algoritmas. O žmogaus mąstymas yra interpretatyvus.
Na, ir kas, kad DI gali tūkstančius kartų greičiau suskaičiuoti ar atlikti tam tikras logines funkcijas, bet tai nėra mąstymas, nes mąsto tik žmonės. DI yra mūsų sukurtas įrankis. Reikia galvot, kaip jį plėtoti ir naudoti, bet nemanau, kad jis gali pakeisti žmogaus mąstymą.
Jeigu vadovaujamės Aristoteliu ir sakome, kad klestintis gyvenimas yra mąstymo gyvenimas, tačiau kognityvines funkcijas atiduodame DI, kas nutiks su mūsų protais? Kolegos iš užsienio sako, kad jau dabar sunku atskirti, kurie studentų darbai parašyti padedant „ChatGPT“ ar kitų DI įrankių, o kurie – savarankiškai. Sakau, kad turime tuomet grįžti prie klasikinių atsiskaitymo būdų – žodinių egzaminų žodžiu ir rašymo ranka.
Manau, kad didžiausia grėsmė slypi galvojime, kad DI yra visagalis, kad jis gali mums patarti, kaip išspręsti vieną ar kitą etinę ar politinę problemą, kurią galime išspręsti tik mes patys. Grėsmė slypi žmogaus mąstymo galių, kūrybingumo nuvertinime, kuomet dėl nepasitikėjimo, tinginystės ar dėl patogumo atiduosime racionalių sprendimų priėmimą DI. Tuomet mes nuskurdinsime save kaip žmones, leisime skaičiuojančioms mašinoms, mūsų pačių sukurtiems įrankiams kolonizuoti mūsų kultūrą ir mus pačius. Būtent tai, o ne tariama DI visagalybė, yra didžiausia grėsmė.
Beje, šių metų balandžio 4 d. Mykolo Romerio universitete vyks tarptautinė konferencija „Žmogiškas klestėjimas, susvetimėjimas ir dirbtinis intelektas“, į kurią kviečiu visus besidominančius šia svarbia tema.
Šis interviu yra Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo projekto (Nr. S-MIP-21-48) dalis.
Nuotrauka E. Blaževič / LRT