Jau 46 metus birželio 5-ąją pasaulyje minima Pasaulio aplinkos apsaugos diena, oficialiai paskelbta 1972 m. gruodžio 15 d. Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje. Tikslas buvo kilnus – skatinti aplinkos išsaugojimą visame pasaulyje. Ją pamini daugelis pasaulio šalių, žinoma, ir Lietuvoje.

 

Buvo atkreipiamas dėmesys į svarbiausias problemas: aplinkos kokybės gerinimą, biologinės įvairovės išsaugojimą, jūrų ir vandenynų taršos kontrolės stiprinimą, žmonių sukelto neigiamo poveikio aplinkai bei žmonių sveikatai mažinimą, o, kiek vėliau ir į klimato kaitos valdymą. Laikui bėgant pradėta diskutuoti, ar užtenka tik iškelti problemas, bet neskirti pakankamai įvairių išteklių jų sprendimui? Kokie tie ištekliai turi būti?

 

Kaip per keturis dešimtmečius keitėsi požiūris į aplinkosaugą? Praėjusio amžiaus aštuntajame devintajame dešimtmečiuose aplinkai išsaugoti daugiausiai buvo skiriami finansiniai ištekliai per daug nesirūpinant, kaip jie bus panaudoti. Tačiau ar to pakanka siekiant užtikrinti efektyvią aplinkosaugą? Aplinkosaugos praktika parodė, kad reikalingi ne tik finansiniai, bet ir žmogiškieji ištekliai bei tinkamas aplinkosaugos procesų valdymas.

Suprantama, kad aplinkos išsaugojimas yra neįmanomas vien aplinkosaugininkų pastangomis. Tam reikalingas politikų palaikymo, aktyvaus visuomenės įsitraukimo, taip pat socialinės ir ekonominę plėtros darnos. Jau prieš kelis dešimtmečius Jungtinių Tautų „Aplinkos ir plėtros“ pasaulio lyderių konferencijoje Rio de Ženeire buvo visuotinai priimta darnios plėtros (vystymo) koncepcija ir principai.

 

Daugelis šalių šią koncepciją pradėjo įgyvendinti nacionaliniuose lygmenyse. Dėl to buvo pakeistos ir Europos bendrijų nuostatos – priimta nemažai aplinkos apsaugos teisės ir strateginių dokumentų, kuriuose didžiausias dėmesys buvo skirtas aplinkos apsaugos integravimui į įvairius ekonomikos ir socialinius sektorius. Tačiau įgyvendinant aplinkosaugos programas ir priemones, pastebėta, kad pakankamai neefektyvu taikyti vien tik taip vadinamus „sunkius“ aplinkosaugos mechanizmus. Tam buvo išleisto didžiulės lėšos, o norimas rezultatas nepasiektas.

 

Didėjant visuomenės nepasitenkinimui ir spaudimui, į aplinkosaugos problemų sprendimą įsijungė ir politikai. Atlikus įvairius tyrimus nustatyta, kad efektyvi aplinkosauga priklauso nuo tinkamai suformuotos aplinkos politikos ir jos įgyvendinimo instrumentų, t. y. aplinkos valdymo vadybos. Pamažu susiformavusi aplinkos politika pagreitį įgavo jau naujajame tūkstantmetyje. Tinkamai suformuotos aplinkos politikos gairės ir principai inspiravo aplinkos teisės bei valdymo procesus, aplinkos apsaugos veiklos buvo pradėtos nuo aplinkos politikos sprendimų, kurie inspiruodavo tolimesnius aplinkos valdymo veiksmus.

 

Šiandien ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse aplinkos politika ir valdymas veikia kartu su „sunkiaisiais“ mechanizmais, taip užtikrinant veiksmingą ir efektyvų aplinkosaugai skirtų lėšų panaudojimą. Deja, ir šiandien Lietuvoje kompleksiniam aplinkos valdymui ir politikai skiriama per mažai dėmesio, požiūris senamadiškas, dėl to nukenčia ir aplinkos valdymo efektyvumas, o skiriamos lėšos dažnai naudojamos netikslingai.

Mūsų šalies aplinkosaugoje vis dar vyrauja pasenusi vertikalaus valdymo sistema, kai sprendimus priima keli asmenys ar nedidelės grupelės, neįtraukiant į diskusijas suinteresuotų asmenų, tinkamai neaptariant jų su visuomene, netaikomi šiuolaikiniai vadybos metodai ir priemonės. Šiuolaikinė efektyvi ir veiksminga aplinkosauga priklauso ne tik nuo skiriamų lėšų, „sunkiųjų“ priemonių taikymo, aplinkosaugos propagavimo ir viešinimo, kelių žmonių kompetencijos, bet ir efektyvaus moksliškai pagrįsto aplinkos valdymo ir vadybos. Šiuolaikiškiems aplinkosaugininkams neužtenka būti vienos siauros srities specialistais. Aplinkosaugai reikalingi ir geri vadybininkai. Kad ir kaip paradoksaliai tai gali nuskambėti.