Įvardinkime pačią esmingiausią šiandieninės visuomenės problemą: tai – veiksmingos „gyvenimo kartu“ formulės nebuvimas.
Visos anksčiau galiojusios formulės šiandien praranda efektyvumą. Tai reiškia fundamentalią socialinio ryšio koroziją, t. y. visuomenės suirimą. Kol kas mūsų visuomenės laikosi iš inercijos, iš įpročio remtis senų pamatų likučiais, tačiau, pakankamai greitai neradus naujos „gyvenimo kartu“ formulės, ateis diena X, kai teks išgyventi griūtį. Situacija darosi vis labiau kritiška, kadangi kol kas niekas naujo ir efektyvaus gyvenimo kartu principo nepasiūlo. Seniai baigėsi epocha, kai visuomenės „gyvenimo kartu“ arba socialinio ryšio formule buvo religinio pobūdžio vertybinė sistema.
Kadaise politika naudojosi religija kaip priemone burti sociumą, religiniai lyderiai – politika kaip priemone dvasiniam diktatui išlaikyti. Krikščionybė, kurios specifikos ir istorinės raidos čia neaptarinėsime, sudarė sąlygas religinės ir politinės valdžios atskyrimui, o tuo pačiu – individo laisvei atsirasti.
Atskyrus politiką ir religiją, teko ieškoti naujos politinio sugyvenimo formulės. Moderniaisiais laikais atsirado du sekuliarūs būdai veiksmingai burti visuomenę. Pirmasis būdas – valstybė-nacija, kurioje bendra kolektyvinė savimonė buvo palaikoma tautinio (nacionalinio) pobūdžio tapatybe ir iš jos kylančia vertybine sistema, pakeitusia religinę sistemą. Didysis religinis naratyvas, kadaise būręs visuomenę, dabar buvo pakeistas didžiuoju nacijos naratyvu, kuris taip pat sėkmingai būrė visuomenę. Tačiau šiandien šis būdas nėra veiksmingas: didieji nacionaliniai pasakojimai jau nebeveikia taip galingai, kad galėtų būti visų visuomenės narių „gyvenimo kartu“ pagrindu. Didžiojo nacionalinio pasakojimo griūtis yra įvykusi dėl daugybės priežasčių, iš kurių labiausiai matomos – individualizmas, kosmopolitizmas, globalizacija. Tam stipriai pasitarnavo ir šių pasakojimų pavertimas totalitarinių valdymų priemonėmis, iš kurių ryškiausias – fašizmas.
Tiesa, didieji nacionaliniai pasakojimai dar yra savi daugybei individų, tačiau burti visuomenės jie jau nebegali. Šiandien vis labiau girdimi raginimai grįžti prie „nacionalinių reikalų“, nusigręžiant nuo globalizuotame pasaulyje vykstančių procesų, yra bergždi. Dėl globalizacijos proceso „nacionalinių reikalų“ tiesiog nėra, yra tik bendri pasaulio reikalai, kad ir kaip grėsmingai tai skambėtų. Ir šiandien reikia išmokti tvarkytis pasauliniu, o ne nacionaliniu mastu. Kol to neišmoksime, tol būsime krizėje. O jeigu kas nors nori panaikinti globalizaciją, jis privalo panaikinti šiuolaikines technologijas, kurios de facto lemia globalizacijos procesą, ypatingai transporto bei komunikacijos technologijas, o ypač – internetą.
Be realaus grįžimo į XIX amžiaus sąlygas, negrįšime ir į valstybės-nacijos idealą. Rinkimus mūsų valstybėse gali laimėti kraštutinai nacionalistiškai nusiteikę politikai, bet jeigu jie, atėję į valdžią, neuždraus interneto bei visų kitų šiuolaikinių technologijų, jie negalės suvaldyti jokių socialinių procesų, nes bus bejėgiai prieš manipuliaciją konkurenciniais informaciniais srautais. Tad vienintelė priemonė atgaivinti nacionalizmu paremtą kolektyvinę savimonę, galinčią vėl burti visuomenę, būtų ne tik pačiai nacionalistinei valdžiai užsiimti manipuliacija informaciniais srautais (propaganda), siekiant įtvirtinti savo turimą sociumo ir vertybių viziją, bet ir, svarbiausia, uždrausti konkurencinius srautus, t. y. informacinius šaltinius, skleidžiančius alternatyvias vizijas, vertybes, propagandas.
Tačiau tai reikštų asmens laisvės panaikinimą ir grįžimą į diktatūrą. Galbūt kurį laiką tai bus daroma. Norėdami įgyvendinti savo „nacionalinio intereso viršenybės“ tikslą, V.Orbanas, M.Le Pen, R.T.Erdoganas ir kiti už tai pasisakantys politikai, neturi kitos išeities, kaip tik žengti Putino, o Putinas – Šiaurės Korėjos pramintu taku. Tačiau – ar ilgai tai truks? Ar šių politikų valdomos tautos iš tiesų tai įvertins kaip gėrį ir neims priešintis? Ir kas bus, kai skirtingų nacijų „nacionaliniai interesai“, pakilę į pirmąją vietą, ims įeiti į vis intensyvesnį tarpusavio konfliktą?
Antroji „buvimo kartu“ formulė, išplaukianti iš moderniosios politinės filosofijos, yra humanistinio racionalaus pobūdžio moralė ir bendražmogiškųjų vertybių sistema. Jos variklis – racionalus dialogas, kurio metu skirtingas nuostatas atstovaujantys piliečiai geba sutarti dėl bendro gyvenimo normų. Kai kada papildydamas, kai kada konkuruodamas su valstybę-naciją įtvirtinančiu didžiuoju naratyvu, racionalus dialogas moderavo pastarosios tendencijas į autoritarizmą. Būtent dėl šios bendrosios humanistinio pobūdžio socialinės etikos Vakarų šalys galėjo keletą dešimtmečių gyventi liberaliosios demokratijos sąlygomis.
Tačiau šiandien ši etika nebeveikia, nes racionalus dialogas nevyksta. O racionalus dialogas nevyksta todėl, kad nebeliko racionalumo. Racionalumas išvirto į brutaliausią racionalizaciją – grubų pragmatizmą, savitikslio efektyvumo siekį, aklą savų interesų gynimą, neetiškas lobizmo formas, visa ko apskaičiuojamumą ir raišką pinigo pavidalais. Racionalumo nebeliko, viena vertus, dėl to, kad visuotiniu principu visose socialinio gyvenimo srityse tapo neoliberalistinis ekonominės konkurencijos principas, dauginantis pralaimėjusiųjų („lūzerių“) minias ir bet kuriam žmogui keliantis grėsmę ir baimę taip pat tapti „lūzeriu“.
O baimė tapti lūzeriu ir, galų gale, prarasti vietą po saule – apakina ir verčia elgtis egoistiškai bei iracionaliai. Kita vertus, racionalumas jau nebėra socialinio dialogo variklis, kadangi manipuliavimas informaciniais srautais, įgalintas šiuolaikinių komunikacinių technologijų, tapo toks galingas, o skirtinga, nepatikrinta, pusiau melaginga informacija plūsta taip greitai ir jos yra tiek daug, kad retas yra pajėgus sustoti ir apmąstyti realią visuomenės būklę – o tai yra būtina sąlyga racionalumui.
Žmonės priima sprendimus (o priimti sprendimus reikalaujama itin greitai dėl ypatingai pagreitėjusio gyvenimo tempo) pagal naujausią ir galingumo prasme efektyviausią informacinio srauto ataką, organizuojamą socialinių manipuliatorių.
Manipuliacijos sąlygomis apie racionalumą negali būti nė kalbos, taigi apie racionalų socialinį dialogą – taip pat. Vietoje socialinio dialogo šiandien vyksta kurčiųjų rėkimas vieni kitiems į ausis. Maitinami atskirų informacinių srautų, yra susidarę atskiri ideologiniai kovotojų už skirtingas vertybines sistemas frontai, kiekvienam iš jų reikalaujant absoliučios politinės hegemonijos. Vieni reikalauja organizuoti piliečių gyvenimą pagal religinių instancijų nuorodas, kiti – pagal savo įsivaizduojamus nacionalinius ir tautinius interesus, treti – pagal pakoreguotus socialistinius ar komunistinius principus, dar kiti – pagal žmogaus teisių imperatyvus.
Beveik visi reikalauja užčiaupti burnas „dialogo“ partneriams arba siekia priešininko likvidavimo lobistine veikla bei įstatymais. Esame situacijoje, kurią dar 1919 metais numatė M.Weberis, savo veikale „Mokslininkas ir politikas“ kalbėjęs apie „vertybių politeizmą“ bei naują „karą tarp dievų“. Vietoje nuolatinio racionalaus dialogo, kuris vestų į kompromisinį, tačiau bendrą visuomenės gyvenimą išlaikantį susitarimą, turime žūtbūtinę kovą tarp skirtingų vertybinių sistemų, kurių kiekvieną jos gynėjai yra sudievinę ir pavertę absoliučia norma, primestina visiems: „Nesuskaičiuojami dievai vėl kyla iš savo kapų ir vėl pradeda amžiną savo nuasmenintų galių kovą, stengdamiesi paveržti kiekvienas savo galybei visą mūsų gyvenimą“. Tad ką daryti, norint išvengti dienos X? Šiandien to niekas nežino.
Tiksliau, žino daugybė mąstančių žmonių, bet problema glūdi ne sprendimo žinojime, o jo įgyvendinime. Daug kas – pradedant filosofais ir baigiant psichologais, kultūros mylėtojais ir šiaip protingais žmonėmis – galėtų detaliai išdėstyti, ką reiktų daryti, kad žmogus vėl atgautų racionalų protą. Tačiau kaip realizuoti jų patarimus socialiniame lygmenyje, nuo pradžios iki galo manipuliuojamame besaikiais informaciniais srautais, nežino niekas.
O dabartinė žmonijos mąstymo paradigma – informaciniais srautais manipuliuojama racionalizacija, atkirsta nuo tikrovės – yra nepajėgi išspręsti nė vienos problemos, pradedant klimato kaita (nes Paryžiaus nutarimai nėra pakankami), baigiant geopolitiniais konfliktais ir pasaulinio ekonominio modelio ydomis. Norint, kad atsirastų nauja visuomenės sugyvenimo formulė, turi pasikeisti žmonijos mąstymo paradigma. Tikrai nežinau, kaip tai įvyks, bet tikiu, kad taip bus.
Tuo buvo įsitikinę, nors irgi nežinojo, kaip tai įvyks, daugybė XX amžiaus mąstytojų, anksti suvokusių problemą, apie kurią čia kalbėjau. .Bergsonas svarstė apie „atvirą visuomenę“, pagrįstą intuicija, įgalinančia tiesioginį kontaktą su tikrove. P.Teilhard'as de Chardinas įžvelgė noosferos, naujos globalizuotos visuomenės susidarymą, tačiau vedamą ne savitikslių ekonominių, politinių, technologinių ar kitaip egoistinių interesų, bet dvasinio ryšio tarp žmonių, sugebančių dvasiai subordinuoti visas subtiliausias technologijas. Naują mąstymo paradigmą pranašavo M.Heideggeris.
Apie ją kalbėjo dvasiniai lyderiai iš Rytų – Mahatma Gandis, Krišnamurtis, Dalai Lama, bei iš Vakarų – šiandien tai skelbia kad ir popiežius Pranciškus. Daugelis esame girdėję prancūzų rašytojo A.Malraux teiginį: „XXI amžius bus dvasinis arba jo visai nebus“. Komentuodamas šią savo frazę, A.Malraux kalbėjo savo raštų vertėjui į japonų kalbą: „Jeigu ateinančiame amžiuje iš tiesų įvyks dvasinė revoliucija, tai šis dvasingumas kils iš kažko, ką mes tik nujaučiame, bet nepažįstame, panašiai kaip XVIII a. žmonės nujautė elektros atsiradimą, žvelgdami į žaibą“.
Galbūt pasaulyje vis stiprėjančius dvasinio pobūdžio sąjūdžius, o taip pat empatiškumo bangą, apie kurią savo knygose kalba J.Rifkinas, galėtume laikyti naujos mąstymo paradigmos užuomazgomis? Tačiau tai – tik užuomazgos. Kol kas žmonijoje dominuoja mąstymas, vedantis mus į dieną X. Ir gali būti, kad naujasis mąstymas ims plėtotis tik po tos katastrofiškos dienos, po kurios žmonėms atsivers akys – juk taip dažnai įvyksta po didelės nelaimės.

Dr. Povilas Aleksandravičius yra MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas, Vertybių tyrimų laboratorijos vadovas. Komentaras publikuotas portale 15min.lt