Sąjūdis, atvedęs Lietuvą į politinę nepriklausomybę, yra be galo įdomus reiškinys filosofinės antropologijos ir psichologijos požiūriu.

Už šių žodžių – „Sąjūdis atvedė Lietuvą į politinę nepriklausomybę“ – slepiasi ypatinga patirtis. 1988-1991 m. ši patirtis buvo persmelkusi žmonių kasdienybę, emocijas, visus širdies ir proto polėkius. Ji jautėsi empiriškai, kaip emocija, kurią galima vadinti fundamentaliąja emocija. Ją aprašant, galima išskirti keletą bruožų. Pirmiausia, žmogus, ją išgyvendamas, jautėsi laimingas – tarsi gyvenimas būtų išpildytas.

 

Be to, ši emocija jungė kiekvieną žmogų su kitais žmonėmis, taigi ji buvo jaučiama kaip tautos vienybės patirtis. Jeigu dar labiau į ją įsigilintume, rastume, kad tai buvo ir atverties pasauliui jausmas – kažkoks spontaniškas, tarsi iš gelmių einantis geranoriškumas pasaulio atžvilgiu. Labiausiai jis reiškėsi tuo, kad rusų tautos, kuri galėjo būti lengvai apšaukta oficialiu priešu, atžvilgiu nebuvo jaučiama neapykanta ir revanšo poreikis, o priešingai – buvo jaučiamas noras, kad ir ši tauta išsivaduotų iš savo demonų ir taptų laisva, tokia pat laisva tauta, kokia tapome mes.

 

„Už jūsų ir mūsų laisvę!“ – šis Sąjūdžio laikų šūkis, adresuojamas rusų tautai, yra vienas iš prasmingiausių.

Jeigu pasigilintume dar labiau, konstatuotume, kad ta fundamentali emocija buvo pajėgi pakelti žmogų virš jo individualių poreikių ir pastūmėti jį atsiduoti šventam, visus vienijančiam reikalui, net jeigu šis atsidavimas reiškė mirtį – sausio 13-osios įvykiai parodė, kad žmonės buvo pasiruošę mirti už tą galingą tikrovę, kuri pasirodė Sąjūdžio metais. Kas yra ta fundamentali emocija, kuri net ir mirties kaina geba išpildyti kiekvieną žmogų individualiai, suburti tautą į nepriekaištingą vienybę ir ją atverti pasauliui? Ar tai akivaizdžiai pasirodžiusi tautos siela ir esmė? Ar tai būties balsas?

 

O gal Dievo veikimo manifestacija? Metafizinių samprotavimų gali būti daug. Aišku tik, kad tai buvo išimtinė patirtis ir yra privilegijuoti tie, kurie ją išgyveno. H. Arendt panašiomis tonacijomis aprašinėjo dvasinę būseną, kurią išgyveno prancūzų rezistentai, priešinęsi vokiečių okupacijai II-ojo pasaulinio karo metais. Šią patirtį ji traktavo kaip tikrąją politinę patirtį, iš kurios galėtų kilti autentiškas politinis gyvenimas.

 

Kita žymi mąstytoja Simone Weil panašiai analizavo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos įvykį – esą tai buvo beveik mistinis judėjimas, kurio metu išryškėjo prancūzų tautos būties esmė, o kartu su ja – visos žmonijos esmė. Galima prisiminti ir Ž. Ž. Ruso aprašytąją bendrosios valios fenomeną: tauta galingai išreiškia savo bendrąją valią, savo įsčiose realizuodama kiekvieno tautos nario giliąją prigimtį, apvalydama jį nuo egoizmo, įjungdama jį į bendrą reikalą ir paversdama piliečiu. Tokios valios polėkyje galima statyti tikrą valstybę. Ar Sąjūdžio metais patirta fundamentali emocija atitinka tokius aprašymus? Tikėtina, kad taip. Ir vis dėlto, visi čia mano paminėti mąstytojai, kad ir džiaugdamiesi dėl tokio tautos judėjimo, buvo kupini nerimo.

 

Visi jie konstatavo, kad šis judėjimas, net ir nešamas metafizinių, mistinių ar dieviškų energijų, gali labai lengvai iškrypti ir tapti didžiausios prievartos, karo, blogio šaltiniu. Dalis Prancūzijos rezistentų užsidegė keršto nuotaikomis – dar labiau pažeminti ir taip jau pralaimėjusią vokiečių tautą, bausti žmones, kurie nepakankamai priešinosi okupacijai. Pasak liudininkų, po karo neapykanta tvyrojo ore. Simone Weil, toliau aprašinėdama Didžiosios Prancūzijos revoliucijos eigą, stengiasi suprasti, kodėl taikos ir teisingumo troškimu pulsuojanti tautos energija jau po keliolikos mėnesių ėmė virsti į klaikų priešų identifikavimo ir fizinio naikinimo mechanizmą, pasireiškusį kruvinais robespjeriškojo teroro metais.

 

O pats Ruso nevengia aprašinėti tautos bendrosios valios, kurią ką tik liaupsino, tamsiosios pusės: tikrasis patriotizmas, sako jis, reiškiasi per meilę tik savajai tautai ir jis niekina užsieniečius, kurie patrioto akyse turį nieko nereikšti. Taigi ta gili, uždeganti, pakelianti, skaistinanti, atverianti tautos energija gali labai greitai virsti teroro šaltiniu – priešų paieškos ir naikinimo, neapykantos viskam, kas nėra sava, mechanizmu.

Tikrasis ir mylintis patriotizmas gali greitai išvirsti į isterišką ir bijantį, persekiojantį ir baudžiantį patriotizmą. Ačiū Dievui ir labai išmintingiems žmonėms, kad Sąjūdžio įžiebta šviesa mūsuose nesitransformavo į barbarybės naktį, kas nutiko, pavyzdžiui, tokioje nuostabioje šalyje kaip Gruzija (prisimename, kad tuoj po 1990 m. ten įsižiebė pilietinis karas). Mums pavyko išvengti kruvinų vidaus bei išorės konfliktų.

 

O juk, atidžiai nagrinėjant tuos metus, matosi, kad sąlygos jiems megztis klostėsi. Mūsų regiono „balkanizacija“, t. y. patriotiškais jausmais spalvinamas karas, kad ir iš kokios stovyklos jis ateitų, buvo reali. Dėkokime kas Dievui, kas likimui, kad išvengėme baisių tragedijų. Tačiau šis laimingas mūsų likimas neturi užgožti esminės ir egzistencinės problemos – to virsmo iš gėrio į blogį, iš taikos į prievartą, iš meilės būčiai į neapykantą kitam.

Štai šį momentą mes privalome ne tik abstrakčiai apmąstyti, bet ir labai konkrečiai stebėti: ar jis nesimezga čia ir dabar, ne tik mano tautoje, bet manyje pačiame, mano labai konkrečiose mintyse, vaizdiniuose ir emocijose; ar aš, degdamas meile tautai, savyje neįžvelgiu beužsiplieskiančių neapykantos žiežirbų (o jos kyla iš baimės, o ši – iš indiferentiškumo) viskam, kas man ima rodytis kaip kita, nei mano tauta, viskam, ką imu regėti kaip prieštaravimą mano susiformuotam tautos ir jos gyvenimo supratimui?