Norint suprasti šiandien Europoje, o ir visame pasaulyje vykstančius socialinius procesus, susijusius su tapatybės sąvoka, jau nebegalima apsiriboti dviem įprastinėmis kategorijomis – uždarumo ir atvirumo. Yra būtina įvesti trečią kategoriją, kuri, šalia uždarumo ir atvirumo, apibūdintų dar vieną valstybinės, tautinės, religinės ar kitokios tapatybės supratimo ir išgyvenimo būdą mūsų laikais ir kurią būtų galima vadinti „kiaurumu“. Būtent kiaurajai tapatybei čia norėčiau skirti didžiausią dėmesį, ieškodamas jos santykio su atvirumu ir uždarumu bei bandydamas suprasti, kaip ji paveikė šiandienę Europos būklę.
Pradžioje tik trumpai priminsiu, ką reiškia uždaroji ir atviroji tapatybė. Uždaroji tapatybės išgyvenimo forma griežtai apsiriboja nusistovėjusiu ir aiškiu tapatybės turiniu – tam tikra tradicija, tiesomis, papročiais, vertybine ir socialine sistema, tautinėmis ir kultūrinėmis savybėmis. Šis turinys yra laikomas kanoniniu, todėl į kiekvieną bandymą jį keisti ar neįprastai interpretuoti yra žvelgiama su įtarumu, kaip į degradaciją.
Atitinkamai žvelgiama ir į kitokių tapatybių ar kitaip gyvenančius asmenis – pirmiausia kaip į pavojų savajai tapatybei. Todėl su visais kitokiais yra bandoma geriausiu atveju išlaikyti „pagarbią“ distanciją, blogiausiu – juos likviduoti. Priešų ir atpirkimo ožių paieškos, kaltinimai, sąmokslo teorijos – taip reiškiasi ši tendencija į uždarumą. Ši tapatybės forma taip pat asocijuojasi su tvarka, teisingumu, įstatymu, pastovumu, aiškumu – šios savybės suteikia saugumo iliuziją, todėl uždarumas vilioja ir objektyvų pavojų išgyvenančius žmones, ir subjektyvių psichologinių problemų kamuojamas asmenybes.
Uždara visuomenė yra homogeniška, bent jau fasadine prasme. Visi nuokrypiai nuo normų yra baudžiami, todėl slėptini. Atviroji tapatybė taip pat didžiuojasi nusistovėjusiu tautiniu, kultūriniu, religiniu ar kitokiu tapatybės turiniu. Tačiau jį laiko dinamiška, vis labiau bręstančia realybe. Atvirumas reiškiasi kaip domėjimasis viskuo, kas dar nesu aš pats, kaip niekuo neribojamas pasaulio pažinimas, bet taip pat – bet kokio naujo turinio įvertinimas pagal savo mąstymo ir sąžinės teigiamas gėrio ir blogio normas (atvirumas nėra bet kokio turinio priėmimas). Į kiekvieną kitokią tapatybę yra žvelgiama kaip į savosios tapatybės praturtinimo šaltinį, sugebant iš jos integruoti savajai tapatybei tinkamus elementus taip, kad ši integracija ne tik nesunaikina, bet dar labiau subrandina savąją tapatybę.
Tai – dialoginė sąmonė, rūpinimasis savąja tapatybe ar, čekų filosofo J. Patočkos žodžiais, „rūpestis dėl sielos“. Atvira visuomenė yra įvairovės visuomenė, bet taip pat – subtiliai suvienyta visuomenė, nes visas tapatybės(ių) išgyvenimo formas ar gyvenimo būdus čia sieja dialogas bei keitimasis patirtimi. Tai taip pat individų ypatumais, jų specifiniais poreikiais besirūpinanti visuomenė, juos sugebanti suderinti su bendruoju gėriu. Tokia visuomenė, be abejo, yra tik siekinys; bet faktas, kad jos dar nesame pasiekę, nereiškia, jog jos siekti neturime.
Kiauroji tapatybės išgyvenimo forma, kurią panagrinėsiu detaliau, linkusi apskritai neigti tapatybės turinio vertę. Šiandieniame pasaulyje įsikerojusi tendencija į kiaurumą – tai kompleksiškas, įvairiais principais ir motyvais besiremiantis reiškinys. Todėl tai, ką čia vadinu „kiaurąja tapatybe“, gali reikštis įvairiausiais pavidalais. Tačiau visus juos vienija tas pats fenomenas – nesirūpinimas savąja tapatybe, varijuojantis nuo paprasčiausios ir senos kaip pasaulis tinginystės iki sąmoningo ir net mazochistinio savęs neigimo.
Bet kuriuo atveju, kiaura visuomenė – tai vertybiškai realiatyvistinė visuomenė, kurią įprasta apibūdinti lėkšta ir neaiškia multikultūralizmo sąvoka. Įdomu tai, kad reliatyvizmas ir multikultūralizmas praktiškai ima virsti į tai, kas laikoma jo priešingybe, – į uždarumą.
Kiaura visuomenė anksčiau ar vėliau ima skaidytis į uždarus individus (individualizmas) bei atskirus ir taip pat uždarus tautinius, kultūrinius, religinius ar kitokius getus, kurie vieną dieną išeina vieni kitų terorizuoti. Tačiau sąsają tarp kiaurumo ir uždarumo aptarsiu vėliau. Kol kas tik išskirsiu keletą kiaurumo motyvų (sąrašas nėra baigtinis): 1) Kaltės kompleksas. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje paplito savęs kaltinimo kultūra. Įsivyravo nuostata, esą dėl visų pasaulio blogybių, kurių simboliais tapo pasauliniai karai ir kolonializmas, yra kalta Europa, Vakarų civilizacija ir netgi „baltoji rasė“ apskritai.
Rašytojos S. Sontag frazė, ištarta 1967 m. pokalbio su Partisan Review (t. 34, p. 57) žurnalistu metu, puikiai reprezentuoja šią nuostatą: „Tiesa yra ta, kad Mozartas, Paskalis, Būlio algebra, Shakespeare‘as, parlamentinis režimas, baroko bažnyčios, Newtonas, moterų emancipacija, Kantas, Marxas, baletas ir t. t. neatperka to, ką ši civilizacija padarė pasauliui. Baltoji rasė yra žmonijos vėžys“ (žodis yra publikacijoje buvo paryškintas pačios Sontag reikalavimu). Tokiu būdu europietiškosios tapatybės, pristatomos kaip moraliai nusikalstamos, neigimas tapo etiniu imperatyvu. Kulpabilizuotos sąžinės balsas tapo latentine dalies europiečių būsena. Geras tonas – žvelgti su įtarumu, niekinti ar kitaip neigti visa, kas sava – europietišką bei nacionalinę tradiciją ir kultūrą, o ypač – krikščionybę. Savęs neigimas tapo inercine praktika kitų tapatybių, bet kokio „kito“ akivaizdoje: bijant „įžeisti“ kitą, atsisakoma savosios tapatybės raiškų mažų mažiausiai viešojoje erdvėje.
Draudžiami kryžiai ir kalėdinės eglutės, iš mokyklinių valgiaraščių braukiama kiauliena, mokytojai instruktuojami vengti demonstruoti didžiavimąsi savo tautos istorija ir kultūra. Universalių bendražmogiškų vertybių aukštinimas eina koja kojon su savęs žeminimu. Šią ganėtinai paplitusią nuostatą, bandymą iškiaurinti save, nekritiškai įsileidžiant bet ką, P. Manent yra apibendrinęs taip (Demokratija be tautų, p. 77–78): „Europiečių savitumas tas, kad jie nepaprastai kilniai ir didžiadvasiškai atviri žmogiškajam bendrumui arba universalumui.
Kad ir ką kas galvotų apie tokį begalinį mūsų didžiadvasiškumą, akivaizdu, jog mes minime Europą tik tam, kad ją panaikintume. Juk mes pripažįstame tik žmoniją! Mes neturime saviškos egzistencijos, netrokštame (jokiu būdu, kuris būtinai būtų savotiškas) saviškos būties.“
2) Tapatybės kaip dirbtinio darinio filosofija. Kiaurąją tapatybės sampratą savotiškai įtvirtino postmodernios krypties filosofijos atstovai. Tapatybės yra dirbtiniai, subjektyvūs, socialiniai dariniai, neturintys atramos tikrovėje. Todėl jos gali būti dekonstruotos taip pat, kaip buvo sukonstruotos, o poreikis jas išlaikyti ir laikyti „tikromis“ tėra dar viena mūsų subjektyvumo išraiška. Tapatybė nėra joks tiesos ar gėrio (tokių dalykų objektyviai nėra), bet tik mūsų subjektyvaus gyvenimo išraiška, tarsi „meno kūrinys“. Todėl sąžiningiausia (tačiau ką reiškia šis žodis tokios filosofijos kontekste?) pozicija „gėrio“ atžvilgiu – dekonstruoti ir konstruoti tapatybes pagal subjektyvius, bet vis dėlto universalius egzistencinius poreikius, pavyzdžiui, siekiant, kad pasaulyje būtų kuo mažiau kenčiama (R. Rorty).
Kalbant apie „tiesą“, sąžiningiausia pozicija – „nei... nei“ teiginys, bet kokių ribų naikinimas, nes tokių ribų tikrovėje nėra, jos visos – dirbtinės. „Nei... nei“ pozicija – tai tipiška J. Derrida mąstymo savybė: jis kalba apie religiją, kuri nėra nei religija, nei ne religija, Europą, kuri yra nei entocentriška, nei ne etnocentriška, nei universali, nei lokali, nei kultūrinė, nei ne kultūrinė, apie jos tapatybę, kuri yra nei tapatybė, nei ne tapatybė, tiksliau – kaip tapatybė, kurios „tapatybė yra vienintelė – neįmanoma tapatybė“ (L‘autre cap, 1991, p. 43) ir t. t. Šiai pozicijai replikuoja kai kurios šiuolaikinio meno koncepcijos.
Gerai žinomas paveikslas, vaizduojantis pypkę, vadinasi „Tai ne pypkė“; arba muziejaus eksponatas: tuščia erdvė su kvietimu žiūrovams ją užpildyti patiems, o po kurio laiko atvežami konteineriai su šiukšlėmis, kurios tą erdvę ir užpildo; arba žymiosios P. Manzoni dėžutės (90 užkonservuotų dėžučių), kurios buvo parduotos už milžinišką kainą ir kurių įspūdingas pavadinimas bei turinys šįkart sutapo – merda d‘artista (artist‘s shit)... Šiame kontekste tapatybė nėra savaiminė vertybė, bet gali įeiti ir išeiti, kaip vėjas, kaip skersvėjis. A. Badiou, Europą laikantis tokio tapatybės suvokimo subjektu, kalba be užuolankų: „Europa ištuština arba išsemia mąstymą“ (Europe vide ou évide la pensée). Be abejo, postmoderniosios filosofijos ir meno prasminis laukas yra daug platesnis. Tačiau čia pristatyta dimensija taip pat yra reali ir pasitarnavo kiaurai tapatybei įsitvirtinti.
3) Nemąstanti kova prieš uždarumą. Kartais kova prieš tapatybės uždarumą priveda ne prie atvirumo, o prie savos tapatybės neigimo, net jei tai vyksta nesąmoningai. Kaip pavyzdį pateiksiu vieną iš kovos už moterų ir vyrų lygybę krypčių. Pabrėžiu, kad šią kovą laikau vienu svarbiausių ir etine prasme pažangiausių XX amžiaus procesų, turėdamas vilties, kad jis yra negrįžtamas.
Ir vis dėlto nutinka, kad kova už moterų teises išvirsta į reikalavimą apkritai nekelti moters tapatybės klausimo, jį laikant savaime diskriminaciniu. Lyg kalbėti apie moters tapatybę būtų automatiškai ją žeminantis vyro atžvilgiu gestas. Lyg vyriškumas ir moteriškumas neegzistuotų apskritai. Žinome, kad kai kurios feminizmo kryptys reikalauja šių kategorijų atsisakyti visose socialinėse sistemose. Edukacijoje – vaikai neturėtų akcentuoti lyties tapatybių skirtumų (bendri tualetai mokyklose, privalomai tie patys žaidimai, etc.); taip pat lingvistikoje, pvz., reikalaujant vyriškos giminės žodį „žmogus“ transformuoti į neutralią giminę; netgi teologijoje, pvz., siekiant performuluoti Trejybės įvardijimą, neutralizuojant aliuzijas į vyriškumą, t. y. Dievo tėviškumą, sūniškumą, arba gaminant kryžius su prikaltu Kristumi-moterimi.
4) Technologijų poveikis. Technologijos yra dviprasmiškas reiškinys. Subordinuotos etiniam tikslingumui, jos gali tapti galingu įrankiu žmogiškajai tapatybei puoselėti ir netgi įvesti žmoniją į dvasiniu požiūriu brandesnį gyvenimo etapą. Tačiau jeigu technologijos nustoja būti tik instrumentu, jeigu jos ima formuoti žmonių gyvenimą nepriklausomai nuo etinio mąstymo ir nuo autentiško žmogiškumo suvokimo, jos tampa tapatybę naikinančia mašina.
Čia turiu omenyje ypatingą mūsų laikų fenomeną: technologijos jau nebėra tik mechaniniai agregatai, jų veikimas tapo modeliu, į kurį ėmė orientuotis mūsų mąstymas. Pats mūsų mąstymas, kūrybiniai procesai, darbas, poilsis, hobiai, jausena, troškimai, seksas, bet taip pat valstybė, rinka, įmonės, mokyklos, universitetai ir visa kita siekia funkcionuoti taip, kaip funkcionuoja mašina – griežtai pagal programą ir visiškai nuasmenintai. Technologijos sudaro galimybes totaliai žmonių kontrolei, manipuliavimui jų mintims ir veiklomis, jos paverčia gyvenimą biurokratine procedūra, pagaliau – lemia mąstymo paviršutiniškumą.
Milžiniškas informacinių srautų ir gyvenimo greitis, įsuktas technologijų, žmogui nepalieka laiko mąstyti giliau. Todėl ir savos kultūrinės, religinės, tautinės, asmeninės ir kitokios tapatybės suvokimas bei išgyvenimas tampa lėkštas, deklaratyvus, etiketinis. Mūsų gyvenimui funkcionuojant tik technologiniu ritmu, ilgainiui prarasime bet kokią žmogišką tapatybę, išskyrus biurokratinę, nes prarasime vidų. Juk mašina neturi tapatybės, nes neturi vidinio gyvenimo – jos „tapatybę“ reglamentuoja tik oficiali dokumentacija ir statistiniai duomenys.
Mūsų tapatybė šiandien jau tampa savo pačios statistiniu šešėliu. Mes jau dabar esame traktuojami taip, lyg būtume robotai. Didžiausia kritika, kurią būtų galima nukreipti į Europos Sąjungos daržą, nėra koks nors sąmoningas siekis sunaikinti visas, o ypač nacionalines tapatybes. Tapatybėms nykti užtenka atsidavimo technokratijai, į socialinius procesus žvelgiant tik per socialinių technologijų prizmę, mąstant tik apie tai, ką galima sutvarkyti, išspręsti ar suorganizuoti grynai technologiškai – čia glūdi didžiausia ES yda.
5) Dvasinis tingumas. Technologijos nuasmenina kiekvieną, kuris nesirūpina savo asmenybe. Tačiau taip jos tik paspartina procesą, kuris žmogui yra būdingas natūraliai – dvasinį tingulį, nesirūpinimą sava tapatybe, vis gilesniu jos pažinimu ir branda dėl elementaraus aplaidumo. Tai – visų laikų žmonėms būdinga būsena. Tapatybės kiaurumas čia formuojasi ta prasme, kad į paviršutiniškai mąstančio žmogaus vidų galima įkrauti bet ką (išskyrus dalykus, kuriems reikia gilesnio suvokimo), įtaigiai manipuliuojant informaciniais srautais (propaganda).
Dėl šios paprastos priežasties žmonės visais laikais prarasdavo savo savastį kartu su savo tautybe, kalba, kultūra, religija, žodžiu – savąją tapatybę, ją pakeisdami tuo, kas yra madinga ar pristatoma stipriausiu (neretai prievartiniu) būdu. Šiandienės globalizacijos sąlygomis, manipuliacijai informaciniais srautais pasiekus neregėtą lygį, žmonės lengvai pasiduoda reiškiniams, sociologijoje vadinamiems „holivudizacija“, „makdonaldizacija“, kalbinė tapatybė naikinama basic english praktikomis ir pan. Ne Europos Sąjunga yra kalta dėl šiuolaikinės tapatumo praradimo formos, o viena iš globalizacijos tendencijų – tendencija uniformizuoti pasaulį, tingiems žmonėms įskiepijant vienodus ir paviršutiniškus gyvensenos turinius. Galime išstoti iš ES, esą stengdamiesi išsaugoti savąjį tapatumą, bet tuoj pamatysime, kad nelaimėjome nieko, nes iš globalizacijos išstoti negalėsime. Koks santykis tarp uždarosios, atvirosios ir kiaurosios tapatybių?
Norėčiau atkreipti dėmesį į svarbų, bet mažai tyrinėtą reiškinį. Tai – ratas, kuris sieja kiaurumą ir uždarumą. Kiaurumas veda į uždarumą, o uždarumas – į kiaurumą. Mano pristatyto 5-ojo kiaurosios tapatybės varianto atveju, kuris apima visų laikų žmones, nes išreiškia elementarų žmogiškosios prigimties procesą, kiaurumas ir uždarumas yra taip susiję vienas su kitu, kad netgi galime kalbėti apie jų sutapimą.
Kiauras, manipuliuojamas, nepažinęs gilesnės savo tapatybės žmogus, pasižymi primityvia psichologija ir siauru, tačiau kategorišku mąstymu. Kvailiui viskas aišku, ir jis yra linkęs visam pasauliui nurodinėti, kaip jis turi suktis, be abejo, nesuvokdamas, kad pats yra tik menkavertis žaisliukas pasaulio sūkuriuose. Be to, nepažindamas savęs ir nesugebėdamas prisiimti atsakomybės, jis visada ieško kaltų ir ypač – priešų. Į tuščią žmogų galima lengvai įskiepyti griežtus ideologinio pobūdžio teiginius ir paversti jį zombiu, atitinkančiu visus uždarosios tapatybės bruožus. Ar, stebėdami gyvenimą, tuo nesame ne kartą įsitikinę?
Ar fanatiškai nusiteikę patriotai, užsivėrę savo religinėse schemose tikintieji, kelių tiesų įsitvėrę kokios nors pasaulėžiūros sekėjai mums neprimena paviršutiniškų, tuščių, nei pasaulio, nei savęs nepažįstančių žmonių? Garsus rėkimas apie vertybes dažniausiai reiškia tik paviršutinišką jų išgyvenimą, priešų paieška – tai ženklas, kad tai, už ką kovojama, dar nepasiekė asmenybės gelmių. Kiaurumas gali vesti į uždarumą tiesiogiai ir nuožmiai. Imkime žmogaus teisių pavyzdį.
Žmogaus teisės yra fundamentali atvirumo išraiška: jos skirtos tam, kad kiekvienas visuomenės narys galėtų išskleisti savo žmogiškoje ir individualioje prigimtyje įrašytas galimybes – savo asmenybę – darnoje su kitomis asmenybėmis (bendruoju gėriu). Tačiau jos gali būti aiškinamos individualistinėje perspektyvoje, neigiant bendruomeninės tapatybės vertę ir įvedant individus į tarpusavio abejingumo bei konkurencijos logiką. Ši logika veda tiesiai į konfliktą tarp atskirų teisių (nes vienam individui reikia vienos, o kitam – kitos teisės), o biurokratinis tokių konfliktų „sprendimas“ – tiesiai į diktatūrą. Pateiksiu kontroversišką atvejį.
Daugelyje šalių yra įteisintas abortas – tai laikoma žmogaus teisių dalimi. Tai turi solidžių motyvų, nes abortų draudimas sukelia drastiškų pasekmių (ši veikla tampa organizuoto nusikalstamumo dalimi) ir iš esmės nesprendžia problemos (abortų nemažėja). Bet galima turėti ir kitokią moralinę nuostatą, kuria vadovaudamasis gydytojas, klausydamas savo sąžinės, nesijaučia galįs atlikti šį veiksmą. Tai – taip pat žmogaus teisė.
Nepaisant to, nutinka, kad tokie gydytojai yra juridiškai persekiojami ir baudžiami, taigi jų atžvilgiu yra vykdoma sąžinės prievarta. Šis atvejis demonstruoja, kaip nesugebėjimas įvertinti žmogaus teisių esmės, tikslingumo ir visumos bei biurokratinis jų reglamentavimas (visa tai, ką čia vadinome kiaurumu) paskatino veiksmus, būdingus nuožmiausiems uždarosios tapatybės atstovams. Panašiai Europoje dėl įsišaknijusio kaltės komplekso buvo ne kartą siekiama teisiškai bausti tuos, kurie drįsdavo turėti ir išsakyti kitokią nuomonę apie socialinius procesus, nei tą, kuri atitiko kiaurą politinį korektiškumą, pasidavusį madai neigti visa, kas sava.
Taip kiaurumas tiesiogiai veda į uždarumą. Bet kiaurumas veda į uždarumą ir ne tiesiogiai, o išprovokuodamas išorinę reakciją į jį. Žmonės pavargo nuo savęs niekinimo, jiems nusibodo prasmę neigiantys postmodernūs diskursai, jie nesupranta kai kurių kovos už žmogaus teises aspektų ir jaučiasi moraliai apvogti, kai tam tikri į sąmonę įaugę papročiai keičia savo prigimtį (pvz., santuokos koncepto išplėtimas iki tos pačios lyties asmenų sąjungos), juos yra apėmusi panika, matant, kad dėl deklaruojamo „atvirumo“ yra pašlijusi imigrantų integracija, jie ima vis stipriau bijoti, kad vertybinis reliatyvizmas sukels visuomenėje chaosą, gyvenimo gairių netektį, kultūros, religijos, tautos, valstybės prarastį ir t. t. Šie nuovargio, nesupratimo ir baimių kamuojami žmonės tik retai suvokia, kad tokioje situacijoje reikia mąstyti, įsigilinti, atsiverti gilesniam gyvenimo procesui nei tas, apie kurį kalba TV ir feisbukas.
Jie griebiasi lengviausio – ima reikalauti „tvarkos“, „geležinės rankos“, tapatybinio „grynumo“, „tradicijos atgaivinimo“, „prarastų vertybių“ sugrąžinimo ir skiepijimo visiems prievartiniu būdu – žodžiu, išgąsdinti kiaurumo pasekmių, jie gręžiasi į uždarąją tapatybę. Šiandien Europoje atgimstantis dešinysis „populizmas“ yra visiškai paaiškinamas per daug prieš tai įsivyravusiu kiaurumu (ne atvirumu!) Taigi, kiaurumas veda į uždarumą. Tačiau kodėl Europoje, šalia rusenančio atvirumo, mūsų laikais įsivyravo kiaurumas? Nes vyksta ir atvirkštinis procesas: į šį kiaurumą atvedė uždarumas! Europa yra laisvės civilizacija, veikianti spyruoklės principu: kuo stipriau čia užspaudžiama laisvė, tuo galingesnis būna pasipriešinimas prievartai – šuolis neretai peržengia brandžios laisvės ir gilaus mąstymo ribas ir veda į bet kokių ribų neigimą, chaotinį ir instinktyvų subjektyvumo pliūpsnį, dvasinę netvarką, atsisakymą jausti atsakomybę ir mąstyti.
Seksualinė revoliucija neįvyko todėl, kad žmonės ėmė ir prarado moralę, o todėl, jog „moraliojoje“ Viktorijos epochoje jie buvo užspausti savo intymume, kontroliuojami ir prislėgti veidmainystės. Sekso užspaudimas visada veda į seksualinę revoliuciją, kad ir kokią formą ši įgautų. Tai gali atverti kelią į sveiką savo seksualumo pažinimą, jo integraciją į meilę, išgijimą iš kompleksų (atvirumas). Bet taip pat – į seksualinį chaosą (kiaurumas). Šiandien kai kas, išgąsdintas šio chaoso ir nematydamas normalaus seksualumo išgyvenimo, reikalauja vėl užspausti seksualumą. Jie nesupranta, kad per tokius reikalavimus ir vėl patenkama į uždarumo ir kiaurumo ratą – kad užspaustas žmogus vieną dieną ir vėl sukils. Kitoks pavyzdys – Katalikų Bažnyčioje įvykęs II Vatikano susirinkimas (1962–1965) ir jo pasekmės. Jeigu įsiklausytume į to meto liudininkų prisiminimus, išgirstume vis pasikartojantį teiginį: Susirinkimas įvyko todėl, kad Bažnyčioje nebebuvo galima kvėpuoti – taip viskas buvo uždara, užspausta, reglamentuota, nelaisva ir – veidmainiška! Susirinkimas atvėrė kelią į tikinčiojo dvasios atgaivinimą, jo mąstymo ir sąžinės laisvės ugdymą, ėmėsi naikinti baimes ir skatinti gilų pasaulio bei jame veikiančio Kristaus pažinimą. II Vatikano susirinkimas – tai atviros tapatybės proveržis Bažnyčioje.
Tačiau atviroji tapatybė – nelengvas darbas su savimi. Ne visi šio darbo ėmėsi. Prieš tai prislėgti ir užspausti uždaros bažnytinės tapatybės formų, o dabar apakinti atvirumo ir suteiktos laisvės, žmonės natūraliai išskydo, puolė į kraštutinumą, kurį čia vadiname kiaurumu. Prancūzijoje, Italijoje ir kituose labai katalikiškuose kraštuose buvo seminarijų, ant kurių sienų klierikai kabinėjo raudonas vėliavas, seminarijų rektorių, kurie per keletą metų susirado žmonas ir paliko kunigystę (kunigystės atsisakymo atvejų apskritai skaičius – kolosalus). Tikintieji masiškai nustojo lankytis sekmadieninėse Mišiose.
Teologai ėmėsi dekonstruoti teologiją iki visiško jos ištuštinimo, o tarp katalikų kaltinti Bažnyčią už visus pasaulio nusikaltimus tapo mados reikalu. Tačiau privalome teisingai suprasti šio kiaurumo priežastį. Tai ne atvirumas, kurio Bažnyčioje prieš tai pristigo, o būtent – slegiantis Bažnyčios uždarumas, kurio buvo per daug! Šiandien girdisi balsų, raginančių Bažnyčią sugrąžinti į būseną prieš II Vatikano susirinkimą. Šių balsų savininkai nesuvokia, ką šneka. Matydami tik chaosą, kuris natūraliai kilo Bažnyčioje, bet dėl teologinio neišprusimo nesuvokdami, kad II Vatikano susirinkimas atvėrė ir tikrą, visai nechaotišką kelią į dvasios atsinaujinimą, jie ragina sugrįžti į uždarąją tapatybę. Bet juk būtent taip jie kuria naujo išsikrovimo, maišto ir netvarkos sąlygas. Tai – uždarų žmonių tvarkos iliuzija, vedanti į chaosą! Dar vienas pavyzdys – nacionalinis sąmoningumas. Kaip minėjome, Europoje po karo jis išskydo – tai pavadinome kiaurumu (ne atvirumu!).
Postmodernistinė erdvė, užpildyta kaltės komplekso, dekonstrukcijos poreikio ir technologinio progreso, yra kiaurosios tapatybės kalvė. Tačiau kas atvedė prie šio kiaurumo? Savęs niekinimas ir dekonstravimas, multikultūralizmas ir kiaura idealistinė bendražmogiškų vertybių sistema turėjo galingą egzistencinį motyvą. Tai – kruvinų nacionalizmų patirtis. XIX ir XX amžių sandūroje nacionalinis sąmoningumas ne tik stiprėjo – jis išvirto į kanoninę uždarą tapatybės išgyvenimo formą, kuri, kaip jai ir priklauso, sukėlė karą tarp tautų. Nacionalinis sąmoningumas galėjo plėtotis ir atvira tapatybe pagrįsto socialinio modelio link, kaip liudija, tarp kitų pavyzdžių, Tarptautinės intelektualinio bendradarbiavimo komisijos, tapsiančios UNESCO, įkūrimas (1922). Tačiau pastangos įtvirtinti atvirą tapatybės būklę buvo nušluotos masiškai išgyvenamo esencializmo ir etnocentrizmo – užsidarymo savosios nacijos idėjoje, užėmusioje Dievo vietą.
Praliejus kraują teko atsikvošėti. Kaip ir galima tikėtis Europoje, reakcija į laisvės netekimą, prievartą ir totalitarizmą peržengė adekvatumo ribas. Atsikvošėjimas buvo perteklinis: sveiką proto balsą, raginantį atvirumui, nustelbė tapatybės neigimo šaukliai, lyg šioji būtų viso blogio šaltinis. Uždarumas atvedė į kiaurumą. Todėl šiandien raginantieji grįžti prie uždaro nacionalizmo formų turėtų patys savęs paklausti: ar kai vėl užsidarysime ir imsime dusti geležinėje vertybių sistemoje, nesusidarys sąlygos naujam maištui, kuris atves prie karštligiško ir neurotinio tųjų gražių vertybių paneigimo? Juk esame Europoje...
Taip sukasi pragariškas ratas tarp uždarumo ir kiaurumo. Tai – mūsų, europiečių, tragedija. Yra vienintelis būdas išeiti iš šio rato. Tai – atviroji tapatybė, solidžiausias ir gražiausias Europos mąstymo rezultatas, kuriuo Europa apsaugos savas tautas ir rodys pavyzdį pasauliui. Bet atvirumo sąvoka šiandien yra kompromituota. Ji painiojama su kiaurumu, todėl kelia juoką ir neapykantą. Puiku, sugalvokime kitą žodį! Bet pats atvirumo reiškinys privalo išlikti kaip kvėpavimas ir kaip tikro gyvenimo viltis. Praradę tikrą atvirumą, ir toliau blaškysimės kruviname ir lėkštame uždarumo ir kiaurumo rate.
Dr. Povilas Aleksandravičius, MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas.