Prieš keletą mėnesių Vilniaus tikintieji išgirdo ne vienam iš jų svarbią žinią: nuo šiol Vilniaus Šv. Onos bažnyčioje šventos Mišios švenčiamos pagal senąją liturgiją, t. y. taip, kaip tai buvo daroma iki II Vatikano Susirinkimo. Kadangi liturginis gyvenimas man yra svarbus, nusprendžiau bent porą sekmadienių dalyvauti „senosiose“ Mišiose.

 

Lotynų kalba, puikiai atliekamas grigališkasis choralas, smilkalų dvelksmas, simbolinių kunigo gestų gausa, kartais tik šnabždant ar visiškoje tyloje tariamos maldos, dalis moterų, galvas apsigaubusių masyviais apdangalais, vyraujančios tamsių spalvų tonacijos bei melancholiška atmosfera – visa tai leidžia išgyventi paslaptį, grožį ir tvarką.

Paslapties pojūtis yra aštrus, ir beveik dvi valandas trunkanti ceremonija ne tik neprailgsta, bet ir verčia klausti, ar Bažnyčia, supaprastinusi savo liturgiją, neprarado svarbių, netgi esminių būdų vesti žmones Dievo patirties link.

Vis dėlto šis klausimas nesusilpnino suvokimo, kad senoji liturgija nėra pritaikyta daugumos tikinčiųjų sąmonei ir liks vertinama tik mažumos. Ceremonijos grožis šiuolaikiškai sąmonei gali pasirodyti šaltokas ir tolimas, lyg nesusijęs su gyvenimu, kunkuliuojančiu už bažnyčios durų, o tvarka – pernelyg tvarkinga, dvelkianti dirbtinumu, primenanti idealią būseną, kurios šiame pasaulyje niekur nerasime.

 

Dėl to ir paslaptis gali būti išgyvenama išoriškai, tarsi be gyvybės, be egzistencinio aktualumo. Absoliuti Dievo anapusybė, taip, kaip ji buvo suvokiama racionalumo perskrostais moderniaisiais laikais, bet – tarsi be Dievo Įsikūnijimo, tarsi pamiršus, jog Kristus miršta ir prisikelia ne toli, bet kasdienybės vingiuose. Taip mąstydamas, nesiekiu nuvertinti senosios liturgijos, bet matau būtinybę pirmiausia savyje atlikti vidinį gestą: išgyvenamą paslaptį įkūnyti, grožį – sušildyti, tvarką – suasmeninti.

 

Visą šią liturgiją paversti širdies vyksmu. Dievo transcendenciją suvokti pagal krikščioniškąjį Apreiškimą, kaip visų kasdienių daiktų ir visų konkrečių mūsų gyvenimų vidinę dimensiją. Patirti Dievo paslaptį, bet – Įsikūnijusio Dievo paslaptį!

 

Ši senoji, nors iš tiesų ne tokia ir sena, tik po Tridento Susirinkimo XVI amžiuje suformuota, liturgija yra neabejotinai autentiškas būdas išgyventi Įsikūnijusio Dievo paslaptį, tik šiek tiek sudėtingas, reikalaujantis teologinio išprusimo, psichologinių pastangų, blaivaus proto. Savo gyvenime sutikau daugybę senosios liturgijos gerbėjų, ypač gyvendamas Prancūzijoje. Įsitikinau, kad psichinė sveikata ir teologinis išprusimas yra būtini autentiškam jos išgyvenimui. Jeigu to pritrūksta, kyla pavojus šią liturgiją paversti savo neurozių ir siautėjančio subjektyvumo arena.

 

Teko sutikti iliuminuotų asmenų, nieko nesuprantančių apie krikščionybę, bet aktyviai lankančių tridentines Mišias – „juk tai taip gražu!“ Šios Mišios gali tapti patraukliu grobiu ir vidinės netvarkos, užslėptų problemų, subjektyvaus nesaugumo kamuojamiems žmonėms – tiems, kurie bėga nuo savęs pačių, iš aplinkos ir visuomenės reikalaudami geležinės tvarkos, nekintančios tradicijos bei griežtų normų. Beje, nemažą dalį lankančių senųjų ritų Mišias sudaro tie, kuriems tai „primena vaikystę“ – žavus motyvas, bet vargiai pakankamas tikram krikščioniškosios paslapties išgyvenimui. Manau, senosios liturgijos gaivintojams ir puoselėtojams reikėtų turėti omenyje šiuos pastebėjimus.

 

Gyvendamas Prancūzijoje mačiau ir kitą kraštutinumą – liturginį chaosą. Kartą, apie 2000 metus, Paryžiaus centre esančioje bažnyčioje teko dalyvauti Mišiose, kuriose visi liturginiai elementai buvo taip supainioti pagal geranoriškus, bet visiškai subjektyvius parapijiečių norus, jog išėjęs abejojau, ar tikrai Mišiose, o ne draugiškame tikinčiųjų pasisėdėjime buvau. Vietoje psalmės – mėgėjiška parapijietės poezija, vietoje homilijos – diskusijos grupelėse, maldas iš mišiolo keitė kunigo replikos, liturginė seka apskritai kitokia...

 

8-ajame dešimtmetyje vienos parapijos taryba uždraudė kunigui per Mišias atlikti įprastą liturginį veiksmą – įpilti lašelį vandens į vyno taurę. Šis gestas simbolizuoja žmonijos įsiliejimą į dievybę, bet tarybai pasirodė, kad tai žemina žmogų – juk tik lašelis... 1977 metais, negalėdami ilgiau kęsti netvarkos, konservatyviai nusiteikę tikintieji, ypač vyskupo M. Lefebvro sekėjai, nutarė jėga užimti Paryžiaus Saint Nicolas de Chardonnet bažnyčią, kad turėtų galimybę pratęsti tridentinės liturgijos tradiciją. Tuometinis Paryžiaus arkivyskupas F. Marty bei miesto valdžia atsisakė minties bažnyčią atsiimti jėga: buvo suvokta, kad prievarta šioje situacijoje neš tik didesnį blogį.

Senosios tvarkos mylėtojai ten švenčia sakramentus iki šiol. 1981 m. tapęs Paryžiaus arkivyskupu, kardinolas J. M. Lustiger ėmėsi griežtai kovoti prieš liturginį chaosą, siekdamas išlaikyti teologinį ir liturginį sakralumą – tik taikydamas ne Tridento, o II Vatikano Susirinkimo nuostatus.

 

Turime paklausti, kodėl po II Vatikano Susirinkimo, paskatinusio tikinčiuosius Kristaus ieškoti vidiniu ir laisvu dvasiniu gyvenimu, daugybėje vietų radosi teologinis, liturginis, moralinis chaosas. Dėl to kaltinti Susirinkimą yra absurdas. To priežastis – prieš Susirinkimą vyravusi policinė Bažnyčios tvarka, daugelį žmonių psichologiškai ir dvasiškai slėgusi kaip vis labiau nepakeliamas jungas. Nuėmus jungą, kai kurie sugeba pradėti autentišką gyvenimą, kiti – išskysta ir praranda tapatybę.

 

Per griežta tvarka veda į vidinį sprogimą, maištą ir chaosą. O chaosas – į griežtos savitikslės tvarkos reikalavimus. Netvarka yra perdėtos tvarkos atsiradimo variklis, kaip ir perdėta tvarka – netvarkos priežastis. Iš šio nelemto ciklo galime išeiti tik puoselėdami laisvą ir gilų žmogaus gyvenimą.