Per pasaulį vis dažniau nuvilnija nerimo bangos, turinčios apokaliptinį kvapą. Štai neseniai praūžę prezidento rinkimai JAV buvo viena iš tokių bangų. O prieš pusmetį turėjome Brexitą, dar prieš tai – pirmąją pabėgėlių krizę Europoje (jų neabejotinai bus daugiau). Galime prisiminti ir finansinę Graikijos krizę, po kurios taip pat kalbėta apie didėjančią galimybę žlugti ne tik eurui, bet ir visai Europos Sąjungai, o tai neabejotinai sukeltų geopolitinį cunamį visame pasaulyje. Prie įvykių galime pridėti sunkias problemines būsenas. Pirmiausia, žinoma, kritinę pasaulio geopolitinę situaciją, vis išprovokuojančią kalbas apie naują pasaulinį karą. Bet taip pat – augančią socialinę nelygybę, aktualią ne tik Lietuvai, bet ir turtingoms Vakarų valstybėms.
Turime paminėti ir Lietuvoje mažiausiai pastebimą, bet pačią grėsmingiausią problemą – klimato kaitą, kuri gali lemti greitą, bet sunkią žmonijos baigtį. Iš tiesų, apie žmonijos baigtį dabar kalbėti yra populiaru, jos nuojauta kamuoja vos ne kiekvieną, kuris ima gilintis į šiuolaikinio pasaulio būklę. Globalizacijos sąlygomis pabėgti nėra kur, o visos problemos yra taip tarpusavyje susijusios, kad kiekviena iš jų, didelė ar maža, gali bet kada įžiebti pasaulinį gaisrą.
Klausimus apie pasaulio pabaigą siūlau palikti nuošalyje. Tačiau mąstyti apie blogio priežastis – būtina. Prisipažinsiu, svarstant blogio klausimą, man lemiamą įtaką padarė tokie mąstytojai, kaip H. Bergsonas, P. Teilhard de Chardin‘as, iš dalies M. Heideggeris. Visi jie kalbėjo apie neišvengiamą žmonijos pabaigą, jeigu mes liksime toje pačioje mąstymo paradigmoje, kitaip tariant – mąstysime taip, kaip mąstome dabar. Bet visi jie taip pat kalbėjo apie galimybę pradėti radikaliai naują žmonijos gyvenimo etapą, jeigu šioji, patekusi į mirtinos grėsmės akivaizdą, sugebės savo mąstymą pakeisti. Taigi, niūraus dabartinio pasaulio paveikslo priežastis glūdi mūsų mąstymo būde, o išsigelbėjimas – mąstymo būdo pakeitime.
Koks yra dabartinis mūsų mąstymo būdas, keliantis šitiek problemų ir galbūt vedantis mus į išnykimą? Mes mąstome: įsivaizduojame tikrovę, kuriame jos idėjas, talpiname ją į schemas ir sistemas, įforminame įvairiomis nuostatomis, mes daug kalbame. Tačiau visa tai darant, įvyksta kažkas, kas ir lemia mūsų nelaimes: mąstydami apie pasaulį ir save pačius, mes prarandame ryšį su realybe. Apie tikrovę mąstome taip, kad pačią tikrovę nustumiame kažkur į šoną, ją pakeičiame idėjomis, schemomis, sistemomis ir žodžiais. Tam tikru momentu mes imame mąstyti jau tik apie žodžius ir vaizdinius, bet ne apie pačią tikrovę, kurią žodžiai turėtų reikšti.
Mūsų mąstymas yra toks, kad šalia tikrosios, realios tikrovės mes sukuriame paralelinę, žodinę, skurdžią, schematišką tikrovę ir pradedame manyti, kad ši pastaroji ir yra tai, kas tikra. Kitaip tariant, mes atsisakome patirti, gyventi, o apsiribojame kalbomis apie gyvenimą, besaikiais protiniais gromuliavimais, kurie neturi nieko bendro su tuo, kas yra iš tiesų. Mes tikrovę pakeičiame blankiais jos pakaitalais.
Esame artefaktų, pakaitalų žmonės. Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdį apie tai, kaip gimsta godumas. Jeigu man reikia kokio nors daikto, tikėtina, kad tai yra realus mano poreikis. Tačiau savo mintimis tą poreikį aš galiu išdidinti iki begalybės, įsivaizduodamas, kad gyventi be to daikto tiesiog nėra prasmės ir neklausdamas, ar taip yra iš tiesų. Mano vaizduotė augina mano troškimą ypač tada, kai kitas turi, o aš – ne. Be to, aš galiu pradėti norėti to, ko man visai nereikia, veikiamas reklamos – to galingo paralelinio pasaulio, neturinčio nieko bendro su tikrove.
Taigi, godumas gimsta iš to, kad aš žiūriu ne į tai, ko man reikia iš tiesų, bet į vaizdinius, kuriuos sukuria mano protas, veikiamas minios, valdomas reklamos. Godumas kyla iš to, kad praradau ryšį su savimi ir seku tuo, ką sau įsipiršau ar kas man buvo įpiršta į galvą.
Kitą pavyzdį paimkime iš socialinio gyvenimo, kurį valdo ideologijos. Ideologijos gali būti politinės, ekonominės, kultūrinės, jos gali būti pridengtos gražiausiomis vertybėmis, pavyzdžiui, meile tautai. Tačiau ideologija visada yra mūsų idėjų rinkinys, mums tapęs svarbesniu už pačią tikrovę. Rėkdami, kad mylime tautą, dažnai mylime ne ją, bet jos idėją, ne žmogų, bet jo idėją. Buvo tokių, kurie karo metu šaltakraujiškai šaudė žydus, nes tiesiog fiziškai prieš save matė ne gyvą kenčiantį žmogų, o tai, ką į jį projektavo jų abstraktus protas ir vaizduotė – etiketę „žydas“.
O rūpindamiesi ekonomika, mes dažnai rūpinamės visai ne ekonomine realybe, bet tam tikrų vadovėlinių schemų, socialistinių ar neoliberalistinių, aplikacija gyvų žmonių pasauliui. Šis tikrovės niekinimas, pakeičiant ją skurdžiais idėjiniais pakaitalais, visada baigiasi baisiomis problemomis, dažnai – kraujo upeliais. Hitleris ar Stalinas, Putinas ar Trumpas – visa tai yra įvaizdžiai, propagandos sukurti produktai, kuriems mes atsiduodame, nes nesidomime tuo, kas yra iš tiesų, o domimės tik tuo, ko fiktyviai prikūrė mūsų protas, ta grandiozinė manipuliacijų schema.
Duokime ir religinį pavyzdį. Mes galime turėti gyvą Dievo patirtį, juntamą meilės ryšį su Kristumi. Tačiau kiek esame prisigalvoję Dievo įvaizdžių, kiek turime jį susiaurinančių idėjų! Vienam atrodo, kad Dievas jį nuolatos seka ir baudžia. Kitam – kad Dievas yra tik moralės, dogmatikos ir socialinės tvarkos saugotojas. Dar kiti galvoja, kad Dievo triumfas - tai sunaikinti visokius kitokius, visokius kitatikius. Su tokiomis Dievo idėjomis išnyksta tikra, reali dieviškų dalykų patirtis. Lieka tik konceptai ir idėjos, pakeitusios gyvąjį Dievą ar, Nyčės žodžiais, jį nužudžiusios.
Mūsų bėdų šaltinis yra tas, kad mes nesirūpiname tuo, kas yra iš tiesų, bet tik kalbomis ir įvaizdžiais. O kalbos ir įvaizdžiai tėra blankūs tikrovės šešėliai, jos nykūs pakaitalai. Atitrūkdamas nuo to, kas yra iš tiesų, mūsų protas išprotėjo. Vis dėlto mes nesame pasmerkti šioms nuprotėjusio proto klejonėms. Jeigu norime išvengti visiško susinaikinimo, turime rasti kelią, kaip protą atstatyti. Kaip galime pakeisti mąstymą?
Darydami tai, ko nedaro klejojantis protas: sugrįždami į realią visų dalykų, savęs pačių, gamtos, kitų žmonių, pasaulio patyrimą. Kitaip tariant, ugdydami intuiciją. Intuicija nėra koks nors iracionalus mąstymas. Priešingai, intuicija yra tai, kas sugrąžina mums racionalumą. Intuicija – tai tiesioginė tikrovės patirtis, tai sugebėjimas patirti, pamatyti, išgirsti tikrovę be išankstinių nuostatų, tokią, kokia ji yra.
Mums reikia ne teorinio mąstymo, mums reikia mąstymo kaip intuicijos, kaip dvasinės praktikos. Mums reikia gyventi, o ne fantazuoti apie gyvenimą. Jeigu žmonija nori išlikti, jai teks apraminti savo įsisiautėjusį, išprotėjusį protą. Jai teks išsiugdyti intuiciją, matymą to, kas yra iš tiesų. Tai – sunki užduotis. Tačiau daugybė žmonių ją sėkmingai įgyvendina, galbūt mirtino pavojaus akivaizdoje ją įgyvendins ir visa žmonija.
Nežinome, kaip mąstymo pasikeitimas įvyks, bet kitos išeities neturime (neduok Dieve, kad jis įvyktų per dideles katastrofas, nors akys dažnai tik taip ir atsiveria). Maždaug prieš 50 metų žymus prancūzų mąstytojas A. Malraux ištarė sparnuotą frazę: „XXI amžius bus dvasinis arba jo visai nebus“.
Komentuodamas šį savo teiginį, Malraux kalbėjo savo raštų vertėjui į japonų kalbą: „Jeigu ateinančiame amžiuje iš tiesų įvyks dvasinė revoliucija, tai šis dvasingumas kils iš kažko, ką mes tik nujaučiame, bet nepažįstame, panašiai kaip XVIII a. žmonės nujautė elektros atsiradimą, žvelgdami į žaibą“. Mumyse visuose rusena intuicija, kurią kol kas užgožia mūsų paviršutiniškos mintys ir egoizmas. Atėjo laikas, kai intuicija, tas mūsų tikrasis aš, turi vis labiau įsiliepsnoti, nuraminti mūsų nuprotėjusias mintis, atstatyti protą. Tik tokia yra mūsų ateities viltis.
Komentaras skaitytas LRT Mažosios studijos laidoje „Popiežius ir pasaulis“ ir publikuotas portale bernardinai.lt