Įprastai manome, kad žmogų pažįstame per jo pasaulėžiūrą, socialinę padėtį, polinkius ir pomėgius. Bet tai tik išorinis, neesminis pažinimas, dažnai klaidinantis. Krikščionybę deklaruojantis žmogus gali būti giliai Kristų išgyvenantis asmuo, bet gali būti ir eilinis veidmainis ar neeilinis nusikaltėlis. Ar tokį žmogų imame gerbti, sužinoję, kad jis yra gydytojas, docentas, sėkmingas verslininkas, šeimos tėvas ar motina? Bet jis gali būti niekšas, naudojantis savo socialinį statusą menkystei slėpti. Išgirdę, kad jis yra narkomanas, prostitutė ar kalinys, esame linkę jo šalintis, galbūt tuojau pasmerkti. Bet iš tiesų nežinome apie juos nieko esminio. Beje, Kristus taip sakė: „Muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę.“

 

Gyvendamas Paryžiuje esu sutikęs dvasininkų, kurie dirba su gatvės prostitutėmis: jie jų ne tik nesmerkia, bet kartais būna ypatingų dvasinių procesų jų sielose liudininkais. Apie žmogų mes nesužinome nieko išties reikšmingo, kai sužinome tik išorinę informaciją – kad jis yra keliautojas, našlaitis, operos mėgėjas ar pašto ženklų kolekcininkas, konservatorius ar socialistas, tikintis ar netikintis. Tai informacija, vertinga pažinti povyzai, bet ne realiam žmogui.

Tai informacija, naudinga etiketėms susikurti ir jas klijuoti atskiriems žmonėms, nepaisant jų individualaus asmens, unikalumo, sielos konkretumo. Jei esi romas – tai esi toks, jei žydas – toks, jei rusas, lenkas, vokietis, budistas, ateistas ar pagonis – tai toks ir toks. Kaip vieną kartą man išrėžė pažįstama ponia: štai jau atvyksta į Lietuvą musulmonų pabėgėlių, tai susprogdins mūsų Katedrą! Teorinės žinios mums neleidžia pažinti žmogaus. Nebent jo karkasą, už kurio slėptis gali bet kas – šventasis ar niekšas. Ar yra būdas, kaip iš tiesų pažinti žmogų?

Taip. Tai – įsiklausyti į žmogaus pasakojimą. Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina momentas, kai jis nori rimtai, nuoširdžiai, giliai, teisingai pasipasakoti apie save, išpasakoti savo gyvenimą, savo žaizdas ir intymiausius sielos užkampius. Štai tokio pasakojimo metu mes pažįstame tikrą žmogų. Tokio pasakojimo metu ištirpsta etiketės, išnyksta buvę vertinimai, griūva karkasai – prabyla pati tikrovė.

 

Žmonės, kuriuos mes niekinome arba kurių bijojome, dabar, jų pasakojimo metu, mums darosi ne tik nebaisūs ir nepavojingi, bet savi. Būna ir taip, kad, klausydami mūsų iki tol labai gerbiamo žmogaus pasakojimo ir krentant kaukėms, išvystame jo skurdą ir mums kyla užuojauta, poreikis jam atleisti ir noras, kad kiti jam atleistų. Bet niekada tikro pasakojimo metu nekyla neapykanta. Po Antrojo pasaulinio karo pasaulis sužinojo, kas buvo daroma su žydais, romais, gėjais, neįgaliaisiais koncentracijos stovyklose. Bet šios žinios ilgą laiką buvo tik teorinės. Jos neturėjo poveikio tikram sąmonei pasikeisti ir dar ilgai nebuvo realiai suvokta, ką reiškė ta kančia ir kas buvo tie kenčiantys žmonės. Tik po poros dešimtmečių, apie 1960 m., paraginti žymių intelektualų, žydai ėmė pasakoti savo patirtį. Tik tada atsivėrė akys. Tik tada buvo suprasta. Mes Lietuvoje supratome mūsų sugrįžėlius iš Gulago tik tada, kai išgirdome jų pasakojimus.

 

Ir tik tada suprantame partizanus, kai skaitome jų patirtis liudijančius pasakojimus, o ne susipažįstame su jų skelbtais lozungais ir formaliais idealais, kad ir kokie teisingi jie būtų. Ir esame apgailėtini, kai mūsų partizanus vertiname tik pagal jų idealus, bet nekreipiame dėmesio į jų realią būtį. Neįgaliųjų padėtis visuomenėje ėmė keistis tik tada, kai jie ėmė pasakoti, ką patiria ir koks yra jų gyvenimas. Vyresnioji karta dar pamena, kad sovietmečiu turėti šeimoje neįgalųjį buvo gėda. Neįgalusis turėjo būti paslėptas nuo „žmonių akių“. Bet ir Vakaruose ilgai buvo tas pat.

Tik išgirdus neįgaliųjų pasakojimus, visuomenei lyg atsivėrė akys ir požiūris pakito: šie žmonės visai nebaisūs, jų nereikia gėdinis ir šalintis! Atvirkščiai, reikia sukurti jiems sąlygas gyventi kartu su mumis ir, kiek įmanoma, tokį patį gyvenimą. Neįgaliųjų pasakojimai pakeitė visuomenės požiūrį, ne teorinės žinios. Kad pažintume tiesą, mums yra būtina išgirsti atstumtųjų pasakojimus. Tikiu, kad įsiklausysime ir į psichinių neįgaliųjų, į buvusių narkomanų ir kalinių, našlaičių iš vaikų namų, LGBT narių pasakojimus. Tuomet suprasime savo kūnu ir siela, kiek daug nesąmonių buvome prisigalvoję, kiek daug beprasmių baimių buvome įsikalbėję, kiek energijos išeikvojome, bandydami kovoti su netikrais pavojais. Šią vasarą plačiai nuskambėjusios Biržų ir Žiežmarių istorijos – geriausi įrodymai, koks svarbus yra poreikis realiai pažinti, o ne vadovautis įsisenėjusiomis teorinėmis klišėmis. Šiandien vis daugiau filosofų kalba apie naratyvinį racionalumą, kuris turėtų papildyti argumentacinį, teorinį racionalumą.

 

Naratyvinis racionalumas yra toks tikrovės aiškinimosi būdas, kai tiesa ima skleistis per pasakojimą. Žmonių pasakojimai apie save yra empatijos, bičiulystės, žmogiškumo šaltiniai. Jie keičia socialinius santykius. Jie keičia ekonominius santykius. Jie keičia visuomenės psichologinę būklę. Sunkiausias pasakojimo variantas – kai susitinka nusikaltėlis ir jo auka. Tačiau jų abipusis pasakojimas, kalbėjimas vieno kitam (be abejo, tam pasiruošti psichologiškai reikia daug laiko) yra geriausia terapija ir nusikaltėliui, ir aukai. Ši praktika yra imama taikyti kai kurių šalių, pvz., Prancūzijos, teisėsaugoje ir poteisminiuose procesuose. Tai – ypač veiksmingas būdas nusikaltėliui atsikratyti kriminogeninio mąstymo, o aukai – išgyti iš savo traumų. Ir kuris iš mūsų, kuri bendruomenė ir tauta, nesame buvę nusikaltėliais ir aukomis?