Jeigu šių bruožų trūksta, nėra ir tapatybės. Kadangi europietiškoji tapatybė jais nepasižymi, jos nėra. Tai konstatavus, kyla dvi teorinės pozicijos, sutartinai vedančios į aklavietę. Pirmoji pozicija: jeigu europietiškoji tapatybė natūraliai neegzistuoja, būtina ją sukurti – tokią, kokia yra nacionalinė tapatybė. Kadangi gyvename globalizuotame pasaulyje ir priešiškų civilizacijų apsuptyje, to nepadarius, Europa išnyks, nes jos apsaugos politinė priemonė – Europos Sąjunga – nebus įgijusi tapatybinio stuburo. 

 

Ši pozicija susiduria su milžiniška kliūtimi: europietiškoji tapatybė, sukurta pagal nacionalinės tapatybės modelį, konfliktuotų su Europą sudarančių tautų nacionalinėmis tapatybėmis, taigi natūraliai siektų jas likviduoti. Apie tai, kad Europos Sąjunga esą siekia tapti supervalstybe ir sunaikinti nacionalines tapatybes, girdime daug, ypač iš kraštutinio nacionalizmo atstovų lūpų. Kiek šios kalbos yra pagrįstos realiais Europos Sąjungos protagonistų veiksmais – jau kita tema. Matysime, kad Europos Sąjungos funkcionavimas remiasi kitu principu. 

Bet teorinis (mūsų požiūriu, klaidingas) įsivaizdavimas, kad Europa turi atitikti nacionalinės valstybės kriterijus, neišvengiamai veda į politinės Europos ir valstybių nacijų konfliktą. Reaguojant į šio konflikto keliamą grėsmę, kyla antroji pozicija: europietiškoji tapatybė nėra pageidautina. 

Politinė Europa galėtų reikšti nebent koordinacinio pobūdžio sistemą, sujungiančią absoliučiai suverenias valstybes nacijas ir sudarančią sąlygas priimti bendrus sprendimus visas šalis liečiančiais klausimais. Tikimasi, jog tokios „tėvynių sąjungos“ užteks, kad Europa sėkmingai atlieptų globalizacijos iššūkiams ir grėsmėms. Tiesa, yra bandymų švelninti ar kaip nors išsisukti iš aklavietės. 

 

Pavyzdžiui, Nerija Putinaitė, viena daugiausiai europietiškosios tapatybės klausimus nagrinėjusi autorė Lietuvoje, teigia, jog europietiškoji tapatybė yra natūraliai „silpna“ ir tokia turi likti. „Silpnumo“ kategorija nušauna du zuikius: išsaugomas ir europietiškosios tapatybės, ir nacionalinių tapatybių postulatas. Europietiškumo silpnumas laiduoja nacijų stiprumą, taip pat reiškia pakankamą europietiškosios tapatybės realumą, kad formuotųsi politinė Europos vienybė. „Europietiškumą sudaro stiprios tautinės tapatybės. Bendra europinė tapatybė yra silpna ir nekelia grėsmės tautinėms tapatybėms; europietiškumo tapatybę formuoja skirtingi nacionalizmai, ir ji gali būti vadinama „euronacionalistine“, – rašo autorė straipsnyje Europos tapatybė: ar europietiškumas suderinamas su tautiškumu („Naujasis Židinys“, 2018, nr. 8, p. 39). N. Putinaitės siūloma silpnumo / stiprumo kategorija atliepia europietiškumo / nacionalumo santykių realybės dinamikai. Vis dėlto, mūsų požiūriu, ji tėra vykęs bandymas spręsti nevykusiai formuluojamą problemą. Atsisakykime klaidingos išankstinės nuostatos – europietiškumo vizijos pagal nacionalumo modelį – ir suprasime, jog aklavietė buvo netikra, problema – dirbtinė. 

 

Nes realybė yra visai kitokia: europietiškoji tapatybė yra kitokios plotmės tapatybė nei nacionalinė. Nacionalinė tapatybė – tai konkretus, aiškumo dėlei galime vartoti žodį „apčiuopiamas“, turinys: savitas tautos ar nacijos naratyvas, istorija, etninės tradicijos, kultūros paminklai, meno kūriniai, kalba, pagaliau – valstybė. O europietiškoji tapatybė nėra atskiras kultūrinis, tautinis, nacionalinis turinys. Milžiniškas Europos erdvėje egzistuojantis kultūrinis paveldas yra sukurtas jos tautų atstovų, o ne „europiečių“, nepriklausiusių jokioms tautoms. Europietiškumas fundamentalia prasme reiškia ne kultūrinį ar nacionalinį turinį, o mentalitetą. Europietiškumas – tai mąstymo būdas. 

 

Skirtis tarp nacionalinės ir europinės tapatybės, tarp „kultūrinio turinio“ ir „mąstymo būdo“ reiškia, kad jų tarpusavio santykis nėra konkurencinis, jos negali tarpusavyje konfliktuoti, viena kitą išstumti, eliminuoti, užimti viena kitos vietą. Dažnai viešojoje erdvėje dėl retorinių, o neretai sociologinėse apklausose mokslinių tikslų užduodami klausimai supriešina nacionalinę ir europietiškąją tapatybes, lyg reikėtų rinktis kažkurią iš jų: klausiama, ar „labiau“, ar „pirmiausia“ jautiesi lietuvis (prancūzas, ispanas, lenkas...), ar europietis? 

Kelti tokį klausimą nėra jokios prasmės, nes europietiškumas yra kitos plotmės tapatybė nei nacionalinė: jis tegali būti nacionalinės tapatybės dimensija, veikianti joje iš vidaus, o ne ją išstumianti ar pakeičianti kokia nors kita tapatybine substancija. 

 

Nacionalinę tapatybę gali išstumti tik kita nacionalinė tapatybė, bet ne europietiškumas. Lietuviškumą gali išstumti, kaip žinome iš istorijos, lenkiškumas, rusiškumas, vokiškumas, tik niekada – europietiškumas. Priešingai, europietiškumas iš principo nacionalinę tapatybę gali stiprinti ir brandinti, o iškilus tik ką paminėtam konkurenciniam santykiui tarp skirtingų nacionalinių tapatybių – likviduoti jų konfliktiškumą. 

Europietiškąjį mąstymą geriausiai suprasime apibūdindami vieną ypatingą iš jo kylantį reiškinį, kuris labiausiai ir charakterizuoja Europą. Tai – nuolatinio ribų kirtimo fenomenas, t. y. valia nepasitenkinti tuo, kas jau buvo pažinta, pasiekta, sukurta, bet siekis eiti vis tolyn, pažinti vis plačiau ir giliau, atrasti ir kurti vis nauja; eiti kito ir kitokio link, nes pastarasis yra manosios tapatybės gyvybingumo šaltinis. 

 

Tai reiškia, kad europietiškai mąstantis nacionalinės tapatybės atstovas (lietuvis, lenkas, prancūzas ir t. t.), didžiuodamasis ir mylėdamas tai, kas jis yra, nesitenkins tik savimi, o stengsis pažinti tai, kas gera kitose kultūrose, atpažins jose sau tinkamų elementų ir juos integruos į savąją tapatybę taip, kad ne tik nesunaikins, bet dar labiau subrandins savąją tapatybę. Šis tarpusavis skirtingų tapatybių pažinimas, noriai mokantis vienai iš kitos, perimant viena kitos patirtis ir kūrybos vaisius, bet nesusinaikinant, o tik dar labiau išryškinant savosios tapatybės originalumą, tai ir yra tikroji Europa. 

 

Vaikščiodami po Vilniaus senamiestį ir visas kitas Lietuvos vietoves, skaitydami lietuvių literatūrą, analizuodami Čiurlionio ar bet kurio kito lietuvių genijaus kūrybą, rasime daugybę įtakų iš kitur – bet tai mūsų, lietuvių, miestai, mūsų kultūra ir mūsų genijai. Taip apie save kalbės ir vokiečiai, italai, lenkai ar prancūzai: tai būdinga visoms tautoms, kurios mąsto europietiškai. 

 

Būti europiečiu – tai ne išpažinti nuo nacionalinių tapatybių atitrūkusią „bendrą europietišką kultūrą“, o, puoselėjant savą tapatybę, į ją sugebėti integruoti kitų tautų kūrybos vaisius. Būti europiečiu lietuviui – tai ne skaityti Shakespeare’ą ar klausytis Beethoveno kaip nuo anglų ar vokiečių kultūros atitrūkusius genijus, o sugebėti juos integruoti į lietuvišką kultūrą taip, kad ši pažadintų naujas galimybes; taip, kad angliškumas ar vokietiškumas, įsilieję į lietuviškumą, šio nesunaikintų, bet pakeltų naujam polėkiui. 

 

Be abejo, „europietiškosios kultūros“ sąvoka yra vartotina ir išreiškia realią tikrovę. Tačiau ją suprasti reikia ne kaip atskirą nuo tautų fenomeną, o kaip Europos tautose sukurtus kūrinius, kurie dėl europietiškojo mąstymo yra tapę

visų jų bendru paveldu, veikiančiu kiekvienos tautinės kultūros viduje. Tik taip galima paaiškinti, kodėl Europos intelektinis, kultūrinis, religinis, politinis, ekonominis gyvenimas nuo antikos laikų pasižymėjo ypač intensyvia dinamika, kodėl Europoje tiek daug epochų ir periodų, lūžių ir atradimų. Tik taip galima paaiškinti, kodėl europietiškosios nacijos įnirtingiausių tarpusavio karų metu puoselėjo politinės bendrystės idėją, pagaliau bent iš dalies išsipildžiusią Europos Sąjungos pavidalu. 

 

Taip suvokiamas europietiškas mąstymas lemia ypatingą tapatybės formą, kurią galime apibūdinti kaip „atvirą“. Europietiškai mąstančios tautos, nacijos, religijos, pasaulėžiūros ar visos kitos substancialiai apčiuopiamos kultūrinės bendruomenės yra „atviros“: puoselėdamos savąją tapatybę, jos perima iš kitokios tapatybės bendruomenių savo pačių brandai reikalingus elementus, kitaip tariant, tai, kas svetima (apmąsčius ir identifikavus tai kaip gerą dalyką), paverčia tuo, kas sava. Europietiškumas yra žmogaus tapatumo, individualaus ir socialinio, atvirumo indeksas. 

 

Tik būtina pabrėžti, kad europietiškumas reiškia ne bet kokios, o tik geros įtakos priėmimą: jis suponuoja intensyvų mąstymą apie tai, kas yra gera ir bloga. Europietiškumas yra Kito integracija su sąlyga, kad Kito ir kitokio poveikis yra realiai brandinantis tapatybę, o ne ją naikinantis. Europietiškumas yra atviras, o ne kiauras. Europiečiai negali integruoti įtakų, kurios griauna jų nacionalinę ir europietiškąją tapatybę.

 

Savo knygoje "Didžioji Europa" (2016) Leonidas Donskis puikiai ir detaliai aprašė atvirų santykių tarp Europos tautų tinklą – europietiškojo mąstymo, įsismelkusio į tautų kultūras, mokslus, kalbas, menus, papročius procesą. Net ir tarpusavio karų laikotarpiu Europos tautos siekė mokytis viena iš kitos, dalintis atradimais, žavėtis viena kitos genijais, semtis abipusio kūrybinio įkvėpimo, tuo artindamos taikos valandą ir vis solidžiau mąstydamos apie nuolatinės (amžinos, sako Kantas) taikos galimybę. Be abejo, atviram europietiškajam mąstymui rastis lemiamą postūmį davė krikščionybė ir jos teigiamas baigtinio žmogaus santykis su begalybe, ko L. Donskis, mūsų požiūriu, pakankamai neįvertino. Giliausią europietiškosios tapatybės, kaip atviro mąstymo būdo, pagrindimą rasime Remi Brague veikale "Ekscentriškoji Europos tapatybė", kuriame atskleidžiama romėniškojo ir krikščioniškojo mąstymo simbiozė, nulėmusi Europos ir santykių tarp jos tautų specifiką. Europietiškasis mąstymas, suvesdamas nacijas į specifinį tarpusavio santykį, sudaro galimybes naujo pobūdžio politiniam dariniui rastis. Apie politinę Europos Sąjungą, kad ir kokiu vardu ji būtų vadinama, svajojo daugybė politinių veikėjų nuo Renesanso laikų, pradedant XV a. Čekijos karaliumi Jurgiu Podebradiečiu, baigiant Prancūzijos ministru pirmininku A. Briand, mirusiu 1932 m. (simboliniai metai, žinant, kas atsitiko Europoje 1933-iaisiais). 

 

Šiandienė Europos Sąjunga yra netobula, bet toliausiai pažengusi politinė europietiškosios tapatybės, t. y. specifinio europietiškojo mąstymo, išraiška. Lietuvoje vis dar per mažai kalbame apie jos esmę – pasidalintojo suverenumo sampratą, leidžiančią kiekvienai nacijai išsaugoti savo suverenumą, tačiau jį vykdyti kartu su kitomis nacijomis. 

Kuriantis daugiau nei konfederaciją, bet neleidžiantis Europai tapti federacija, pasidalintasis suverenumas yra geriausias būdas nacijoms išlaikyti savąsias tapatybes globalizacijos sūkuriuose. 

 

Tai leidžia išvengti bent trijų kitų galimų ES politinio organizavimosi scenarijų: a) ES virtimo į silpną, politiškai neįpareigojančią koordinacinę instanciją, valstybėms nacijoms vykdant savąjį suverenumą absoliučiuoju būdu. Tokio „suverenizmo“ šalininkai, daugiausia primityviojo nacionalizmo ir kraštutinės dešinės atstovai, neapgalvotai tapatindami ES kūrimosi ir globalizacijos procesus, savo poziciją argumentuoja poreikiu apsisaugoti nuo ekonominės, politinės ir pseudovertybinės globalizacijos. 

 

Jie neįvertina fakto, kad būtent šis scenarijus šiuolaikinių technologijų varomos globalizacijos sąlygomis ir leistų sunaikinti realų daugumos valstybių, ypač nedidelių, suverenumą, nes panaikintų apsaugas nuo galingesnių šalių kišimosi į jų vidaus reikalus; b) ES tapimo federacinio pobūdžio, homogeniško suverenumo supervalstybe-tvirtove, sėkmingai besivaržančia su kitomis pasaulio galiomis globalizacijos sūkuriuose, tačiau neatsižvelgiančia į suverenumą praradusių savo nacijų valią, todėl neišvengiančia vidaus įtampų, kurios anksčiau ar vėliau privestų prie ES žlugimo; c) ES išskydimo bendroje ekonominės globalizacijos rinkoje, politiką visiškai subordinuojant ekonominiams didžiųjų pasaulinių korporacijų poreikiams, kas reikštų suverenumo apskritai atsisakymą ir valstybių nacijų, ir europiniu lygmeniu. 

 

Vienas žymiausių šiuolaikinių europologų J. M. Ferry siūlo suverenumo idėją traktuoti per analogiją su gerai žinoma „negatyviosios“ ir „pozityviosios“ laisvės koncepcija. Negatyvusis suverenumas – tai teisė nebūti priverstam, nedaryti nieko, kas prieštarauja vidinei ir akivaizdžiai nacijos valiai. Radikali šio suverenumo išraiška – veto teisė ir, žinoma, išstojimas iš Europos Sąjungos. Pozityvusis suverenumas – tai pajėgumas įgyvendinti nacijos valią, savarankiškai formuojant jos istorinę raidą. 

 

Dalyvaujant Europos Sąjungoje, pozityvusis suverenumas yra vykdomas kolektyviai, konsensuso būdu jungiantis su kitų valstybių narių suverenumais, akivaizdžiai suvokiant, jog tokia „pasidalinto“ suverenumo forma yra optimalus būdas pasiekti nacijos gerovę mūsų laikais. Abiejų suverenumo formų derinimas sudaro ES šalių bendro buvimo pagrindą. Negatyvųjį suverenumą galima traktuoti kaip pozityviojo sąlygą, o pastarąjį – kaip negatyviojo garantą. Pasidalintojo suverenumo realizavimas įmanomas tik piliečiams mąstant europietiškai. 

Didžioji mūsų problema yra ta, kad europietiškojo mąstymo, tikrosios Europos tapatybės, dažnai pritrūksta. Jis yra nuolatinis siekinys. O pandemijos akivaizdoje dar kartą pasirodė jo būtinumas: suverenios nacijos privalo kartu spręsti problemas, kurios šiuolaikiniame pasaulyje yra bendros visiems. 

 Povilas Aleksandravičius yra Mykolo Romerio universiteto Humanitarinių mokslų instituto docentas.