Baigiantis metams, dera juos apibendrinti. Todėl paklausiau savęs: žvelgdamas į praėjusius metus, ką ryškiausio matau? Tarp daugybės pasaulio įvykių ir fenomenų, pačiu svarbiausiu reiškiniu man pasirodė besantis atotrūkis tarp mūsų vidinių aspiracijų ir tos visuomenės, kurią sukūrėme. Žinoma, tai yra ne vien praėjusių metų ir ne dešimties, o viso amžiaus bruožas. XX amžiuje, ypač praūžus pasauliniams karams, ėmė ryškėti sielų jautrumas, troškimas gyventi autentiškai, mylėti iš tiesų, mąstyti pačiam, rinktis iš širdies. Egzistencializmas ar personalizmas tapo populiariausiomis filosofinėmis kryptimis ne atsitiktinai. Ir II Vatikano susirinkimas – neatsitiktinis. Ir menininkų sąjūdžiai, ir hipių judėjimas, ir daugybės dvasinių tradicijų bei praktikų radimasis visame pasaulyje – visa byloja apie tai, kad nuo šiol žmogus trokšta būti laimingas savo viduje, o ne atlikdamas kokią nors jam primestą misiją.

Tai, kas ankstesniais laikais buvo būdinga tik kultūrinio elito atstovams ar skleidėsi nebent vienuolynų celėse, mūsų laikais tapo daugybės žmonių psichologiniais ir dvasiniais siekiais. Galbūt tai lėmė faktas, kad žmonės tapo raštingais, ėmė skaityti didžiųjų kūrėjų tekstus ir įgavo galimybę suprasti ne tik idėjas, bet ir meno kūrinius? Subtilios psichologinės analizės taipogi tapo populiariais nūdienos žmogaus skaitiniais: ir rimtų psichologų, ir egzotiškų guru pamokymai muša skaitomumo rekordus. „Atrasti save“, „būti savimi“, kad ir klaidų bei klystkelių kaina!

 

Man rodos, kad netgi siena, skyrusi Vakarus ir sovietinius kraštus nebuvo aklina – individualios laisvės troškimas sklido visur. Kai kur jis išvirto į narcisizmą, kai kur tapo altruizmu. Apibendrinant, mūsų laikai – tai individualios asmenybės, savo unikalios vietos pasaulyje ieškojimai. Kita vertus, ar galime rasti labiau nuasmeninančią visuomenę, nei tą, kurią sukūrėme būtent mūsų laikais ir kurią vadiname vartotojiška? Kaip ir sovietizmas ar kitos uždaros ideologijos, taip ir ultra-liberalistinis laisvos rinkos modelis yra patyčia iš žmogaus vidujybės. Visų konkurencija su visais, nuolatinė baimė prarasti viską, principas „vartok ir išmesk“, reklamos nustatomi gyvenimo standartai, siekiai ir skonio normos, manipuliacija informaciniais srautais ir netikromis naujienomis – visa tai kiekvieną žmogų įsiurbia į beveidę sistemą, primenančią asmenybes traiškantį mechanizmą, bet ne demokratinę laisvų žmonių visuomenę.

 

Kaip tokios skirtingos tendencijos gali plėtotis vienu metu ir toje pačioje erdvėje? Iš vienos pusės, mes siekiame vidinės laisvės ir išsipildymo. Iš kitos, sukūrėme tokį visuomeninio gyvenimo modelį, kuris, kaip nepasotinamas monstras, ryja mūsų dvasines energijas ir produkuoja beasmenę vartotojų minią. Atidesnis žvilgsnis duoda elementų atsakymui. Deklaruoti laisvės troškimą – dar nereiškia būti realiai laisvu. Gyventi dvasinį gyvenimą, pažinti ir mylėti save bei pasaulį ne paviršiais, o iš tiesų, yra sunku. Tam reikia nugalėti tinginystę ir pranokti primityvų egoizmą, mokytis skirti tikrovę nuo ideologijų, lavinti protą ir gilesnio tikrovės pajautimo galias. Tik nedaugeliui tai pavyksta. Dauguma žmonių, pradėję eiti dvasinės laisvės ir vidinio išsipildymo keliu, greitai atšąla ir atkrenta į primityviausią rutiną. Tada jie lengvai tampa kokio nors socialinio projekto aukomis, kaip ir visais laikais. XX amžius yra reikšmingas tik dvasiniu impulsu, bet ne jo realizacija daugumos lygmenyje. Taip, mūsų laikais individo gyvenimas tapo žmonių veiklos centru.

 

Bet tik nedaugeliui individų pavyksta tapti asmenybėmis – tikrai laisvais ir autentiškais žmonėmis. Visi mes šaukiame: „Laisvės!“, bet dauguma mūsų ir liekame tik rėksniais, realiame individualiame gyvenime nežengdami nė žingsnio vidinės laisvės link, nes paprasčiausiai tingime, nes tuo nesidomime, nes rutina mielesnė. O skaičius, kalbant apie visuomenės organizavimąsi, yra svarbus. Mes turime laisvės ideologiją, bet per mažai išties laisvų žmonių. Subtilūs dvasiniai ieškojimai, psichologinės analizės, kūrybiniai impulsai išlieka mažumos gyvenimo pasirinkimais, nors apie juos šiandien kalba visi, jie yra tapę mokyklinių ir universitetinių programų dalimi, juos rodo per televiziją. Nėra kiekybiškai kritinės masės, kad gimtų dvasiškai brandi visuomenė, sugebanti išvengti manipuliacijos ir vis kitokiomis formomis atgimstančios vergovės – nuo klastingo ultra-liberalizmo iki kvailo šovinizmo.

 

Ar yra realu tikėtis, jog vieną dieną rasis pakankamai daug laisvų ir gilių žmonių, kad būtų sukurta žmogaus vidinius procesus gerbianti visuomenė? Daugelis intelektualų tokį tikėjimą laiko iliuziniu. Galbūt tokios visuomenės realizacija tik iš dalies priklauso nuo mūsų, galbūt ji – aukštesnės jėgos, vadinamos Dievu, reikalas (bet ar mes, žmonija, pažįstame visą mumyse glūdinčią vidinę jėgą ir potencialą?) Aišku tik, kad kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie galimybės atsirasti šiai visuomenei. Tam turime išlaikyti pačią dvasinę erdvę ir formalius rėmus, kuriuose galėtų bręsti gilūs ir laisvi žmonės.

 

Mano galva, tai reiškia du dalykus: humanistikos bei kultūros puoselėjimą, tai reiškia ir finansavimą, bet kuriame žmogaus gyvenimo etape; demokratijos išlaikymą, jos apsaugą nuo stambiųjų firmų manipuliacijos, politikų delyrų, tamsiausių pasąmoninių gaivalų išsiliejimo. Reikia tikėtis, kad žmogaus vidinius procesus gerbianti visuomenė ims rastis natūraliai, o ne po naujos didelės katastrofos. Nors toks tikėjimas ir prieštarauja istorijos dėsniams.