Knygoje siekiama identifikuoti, kokie bruožai, būdingi šiuolaikiniam Lietuvos visuomenės mąstymui, yra atėję tiek iš praėjusios politinės epochos, tiek iš viso dvidešimtojo amžiaus, kuris buvo vientisas Europos mentaliteto požiūriu. Išeities taškas yra svarstymas praėjusio šimtmečio karų, suformavusių Europos ir visų pirma okupuotųjų šalių visuomenių pasaulėžiūrą, dvasios prioritetus ir pakeitusių šių visuomenių mąstymą. Žvelgiama į pasikeitusį ir besikeičiantį Lietuvos visuomenės mentalitetą jo istoriniu, socialiniu, kultūriniu aspektu; gilinamasi į mentaliteto destrukcijas, jų galimas priežastis ir pasekmes, ryšį su konkrečiais vyksmais, kurių terpėje gyvena ir dalyvauja individai; į visuomenės mąstymo ištakas tragiškojo dvidešimtojo amžiaus karuose, okupacijose, vadovaujantis nuostata, jog „nenormalaus“ pasaulio negalima vertinti normalaus pasaulio kriterijais. Dėmesys skiriamas Lietuvos visuomenės hipertrofuotam (jei ne iškreiptam) laisvės ir atvirumo pojūčiui, mąstymo chaosui, kartų ginčui. Apžvelgiamos socialinių sąlygų ir individo būklės jomis įtaka mentaliteto lūžiams ir destrukcijoms, visų pirma, skurdo sąlygoms, kuriomis žmonės kovoja už savo ir artimųjų gyvenimus. Taikoma kompleksiškumo metodologija, leidžianti paaiškinti procesą, jo nesustabdydama. Šiuolaikinės pažinimo paradigmos integracinis daugiadisciplinis požiūris pradeda savo kelią Lietuvoje ir įsilieja į pasaulinę filosofijos erdvę.