Pažengusios pasaulio valstybės jau daugiau kaip porą dešimtmečių lygiagrečiai su klasikiniu teismo procesu ginčams spręsti naudoja mediaciją. Vietoj „vieno žingsnio“ ginčų sprendimo sistemos, kai ginčo šalys turi vienintelį pasirinkimą – bylinėtis teisme, po Mediacijos direktyvos priėmimo 2008 m. yra skatinamas „dviejų žingsnių“ ginčų sprendimo sistemos kūrimas, kai ginčo sprendimui pirmiausia pritaikoma mediacija, ir tik nepasiekus rezultatyvaus rezultato procesas persikelia į teismą arba arbitražą.
Lietuvoje vis dar yra taikoma „vieno žingsnio“ ginčų sprendimo sistema, tačiau apie privalomos ikiteisminės mediacijos įtvirtinimą šeimos ginčams spręsti yra kalbama šiuo metu Seimui pateiktuose svarstyti teisės aktų projektuose.
Taigi civilinių ginčų sprendimo sistemos laukia labai svarbūs pokyčiai. Tačiau pasigirsta ir skeptiškų nuomonių, dėl tokios „dviejų žingsnių“ ginčų sprendimo sistemos įvedimo, todėl labai svarbu edukuoti visuomenę, kas ta mediacija, kodėl ji reikalinga ir efektyvi. Pastebima pozityvi tendencija, kad teisėjo siūlymas, advokato rekomendacijos pirmiausia išbandyti mediaciją vis rečiau iššaukia žmonių pasimetimo reakciją ar painiojimą su atsipalaidavimo būdu. Mediaciją savo profesinėje veikloje vis dažniau taiko socialiniai darbuotojai, psichologai, pedagogai.
Pamažu ateina supratimas, kad šio ginčo sprendimo būdo tikslas nėra įvykdyti teisingumą ir išspręsti ginčą perkirtus Gordijaus mazgą. Tai ne šešėlinis arba satelitinis teisingumas ir ne teismo pakaitalas. Mediacija – tai būdas padėti patiems ginčo dalyviams bandyti tą ginčo mazgą išpainioti, atrišti taip, kad vėliau iš šių siūlų būtų galima numegzti naują santykių audinį.
Suprantama, kad ne visiems ginčo dalyviams užtenka kantrybės, racionalumo, kūrybiškumo savarankiškai susitvarkyti su šia nelengva užduotimi. Todėl jiems į pagalbą ateina mediatorius – tarpininkas, kuris nors ir nežinodamas atsakymo, kaip reikia išspręsti tam tikrą ginčą, žino ką, kada ir kaip šalys turėtų daryti, kad priartėtų prie susitarimo.
Mediacija siekia konsensuso, poreikių ir interesų suderinimo, kuris skirtingai nuo kompromiso leidžia išspręsti ginčą ne nusileidžiant vienai ginčo pusei, bet tenkinant abiejų dalyvių interesus ir poreikius. Šis ginčo sprendimo būdas gerina teisingumo prieinamumą tiems, kuriems iš tikrųjų yra reikalingas teisės gynimas, pažeistų teisių atstatymas ne po kelių metų, bet kai ši teisė turi būti ginama.
Mediacija kitaip nei klasikinis teismo procesas neskatina žmonių rungtis, įrodinėti savo tiesų, bet kartu spręsti bendrą problemą, numatyti, kaip jie toliau sugyvens ateityje. Vietoj binarinio pobūdžio teismo sprendimo mediacija generuoja visiems ginčo dalyviams priimtinus sprendimus. Mediacijos procesas vyksta konfidencialiai, todėl žmonės gali laisvai kalbėti apie savo problemas, emocijas, nusiskundimus nesibaimindami, kad vėliau jų prisipažinimai gali būti panaudoti prieš juos teisme. Teisme taikomi įstatymai šalių santykiams kvalifikuoti, todėl teismo sprendimas yra standartinis, priimamas ir „primetamas“ trečiojo asmens iš viršaus. Mediacijos procese šalys pačios kuria savo susitarimą, todėl daro jį unikalų ir neša atsakomybę ne tik už jo turinį, bet ir už jo įgyvendinimą.
Galiausiai – tai tam tikro mąstymo būdo, kultūringo bendravimo net ir atsidūrus konfliktinėse situacijose išraiška – kitokia, naujoviška, paremta ne rungimusi, konkuravimu, bet bendradarbiavimu, siekiu saugoti save, savo santykius su aplinkiniais, savo artimuosius, šeimą, bendruomenę, kurioje dirbi ir gyveni. Vis dėlto labiausiai įtikina moksliniais tyrimais paremti teiginiai ir skaičiai.
Įrodyta, kad mediacija paprastai yra išsprendžiama virš 80 proc. ginčų, kai juos padeda spręsti profesionalus mediatorius. Šiam sėkmės rodikliui iš esmės neturi įtakos, ar mediacija yra taikoma iki teismo ar teisme. Privaloma mediacija iš esmės tokia pat veiksminga kaip ir neprivaloma: sėkmės rodiklis krenta vos 8-10 proc., jeigu iš savanoriškos yra paverčiama privaloma, o privalomos mediacijos sėkmės rodiklis – apie 70%. Taip pat nėra įrodymų, galinčių patvirtinti, kad ginčo šalys yra labiau patenkintos savanoriška ir mažiau – privaloma mediacija.
Tyrimai rodo, kad žmonių, sutikusių spręsti savo ginčą mediacija, atvejai nėra lengvesni nei tų, kurie patiki savo ginčus spręsti teisėjui. Mediacijos dalyviai teigia, kad mediacija labiau tausoja santykius tarp ginčo šalių negu teismo procesas, kad ji yra mažiau skubinama ir ne tokia paviršutiniška kaip teismo procesas. Galiausiai ginčo išsprendimas teisme užtrunka ilgesnį laiką ir yra brangesnis nei mediacija.
Kita vertus, teigiama, kad Lietuva, kuri ES kontekste pasižymi pakankamai sparčiu ir nebrangiu teismo procesu, nėra labai patraukli mediacijos taikymui, juk ginčą išspręsti teisme ilgai neužtrunka ir sąlyginai nedaug kainuoja. Italijos ADR centro 2011 m. 26 ES šalyse atlikta standartinio komercinio ginčo nagrinėjimo nacionaliniame teisme, arbitraže ir mediacijoje trukmės ir kainos analizė parodė, kad ginčui, tarp pirkėjo ir pardavėjo, kurio suma 200 000 EUR, išspręsti ir įvykdyti Lietuvoje reikia vidutiniškai 460 dienų bei 21 410 EUR. Palyginimui – trumpiausiai tokį ginčą teks spręsti ir vykdyti Vokietijoje (246 dienas), ilgiausiai – Italijoje (2205 dienas). Pigiausia – Kipre (6 796 EUR), brangiausia – Švedijoje (65 710 EUR).
Lietuvoje sprendžiant aptariamą ginčą arbitraže ir jį vykdant būtų sugaišta 150 dienų, o išlaidos siektų 29 000 EUR. Tuo tarpu mediacija ir susitarimo įvykdymas užtruktų tik 90 dienų ir kainuotų 15 400 EUR, t. y. vos 7,7% ginčo vertės. Tokią išvadą patvirtina ir Europos šalių ginčų nagrinėjimo trukmės ir kainos vidurkiai. Ginčo išsprendimas teisme ES vidutiniškai užtrunka 697 dienas, kainuoja 25 337 EUR (13% ginčo vertės).
Mediacijoje užtrunka 87 dienas, kainuoja 9488 EUR (4,7% ginčo vertės). Viena didžiausių baimių dėl mediacijos – ar tai nėra tik laiko ir pinigų švaistymas, jei nepasiseka, ir tuomet vis tiek ginčą tenka spręsti teisme.
Atliktas tyrimas parodė, kad jei mediacija yra sėkminga 75% atvejų (25% ginčų keliauja į teismą). Ginčo sprendimas pasirinkus „dviejų žingsnių“ ginčų sprendimo sistemą vidutiniškai užtrunka 261 dienas ir kainuoja 11 599 EUR. Tokiu atveju eidami tik į teismą, šalys sugaišta 436 dienomis daugiau nei sugaištų pasinaudoję mediacija, ir išleidžia 13 738 EUR daugiau. Jeigu mediacijos kokybė ir sėkmės rodiklis prastėja, ilgėja ir brangsta ginčo išsprendimas pasinaudojant „dviejų žingsnių“ ginčų sprendimo sistema. Tad koks turėtų būti nesėkmės rodiklis, kad mediacija „neapsimokėtų“?
Moksliniai tyrimai rodo, kad laiko atžvilgiu neapsimokėtų, jei jos sėkmės rodiklis siektų vos 19%; išlaidų atžvilgiu – kai sėkmės rodiklis būtų 24%. Tokiu atveju greitesnė būtų „vieno žingsnio“ ginčų sprendimo sistema. Lietuvoje, kai mediacija yra sėkminga 75% atvejų (25% ginčų keliauja į teismą), ginčo sprendimas „dviejų žingsnių“ ginčų sprendimo sistema vidutiniškai užtrunka 205 dienas.
Tokiu atveju netaikydami mediacijos ir eidami tik į teismą, šalys Lietuvoje sugaišta 255 dienomis daugiau nei pasinaudoję mediacija. Ginčo sprendimas „dviejų žingsnių“ ginčų sprendimo sistema Lietuvoje vidutiniškai kainuoja 17 184 EUR. Tokiu atveju netaikydami mediacijos ir eidami tik į teismą, šalys Lietuvoje išleidžia 4 226 EUR daugiau. Šie skaičiai išties iškalbingi, tačiau nemažiau svarbu, kad mediacija padeda išsaugoti santykius. Tai XXI amžiaus ginčų sprendimų būdas, kuris skatina ne rungtis ir nugalėti, bet bendrauti ir susitarti.
Natalija Kaminskienė yra Mykolo Romerio universiteto docentė MRU LAB Mediacijos ir darnaus ginčų sprendimo laboratorijos vadovė