Gintaras Černius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo valdymo ir verslo fakulteto profesorius.
Nors, ekonomistų teigimu, palyginti ilgą laiką gyvenome „aukso amžiuje“, dauguma žmonių nesugebėjo deramai suvaldyti savo finansų. Tą liudija įvairių tyrimų rezultatai: 25–30 proc. Lietuvos gyventojų apskritai neturi jokių santaupų, 1–3 mėnesių saugų rezervą turi apie 20 proc., 6 ar daugiau mėnesių laikotarpiui atsargą susitaupę apie 17 proc. Kita vertus, COVID pandemijos metu išaugusios žmonių santaupos sukelia didelį spaudimą rinkoje, ką liudija įvairių prekių, ypač nekilnojamojo turto, kainų šuolis. Žinoma, labai daug ką pakeitė karas Ukrainoje, kai susidarė paradoksali situacija: vieni žmonės suka galvą, kaip išgyventi nuo atlyginimo iki atlyginimo, kiti tuo tarpu svarsto, kaip išgelbėti turimus pinigus nuo infliacijos. Dabar, drastiškai pasikeitus ekonominei situacijai, finansinės elgsenos modeliai, tikėtina, taip pat turėtų pakisti. Pagrindinis klausimas – kaip tai įvyks ir kiek skausmingai šie pokyčiai palies mus visus.
Tyrimai atskleidė, kad tarp santaupų dydžio ir žmonių išsilavinimo egzistuoja tiesioginis ryšys. Labiau išsilavinę žmonės turi sukaupę reikiamas pinigų sumas, geba realistiškai įvertinti ir palyginti skirtingas investavimo galimybes, adekvačiau reaguoja į besikeičiančią pasaulio ekonominę situaciją. Jie ne tik žino, kaip valdyti asmeninius finansus, bet ir daro tai praktiškai. Tačiau, kad ir nemalonu tą sakyti, beveik pusei mūsų šalies gyventojų yra trūksta finansinio raštingumo. Ir ne dėl savo tingumo ar proto ribotumo, bet dėl to, kad niekada negavo sisteminių žinių apie finansų valdymą ir nesuformavo reikalingų įgūdžių.
Šis teiginys vienodai tinka tiek asmeniniams, tiek verslo, tiek valstybės finansams. Tikėtina, kad žmogus, kuris negeba valdyti savo asmeninių finansų, nesugebės tvarkyti ir verslo arba valstybės finansų. Tam, kad galėtų suvaldyti savo įmonių finansus, verslininkai paprastai samdo kvalifikuotus šios srities specialistus, nes puikiai supranta, jog jei jie puikiai nusimano savo versle, visiškai nebūtinai turi išmanyti ir valdyti savo verslo finansus. Abiem darbams gerai atlikti paprasčiausiai nebeužtektų nei laiko, nei jėgų. Todėl kvalifikuotų tokio pobūdžio specialistų poreikis nuolat išlieka aukštas.
Tarp mūsų valstybę valdančių politikų tik vienetai nusimano apie finansus, tačiau net ir tas žinojimas bei finansiniai įgūdžiai dažnai paskęsta politinių nesutarimų liūne. Viešojoje erdvėje dažniausiai matomi ekonomistai taip pat nėra finansų specialistai. Ekonomistų sritis yra ženkliai platesnė – jie stebi globalius ekonominius procesus, tad jų mintys ne visuomet gali būti pritaikytos „kasdieniam vartojimui“.
Šiame kontekste kvalifikuoti finansų specialistai turėtų ir galėtų suformuluoti konkrečius patarimus visų lygių subjektams tam, kad pastarieji galėtų tinkamai sureaguoti į potencialias grėsmes. Tai galima būtų palyginti su slėptuvių, kuriose būtų galima išgyventi kilus karo grėsmei, statybomis. Sutikite, kad kilus karui pradėti planuoti slėptuvių statybas, derinti planus, skelbti viešuosius pirkimus būtų daugiau negu kvaila. Tai pasakytina apie visas sritis, tarp jų ir apie finansus. Jei reaguojama į susiklosčiusią situaciją iš anksto jai nepasirengus, galima susidurti su problema, kad, pavyzdžiui, logiškas patarimas karo metu turėti tam tikrą grynųjų pinigų sumą galėtų būti neįgyvendinamas, nes nėra negrynųjų pinigų.
Verslas taip pat turėtų būti numatęs savo finansinės elgsenos variantus besikeičiant išorinėms sąlygoms, kurios gali paveikti jo finansinę situaciją. COVID pandemija ir karas Ukrainoje parodė, kaip svarbu įmonei turėti finansinių „lašinių“. Dabartinė situacija, susijusi su ekonominėmis sankcijomis Rusijai, tikėtina, bus žymiai rimtesnė negu besibaigianti pandemija.
Klausimas, užduotas straipsnio pavadinime, dabar kaip niekada aktualus. Atsakymas į jį gali būti dvejopas. „Jaudintis“ galima ieškant kaltų dėl prastos žmogaus, verslo, valstybės finansinės situacijos, arba „jaudintis“ kvalifikuotai įvertinant situaciją, priimant pamatuotus finansinius sprendimus bei juos praktiškai įgyvendinant. Antrasis variantas – sudėtingesnis ir trunkantis ilgiau. Tai susiję dar ir su tuo, kad mūsų finansinė paradigma vis dar nemaža dalimi sąlygota žemdirbio pasaulėžiūros, pagal kurią mokėti elgtis su pinigais nėra prioritetinis klausimas. Tam, kad ši situacija pasikeistų, reikia skirti deramą dėmesį finansiniam tiek suaugusiųjų, tiek jaunimo švietimui bei praktinių šios srities įgūdžių formavimui. Tai leistų ateityje išvengti nepageidaujamų situacijų.