Šių dienų visuomenės iššūkiai, tokie kaip biologinės įvairovės nykimas, klimato kaita, vandens telkinių užterštumas, žemės degradacija ir kt., reikalauja tvaresnės žemės naudojimo politikos ir integruoto, ekosistemomis paremto planavimo. Planavimo metu labai svarbu įtraukti suinteresuotas šalis ir vietos bendruomenes, atkreipiant dėmesį į socialinių ir ekonominių bei ekologinių sistemų ryšius.
Tarptautiniu mastu, įtraukiant įvairias politikos priemones skirtingose valdžios lygmenyse, stengiamasi išlaikyti ir atgaivinti ekosistemas ir jų biologinę įvairovę, tačiau ji nuolat mažėja. Nuolatinis nykimas neigiamai veikia gamtą ir žmogaus gerovę, o pagrindinės priežastys – natūralių arealų neigiami pokyčiai, kuriuos sukelia intensyvus žemės ūkis, urbanizacija, kasyba, miškų, vandenynų, upių, ežerų ir dirvožemio išteklių eikvojimas, klimato kaita, svetimų rūšių įsiskverbimas ir tarša.
Mykolo Romerio universiteto Aplinkos valdymo laboratorijos tarptautinės mokslininkų grupės (Eduardo Gomes, Miguel Inácio, Katažyna Bogdzevič, Marius Kalinauskas, Donalda Karnauskaitė, Paulo Pereira) Lietuvos nacionalinis ekosistemų paslaugų vertinimo ir kartografavimo tyrimas parodė, kad vienas iš svarbiausių veiksnių, darančių įtaką ekosistemoms ir jų teikiamoms paslaugoms - yra žemės naudojimo paskirties keitimas. „Žinant, kaip žemės naudojimas vystėsi praeityje ir koks jis bus ateityje, galima prognozuoti pokyčius ir poveikį ekosistemoms ir numatyti ateities scenarijus. Scenarijų pagalba galime patobulinti žinias apie žmonių ir aplinkos sąveiką, kuri daro įtaką kraštovaizdžio keitimuisi“, - sako tyrimo vadovas MRU profesorius Paulo Pereira.
MRU mokslininkai savo tyrime siekia ištirti ir numatyti žemės naudojimo paskirties pokyčius pagal skirtingus scenarijus Lietuvai iki 2050 metų: įprastą (ang. business-as-usual), kai žemės naudojimo tendencijos yra tokios pačios kaip ir nuo 1990 m.; urbanistinį, kuris apima miestų teritorijų plėtimą; žemės apleidimo ir (arba) apželdinimą mišku didėjant išvykimui iš kaimo vietovių; žemės ūkio veiklos intensyvinimą.
Mokslininkai tyrime taip pat atkreipia dėmesį į sparčiai urbanizuojamas teritorijas aplink strategiškai svarbiausius ir didžiausius Lietuvos miestus - Vilnių, Kauną ir Klaipėdą. „Įvertinus urbanizacijos scenarijų buvo pastebimas labai didelis ekosistemų praradimas ir tai parodė bendrą žmonių gyvenimo kokybės prastėjimą. Keliose Lietuvos vietovėse, kur kaimo gyvenviečių nykimas yra didesnis (pvz., į šiaurės rytus), pastebimas augalijos ir miškingumo pagausėjimas. Tyrimo rezultatai parodė, kad maža žemės ūkio veikla skatina augmenijos plėtrą. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad saugomos teritorijos, tarkim, Dzūkijos nacionalinis parkas yra taip pat labai svarbios, siekiant išlaikyti ir plėsti biologinę įvairovę bei nualintų teritorijų atgaivinimą. Aiškiai matoma augmenijos plėtra vietovėse, kurios supa nacionalinius parkus“, - pabrėžė P. Pereira.
Mokslininkai daro prielaidą, kad jeigu pasitvirtintų žemės ūkio intensyvėjimo scenarijus, labai padaugėtų žemės ūkio paveiktų vietovių o tai yra pagrindinis veiksnys, lemiantis ekosistemų funkcijų, tokių kaip klimato reguliavimas, dirvožemio ir maistinių medžiagų sulaikymas, potvynių sulaikymas, augalų apdulkinimas – praradimą.
„Šiuo metu Lietuvoje vis dar trūksta kompleksinio požiūrio į bendrą visos ekosistemos būklę, kuris numatytų ekosistemos pokyčių scenarijus. Tarptautiniame kontekste Lietuva turi pasiekti iškeltus tikslus (pvz., Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi tikslai) ir įgyvendinti įvairius tarptautinius įsipareigojimus, tarkim, Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos.
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje urbanizacija ir žemės ūkio intensyvėjimas daro didžiausią poveikį ekosistemoms, todėl labai svarbu ne tik reguliuoti ir riboti gyvenamųjų miesto teritorijų plėtimąsi, bet ir planuoti ekologiškesnes miesto teritorijas, taip pat vadovautis tvarumu grįsta praktika žemės ūkyje (pvz., ekologinis ūkininkavimas, mažai intensyvi daugiametė augmenija, agrarinė miškininkystė ir agroekologija) bei mažinti agrochemijos naudojimą. Taip pat svarbu nepamiršti, kad Baltijos jūros eutrofikaciją daugiausia lemia būtent žemės ūkis. Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad Lietuvoje didėjant žemės ūkio intensyvumui ateityje gali iškilti sunkumų įgyvendinant tarptautinių strategijų, tokių kaip ES Biologinės įvairovės strategijos iki 2030 ar Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi strategijos, tikslus.
Mokslinis tyrimas „Lietuvos nacionalinis ekosistemų paslaugų vertinimas ir kartografavimas“ (LINESAM) Nr. 09.3.3-LMT-K-712-01-0104, finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis pagal priemonės Nr. 09.3.3-LMT-K-712 veiklą „Mokslininkų kvalifikacijos tobulinimas vykdant aukšto lygio MTEP projektus“.
