1990-ųjų kovo 11-ąją atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Sovietų Sąjunga nenorėjo paleisti Lietuvos iš savo gniaužtų, negalėjo susitaikyti su tuo, kad Lietuva – jau laisva valstybė.
Norėdama palaužti Lietuvą, Sovietų Sąjunga reikalavo atšaukti Kovo 11-osios dokumentus, grasino blokada, panaudodama karinę jėgą gaudė jaunuolius į sovietų armiją. Tačiau Lietuva atsilaikė.
1991-ųjų sausį Sovietų Sąjunga, pasitelkdama promaskvietiškai nusiteikusius „Jedinstvo“ („Demokratinių jėgų kongreso“) šalininkus, perėjo prie agresijos prieš beginklius Lietuvos žmones.
Sausio 8 d. prosovietinėms jėgoms nepavykus įsiveržti į Parlamentą, sausio 10–12 dienomis pasitelkus karines pajėgas užgrobiamos Nepriklausomos Lietuvos valstybinės įstaigos: Spaudos rūmai, Krašto apsaugos departamento pastatai Vilniuje ir kituose miestuose, Vilniaus geležinkelio mazgas, Vidaus reikalų ministerijos bazė Valakampiuose, buvęs DOSAAF, Medžiotojų ir žvejų draugijos bei kiti svarbūs pastatai. „Jedinstvo“, SSKP organizavo streikus, stabdė oro uostų, geležinkelių veiklą. Vilniaus link traukė sovietų armijos tankai ir kariniai daliniai, atvyko desantininkai, KGB „Alfos“ grupė.
Nuo sausio 8-osios Lietuvos Sąjūdis pradėjo organizuoti žmonių budėjimą prie svarbiausių pastatų: Parlamento, Vyriausybės, Televizijos ir radijo komiteto, Vilniaus televizijos bokšto, Telefonų ir telegrafo stoties. Žmonės iš visos Lietuvos važiavo į Vilnių Nepriklausomybės ginti. Sausio 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos gynėjai ir savanoriai davė ištikimybės priesaiką Lietuvos Respublikai. Svarbiausias gynėjų ginklas buvo meilė Tėvynei. Sausio 11–12 dienomis Nepriklausomybės aikštėje susirinko tūkstančiai žmonių, pasiryžusių ginti savo ir savo vaikų Laisvę. Iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos atvyko savanoriai, kad padėtų Lietuvos žmonėms gintis nuo sovietų agresijos. Beginklė Lietuva kovojo ne tik dėl savo teisės išlikti laisva, nepriklausoma, demokratine valstybe. Ji kovojo dėl pamatinių demokratinių vertybių pergalės visoje Europoje.
Sausio 13-osios naktį beginkliai Lietuvos žmonės atlaikė įsisiautėjusią sovietų agresiją. Tą naktį Lietuva neteko keturiolikos drąsių, daugiausia jaunų žmonių, savo valstybės gynėjų: Loretos Asanavičiūtės, Virginijaus Druskio, Dariaus Gerbutavičiaus, Rolando Jankausko, Rimanto Juknevičiaus, Alvydo Kanapinsko, Algimanto Petro Kavoliuko, Vido Maciulevičiaus, Tito Masiulio, Alvydo Matulkos, Apolinaro Povilaičio, Igno Šimulionio ir Vytauto Vaitkaus. Vytautas Koncevičius nuo šautinių žaizdų mirė 1991 m. vasario 18 d. Beveik 700 žmonių buvo sužeisti.
Nepabūgę sovietų tankų žmonės bėgo prie Parlamento rūmų, pasiruošę atiduoti savo gyvybę už Lietuvą ir jos laisvę. 1991 metų sausio–vasario mėn. žmonės nesitraukė nuo Parlamento. Maldų žodžiai susipynė su patriotinėmis dainomis, diskusijomis prie laužų, mitingais, karšta arbata ar ūkininkų dalijama duona. Jau sausio 13–14 dienomis Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai prie Parlamento statė barikadas iš armatūros tinklų, gelžbetonio blokų, statybinių plokščių – iš visko, kas galėtų sustabdyti agresoriaus žingsnius. Trakų sąjūdininkas Romualdas Lankas ant gynybinių blokų užrašė – „Lietuvos širdis“. Aukščiausioji Taryba ir joje dirbusi Vyriausybė išties buvo Lietuvos širdis. Tačiau tikroji Parlamento barikada taip ir liko Gyvoji barikada – žmonių meilė savo gimtajai šaliai, tikėjimas jos ateitimi. Tik bendromis pastangomis sugebėjome sustabdyti sovietų imperijos agresiją ir neleidome dar kartą nusileisti geležinei uždangai. Tądien ne tik apginta Lietuvos laisvė, bet ir panaikinta riba, skyrusi Vidurio ir Rytų Europą.
Parodoje eksponuojamos fotografų Viktoro Kapočiaus, Pauliaus Lileikio, Algimanto Žižiūno, Eugenijaus Masevičiaus nuotraukos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) fondų, Aleksandro Juozapaičio nuotraukos iš Lietuvos naujienų agentūros (ELTA) fondų, fotografų Vytauto Daraškevičiaus, Alfredo Girdziušo, Kęstučio Jankausko, Aleksandro Juozapaičio, Pauliaus Lileikio, Andriaus Petrulevičiaus, Kęstučio Svėrio nuotraukos iš asmeninių archyvų ir Lietuvos Respublikos Seimo archyvo fondų.
Parodą, kuri jau veikia šiuo metu, galima aplankyti Mykolo Romerio universiteto Rotondinėje salėje, Ateities g. 20, Vilniuje.
Naujieną parengė: Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius.