Paklausus, kaip reiktų išmokti pozityviai mąstyti, kai aplink tiek daug nežinomybės dėl ateities ir chaoso karantino metu, Tomo nuomone, reiktų teigiamai nusiteikti būsimos dienos atžvilgiu ir pasistengti išankstines neigiamas nuostatas pakeisti pozityviomis. „Pavyzdžiui, kai bandome eilinį kartą burbėti, jog „ir vėl tas pirmadienis...“, reiktų pasistengti ir pažvelgti į visą neigiamą situaciją, tarsi kitu kampu ir viduje pasidžiaugti, kad tai dar viena galimybė kažką įdomaus nuveikti ar skirti laiko maloniai, seniai atidėliotai veiklai. Toks nusiteikimas padeda ne tik teigiamai vertinti, bet ir priimti save bei aplinkinius“, - sako Tomas.  

Anot T. Butvilo, neįprasta situacija karantino metu reikalauja nemažai vidinių pastangų tvarkytis su savimi ir nepasiduoti pernelyg dideliam ir neretai nepagrįstam nerimui. „Mokytis pozityvaus nusiteikimo niekada nevėlu, tačiau tai nėra itin greitas procesas, mat keisti savo požiūrį ar nuostatas nėra lengvas darbas“, - pastebi T. Budvilas.  

Tomas ir savo kolegoms socialiniams pedagogams, ir studentams, pasirinkusiems ugdymo mokslų studijas mėgsta sakyti, kad galima tiesiog kelis kartus per dieną savęs paklausti, kaip ir kodėl vertinu tam tikrus dalykus ir ką tai duoda man? „Žmonės yra linkę reaguoti į bet kurią situaciją (ypač stresinę) keliais būdais: kaltinti tik save, kaltinti tik kitus; arba - suteikti kaltės atspalvį tiek sau, tiek ir aplinkai – o tai jau adekvati reakcija. Sunku suvokti, kad gyvenime yra dalykų, kuriuos mes galime kontroliuoti, bet yra ir tokių, kurie nuo mūsų pastangų nepriklauso. Svarbu pasistengti priimti juos kaip neišvengiamus ir stengtis įžvelgti pamokančią prasmę arba, kaip socialiniame darbe įprasta sakyti: „įgyjamas patirtis, kurios mus vienaip ar kitaip brandina, stiprina bei atveria naujas galimybes“. Tikiu, kad ir šis karantininis laikotarpis atskleidė kiekvienam iš mūsų įvairius teigiamus kasdienio gyvenimo aspektus, atspalvius ir galimybes“. 

 

Kaip pasakoja Tomas, egzistuoja minčių, jausmų ir veiksmų ratas, kuomet mūsų mintys išprovokuoja tam tikrą jauseną ar emocinę būseną, o tai paveikia mūsų nusiteikimą kažką daryti arba nedaryti ir galiausiai dienos pabaigoje matome rezultatus. „Pavyzdžiui, įsivaizduojame, jog buvome suplanavę kelionę į gamtą ir išvykos dieną nuo pat ryto lijo lietus. Tad mūsų veiksmų seka, galėtų būti dvejopa: blogas oras išprovokuoja mintis, kad „ir vėl, kaip tyčia, bjauri diena pasitaikė – ir visuomet tik man taip nutinka“. Žinoma tada užplūsta ne itin smagiausios emocijos, tokios kaip: pyktis, nusivylimas, apatija, o gal net ir savigrauža. 

Tuomet nusprendžiame nieko neveikti, su niekuo nebendrauti, užsidaryti namuose. Ar nepaisant prasto oro, važiuoti į gamtą ir galvoti, kad bus smagus nuotykis išbandyti išvyką lyjant lietui, nes tai bus įdomi patirtis ir naujos pamokos. Tokia mintis įžiebia pakilias emocijas, mes imamės veiksmo ir dienos pabaigoje, greičiausiai būsime kupini smagių įspūdžių ir sveiko nuovargio. Visai tai iliustruoja, kaip mūsų asmeninis nusiteikimas ir nuotaika neabejotinai lemia tolesnių veiksmų seką, sprendimų priėmimą ir galimus rezultatus einamuoju momentu arba ir tolesnėje perspektyvoje“. 

O kaip suprasti, kad priimtas teisingas sprendimas? „Ar priėmėme tinkamą sprendimą išduoda mūsų nuojauta, kuri tarsi duoda mums atsakymą į mums svarbų klausimą. Be to, daugelis yra linkę taikyti įvairius argumentų algoritmus ir apsvarstyti visus „už“ ar „prieš“, tačiau kartais pasikliaujame tuo vidiniu balsu, nepaisant gauto rezultato ir džiaugiamės tuo. Kitas nemažiau svarbus variklis, vedantis mus pirmyn yra nerimo lygis. Svarbu, kad žmogus, atskirtų kokias emocijas jis kelia – glumina ir slegia ar motyvuoja imtis aktyvių veiksmų. Jei sunku tai padaryti, tuomet verta paieškoti apie kitas tinkamo sprendimo paieškos alternatyvas. 

 

„Abejoti nėra blogai, nes abejonės leidžia nuolatos „pasimatuoti“ priimto sprendimo tinkamumą, prasmę, vertę ir poveikį savo gyvenime. Tačiau šioje vietoje nereikėtų leisti abejonėms užvaldyti mūsų racionalių sprendimų priėmimo proceso ir tuo pačiu jausenos“, - sako Tomas. Pasak pašnekovo, žmones pagal sprendimų priėmimą taip pat galima suskirstyti į keletą grupių: delsiantys, abejojantys, skubantys, pasikliaujantys kitais, fatališki, kankinantys ir panašiai. 

„Teko dirbti su keliais studentais, kurie abejojo tinkamu socialinio darbo programos pasirinkimu, nors jiems jau buvo likę paskutiniai studijų metai Mykolo Romerio universitete. Tuomet, kalbėdamas su jais stengiausi parodyti, kad pasirinktos studijos atveria kur kas platesnes galimybes skirtingoms profesinėms veikloms ateityje, dirbant su skirtingo tipo žmonių auditorijomis. Šiandien vienas jų – gana žinomas verslo treneris-koučeris ir yra patenkintas neleidęs toms abejonėms kažkada užkirsti kelią sėkmingos karjeros galimybėms. O kita studentė šiuo metu sėkmingai vadovauja vienai jaunimo organizacijai užsienyje, taigi abejoti reikia, bet tuo pačiu nepasiduoti taip vadinamam savęs sabotažui“.  

Tomas pabrėžia, kad kiekvienam žmogui svarbu išnaudoti galimybes, jas įprasminti ir ilgainiui pajusti mažų sprendimo žingsnių galią turtinant savo pačių gyvenimą. „Galbūt ir skambiai atrodo, tačiau bet kuri gyvenime pasitaikanti galimybė yra būdas save išreikšti, augti, stiprėti, bandyti bei atrasti“, – tvirtai įsitikinęs T. Butvilas.  

 

5 paprasti žingsniai, padedantys likti pozityviam ir leidžiantys pasijusti geriau bet kuriomis gyvenimo aplinkybėmis. 

• Pažvelkite į situaciją iš teigiamos pusės – galbūt karantino metu daugiau laiko galime skirti sau ir artimiesiems namuose arba atrasti laiko paskaityti mėgiamą knygą ar išeiti į lauką pasivaikščioti. Nesvarbu, kam nuspręsite skirti dėmesį ir laiką - svarbiausia suteikti jus supantiems reiškiniams bei įvykiams tam tikrą prasmę. Jeigu žvelgsite į jus supančius dalykus jų neįprasmindamas sau pačiam, tampa itin sunku pakelti kasdienybės keliamus iššūkius. 

• Nebijokite teigiamai pasijuokti, sukritikuoti save ir pašmaikštauti iš esamų nutikimų. Žinoma, tai reiktų daryti konstruktyviai ir saikingai. Tačiau nepamirškite, kad šypsena juk nekainuoja, o ypač ir daug pastangų dabar nereikalauja – tik trys klaviatūros mygtukų paspaudimai. 

• Skirkite laiko sau ir tuo pasimėgaukite. Apribokite informacijos gausą (kurios itin apstu ir daugiausiai su neigiamu fonu) ir taip atrasite laisvo laiko pabūti pačiam su savimi. 

• Pagalvokite apie esamo įvykio pabaigą ir kad viskas vis tiek kada nors baigsis. Galbūt net su nostalgija prisiminsime kai kuriuos įdomesnius karantino epizodus, pvz., kai parduotuvėse visi elgėmės mandagiai, nesigrūdome į eiles, gatvėse buvo mažiau automobilių spūsčių, daugiau laiko leidome lauke, išmokome naudotis dar nebandytais bendravimo/darbo būdais internete ir panašiai. 

• Nebijokite svajoti. Tikrai verta prisiminti savo magiškos vaikystės momentus, kai mes itin dažnai svajojome įsivaizduodavome pasaulį kur kas gražesnį, nei matome jį dabar. Neveltui psichologijoje yra išskiriami asmenybės gynybiniai mechanizmai, o vienas jų – fantazavimas (gerąja prasme). Taigi – nebijokime pafantazuoti, svajoti ir su tam tikra magiška užuomina, kad viskas greitai išsispręs žmonių (ar asmeniškai jūsų) naudai. Net A. Einšteinas yra pasakęs, kad reikia bijoti žmonių, kurie nesvajoja ir nefantazuoja. Kai svajojame, tampa lengviau pakelti kasdienybės įvykių naštą. Be to, svajoti juk irgi nieko nekainuoja.