„Interneto ir technologijų teisė“ (aut. Darius Štitilis, Mindaugas Kiškis, Tadas Limba, Irmantas Rotomskis, Konstantin Agafonov, Gintarė Gulevičiūtė Karolis Panka).

Technologijų teisė yra mano mokslinio darbo objektas jau beveik 20 metų. Šiandien džiaugiuosi ką tik išleista antra Mykolo Romerio universiteto (MRU) technologijų teisės knyga – „Interneto ir technologijų teisė“, kurios bendraautorius esu ir aš.
Per 18 metų Lietuvoje išleisti vos trys moksliniai-metodiniai leidiniai technologijų teisės tema – pirmasis Vilniaus universiteto (VU) autorių kolektyvo „Elektroninių ryšių teisė“ 2005 m., du paskesni MRU autorių kolektyvų – „Teisės informatika ir informatikos teisė“ 2006 m. ir naujasis darbas – „Interneto ir technologijų teisė“.
Lietuvoje technologijų teisės tyrimai vėluoja ir šiuo metu yra nepakankamai vertinami. Man pradedant darbą technologijų teisės tema 1996-1997 m., didžioji dalis teisininkų technologijų teisę laikė niekiniu tyrimų objektu ar geriausiu atveju sofizmu, nors buvo ir pavienių šviesulių, kurie suprato technologijų iššūkį teisei. Tuo tarpu Europoje šios srities tyrimai prasidėjo gerokai anksčiau (1970 m.).
Pirmieji technologijų teisės pionieriai buvo skandinavai – Stokholmo universiteto profesorius Peteris Seipelis ir Oslo universiteto profesorius Jonas Bingas. Su profesoriaus P. Seipelio 1977 metų disertacija „Computing Law. Perspectives on a New Legal Discipline“ („Kompiuterijos teisė. Naujos teisės disciplinos perspektyvos“) ir pačiu prof. Seipel susipažinau 2000 m., jau po to, kai technologijų teisės mokslo intelektinę lyderystę perėmė amerikiečiai vedami (tuo metu Harvardo universiteto, o šiuo metu Stanfordo universiteto) konstitucinės teisės profesoriaus Lawrence‘o Lessigo. Lawrence'as Lessigas sudrebino konstitucinės teisės ir teisės teorijos mokslo pasaulį savo konceptualiomis įžvalgomis – 1999 m. išleistu darbu „Code and Other Laws of Cyberspace“ („Kodas ir kita elektroninės erdvės teisė“).
Beje, tradicinis teisės mokslas (ypač Lietuvoje) dar gerą dešimtmetį neigė technologijų teisę kaip savarankišką tyrimo objektą ir iš esmės pristabdė technologijų teisės tyrimus. Skaitydamas 1977 m. prof. P. Seipelio mokslinį darbą buvau priblokštas įžvalgų apie tai, kad technologijos netruks pakeisti pačią teisės sampratą.
„Kodas ir kita elektroninės erdvės teisė“, išleistas daugiau nei po 20 metų, nebuvo tikra revoliucija, jis tik apibendrino ir aktualizavo ankstesnį minėtų skandinavų ir kitų teisės vizionierių įdirbį. Svarbiausia, ką jau prieš 40 metų suvokė technologijų teisės vizionieriai, o populiarizavo Lawrence‘as Lessigas, yra tai, kad pozityvioji teisė neturi jokių šansų pavyti technologijų progreso ir neturėtų net bandyti.
Priešingai, elektroninėje erdvėje pozityvioji teisė žmonių ar juo labiau autonominių sistemų elgesį veikia labai ribotai ir kur kas mažiau nei pačių technologijų primestos techninės taisyklės. Technologijos pačios tampa elgesio taisyklių šaltiniu (taigi – teisės, teisių bei pareigų šaltiniu), o elektroninė erdvė, kaip supranacionalinė ir supravalstybinė socialinių santykių terpė, tampa savotišku savireguliacijos ir nevalstybinio reguliavimo inkubatoriumi.
Teisės mokslininkai turi progą stebėti teisės pirmapradę savikūrą, kas, mano nuomone, yra tikroji teisės viršenybė, kuriai pozityvioji valstybinė teisė turi (ir turi turėti) labai ribotą įtaką. Technologijoms draugiška teisės sistema turi būti grindžiama atvirumu, neutralumu ir komplementarumu technologijoms, o ne išankstine prejudicija, tradicinių vertybių viršenybe ir fiksacija į technologijų grėsmes.
Technologijų reguliuojami santykiai visais atvejais turi būti vertinami pagal plačiausią socialinį kontekstą, jo tikslus, proporcingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, o ne pagal siauras specializuotas pozityviosios teisės normas, kurios yra morališkai pasenę, formalią įstatymo raidę, ar dar siauresnes viduramžiškas ideologines nuostatas, kurios dažnai yra antimoksliškos, manipuliuoja baime ir primityviomis emocijomis.
Žinoma, tradicinėms teisės institucijoms susitaikymas su technologine teisės realybe ir savo bejėgiškumu dar užtruks, tačiau procesas jau įsibėgėjęs ir yra negrįžtamas. Kuo greičiau tą supras kiekvienas teisininkas, tuo kokybiškesnė taps mūsų teisės sistema ir atitinkamai konkurencingesnė mūsų valstybė.
Bandymai spartėjantį technologinį progresą sudėlioti į pozityviosios teisės stalčiukus sąlygoja minėtą technologijų viršenybę teisei, naujų teisių destrukciją ir visuomenės pasipriešinimą valstybės primetamoms taisyklėms. Šiuo metu pozityvioji valstybinė teisė susipriešinusi su technologijomis jau tapo bedantė – net ir pozityvistai sutiks, kad teisės norma be sankcijos nėra tikra teisė, o modernesnės technologijos pozityviąją valstybinę teisę paprasčiausiai „išjungia“ – pvz., kiekvienas minimaliai pažengęs interneto vartotojas gali apeiti lažybų svetainių blokavimą Lietuvoje, o ne Lietuvoje įsikūrę nelegalaus (pozityviosios teisės Lietuvoje požiūriu) elektroninio turinio ar paslaugų šaltiniai yra neįveikiami Lietuvos institucijoms.
Ekonominiu ir geopolitiniu požiūriu technologijoms draugiška teisės sistema suteikia daug galimybių – gyvas to pavyzdys (ir priekaištas) yra Baltijos kaimynė Estija visais rodikliais lenkianti Lietuvą. Ne atsitiktinumas ir tai, kad Švedija – technologijų teisės pionieriaus prof. P. Seipelio tėvynė – yra lyderiaujanti technologijų ir inovacijų jurisdikcija Europoje. Tuo tarpu technologijoms nedraugiška teisės sistema murkdo valstybės ir visuomenės progresą.
Bent jau iš dalies dėl to Lietuva beviltiškai iššvaistė plačiajuosčio interneto infrastruktūrinės lyderystės galimybes ir milžiniškas investicijas į MTEP 2007-2016 m. laikotarpiu. Tikiuosi, kad „Interneto ir technologijų teisė“ pasitarnaus transformuojant teisės ir technologijų santykį Lietuvoje, taip pat paskatins naują teisininkų kartą suvokti vykstančius seisminius teisės paradigmų pokyčius, kurių dauguma tradicinio kirpimo teisininkų nemato ir nenori matyti.