Kiekvieną savaitę mes sužinome naujų pikantiškų Kim Kardashian gyvenimo detalių, tačiau mus pasiekia ir naujienos apie mūsų privatumo pažeidimus.
Štai ir Seimo rinkimai neapsėjo be didžiausio masinio privatumo pažeidimo šiais metais – VRK internetinis puslapis rinkejopuslapis.lt nutekino daugybę rinkėjų asmens duomenų ir eilinį kartą patvirtino, kad masiniai asmeniniai duomenys tvarkomi nesaugiai. Vartotojų duomenis prarado ir prekybos tinklas JYSK, tik dar patys gerai nežino kokius ir kiek.
Nedžiugina ir situacija kitose šalyse. Paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, JAV pusės suaugusių šalies gyventojų atvaizdai yra tvarkomi policijos (FTB) veido atpažinimo duomenų bazėse, nepriklausomai nuo to, ar jie padarė kokį nors nusikaltimą. „Yahoo“ prisipažino praradusi 500 mln. el. pašto vartotojų duomenų.
Sekimas, duomenų rinkimas, stebėjimas, duomenų nutekėjimai ir vagystės tapo nuobodžia kasdienybe. ES ir pavienės valstybės deklaruoja, jog saugo mūsų privatumą ir mėgina jį ginti naujomis taisyklėmis.
Svarbiausia nauja iniciatyva – šiemet priimtas Europos Sąjungos Bendrasis asmens duomenų apsaugos reglamentas. Tik ar apskritai beliko ką saugoti su naujomis taisyklėmis? Dar 1999 m. Scottas McNealy, „Sun Microsystems“ steigėjas ir vadovas konstatavo: „Jūs nebeturite privatumo. Susitaikykite su tuo“ („You have zero privacy anyway. Get over it.“). 2009 metais Ericas Schmidtas, buvęs „Google“ vadovas, pareiškė: „Jei turite ką slėpti, gal jums to pirmiausia nereikėtų daryti“. „Facebook“ steigėjas ir vadovas Markas Zuckerbergas kuris pakeitė pasaulio numatytąsias privatumo parinktis į „dalintis“, privatumą išvadino „pasenusia socialine norma“. Jo dėka ekshibicionizmas ar narcisizmas iš patologijų tapo modernaus asmens įvaizdžio dalimi.
Ar tokiame kontekste masinis vaizdo stebėjimas, banko sąskaitų ar elektroninių komunikacijų kontrolė apskritai gali būti reikšmingos? Jei neturi ko slėpti, neturi ir ko bijoti? Šiuo klausimu pritariu Edwardui Snowdenui – jei privatumas atrodo nesvarbus, nes neturime ką slėpti, vadinasi, žodžio laisvė turėtų būti nesvarbi, jei neturite ką pasakyti.
Vis dėlto tas pats Markas Zuckerbergas pasirodo vertina savo privatumą labiau nei garsiai deklaruoja. Jis išleido 30 mln. dolerių, kad apsaugotų savo šeimą nuo pašalinių akių supirkęs keturis aplinkinius sklypus greta savo namų Palo Alto. Turtingiausia gyvenamoji vietovė JAV yra taikliai pavadinta „Paslėptos kalvos“ (Hidden Hills). Tai uždara teritorija į šiaurę nuo Malibu, Kalifornijoje, ir jos nerasite net „Google Street View“. Čia neseniai persikraustė ir Ex-Brangelina Angelina Jolie. Dabar jos kaimynai yra ta pati Kim Kardashian, kuri taip mėgsta viešumą, ir Kanye Westas.
Didesnio viešo saugumo argumentai kartu su technologijų pažanga yra beprecedentis iššūkis privatumui visame pasaulyje. Ar Europos Sąjungos Bendrasis asmens duomenų apsaugos reglamentas tinkamai į jį reaguoja? Manau, kad tik vos vos. Šis reglamentas beveik nepaliečia masinio asmens duomenų tvarkymo viešajame sektoriuje. O verslo srityje apeliuoja į tas grėsmes, kurios yra menkos. Ironiška, kad šis reglamentas deklaruoja „privacy by design“ (pritaikytosios duomenų apsaugos) principą, tačiau pažiūrėjus į rinkėjų sąrašus, kuriuose turėjote pasirašyti balsuodami Seimo rinkimuose, ar užsukus į bet kurią polikliniką paaiškėtų, kodėl Lietuvoje trys ketvirtadaliai žmonių apie tokį principą net negirdėję, ir kaip toli jis yra nuo realybės ten, kur tvarkoma daugiausia mūsų asmens duomenų.
Kodėl tai tikrai svarbu? Mažas istorinis diskursas, kai technologijos dar nestebėjo kiekvieno mūsų žingsnio.1930-1940 m. Olandija kruopščiai surinko duomenis apie savo piliečių tautybę siekdama teikti geresnės kokybės socialines paslaugas. Kuo viskas baigėsi? Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui minėti duomenys padėjo naciams lengvai nustatyti Olandijos žydus – apie 75% jų buvo represuoti. Palyginimui – represijos palietė tik maždaug 25% Prancūzijos žydų, kurie nebuvo surašyti valstybiniuose registruose.
Pats naujų privatumą ginančių taisyklių paketas neatlaiko jokios kritikos – valstybė reguliuoja tai, ką patys piliečiai dažniausiai pajėgūs susitvarkyti patys. Tuo pat metu mums perša mintį, kad turime atsisakyti privatumo vardan didesnio viešo saugumo aklai ir kategoriškai atmetus tikimybę, kad mūsų duomenys pateks į blogas rankas ir bus panaudoti blogiems tikslams. Bet ar tikrai?
Didesnio saugumo argumentai, deja, neatsispindi pastarųjų metų realybės ir toli gražu neįtikina. Bet kuriuo atveju didesnis viešas saugumas ir jo reglamentavimo taisyklės irgi turi turėti ribas – Šiaurės Korėja yra labai saugi vieta nusikalstamumo ir terorizmo grėsmių atžvilgiu, bet ar norėtumėt ten gyventi? O svarbiausia atsakyti į klausimą, kas vyks su mumis ir visa visuomene praradus teisę į privatumą. Gal tai viena iš mažėjančio visuomenės kūrybingumo, verslumo, didėjančio nusivylimo viskuo, drastiško populizmo bangos, purtančias tradicines politines struktūras visame pasaulyje, priežasčių?
XVIII amžiaus britų filosofas Jeremy Benthamas pasiūlė nuolatinio stebėjimo kalėjimus – panoptikonus. Panoptikono idėja iš pirmo žvilgsnio žavi – jei kaliniai žinos, kad jie nuolat stebimi, jie norės keistis į gerąją pusę. Panoptikono idėja bent iš dalies buvo praktiškai išbandyta ne viename kalėjime. Deja, realybėje efektas buvo atvirkštinis - nusikaltėliai nepasitaisė, o nemažai jų ir išprotėjo. Jums rūpi jūsų privatumas? Deja, nesitikėkite, kad naujasis Europos Sąjungos Bendrasis asmens duomenų apsaugos reglamentas pats savaime jį gins...
Mindaugas Kiškis yra MRU profesorius, intelektinės nuosavybės, technologijų teisės, privatumo ir asmens duomenų apsaugos ekspertas.
Komentaras publikuotas portale 15min.lt