Mykolo Romerio universiteto (MRU) alumnui, Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorui Mantui Jurkėnui įteiktas „Apygardų prokuratūrų metų prokuroro“ apdovanojimas. Metų prokuroro rinkimai organizuojami jau dešimtą kartą. Šis apdovanojimas rodo, kad M. Jurkėno profesionalumą, teisingumo siekį vertina ne tik kolegos, bet ir ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnai. Šiandien su M. Jurkėnu kalbame apie darbą prokuratūroje ir studijas MRU.
Teko skaityti, kad darbą prokuratūroje pasirinkote dėl kolegos žūties? Kas Jus paskatino rinktis teisininko profesiją?
Teisininko profesija buvo giliai sąmoningas ir asmeniškai svarbus pasirinkimas, kurį didžiąja dalimi lėmė noras keisti esamą situaciją – buvau auklėjamas, kad jeigu nori ką nors pakeisti, turi pats į tai įdėti pastangų. Tad noras, kad gimtasis Panevėžys nebūtų vadinamas lietuviškąja Čikaga, kad žmonės galėtų gyventi saugioje aplinkoje ir buvo esminė priežastis nulėmusi teisininko profesijos pasirinkimą. Dėl būsimos profesijos apsisprendžiau dar besimokydamas gimnazijoje ir pagal šį pasirinkimą rinkausi dėstomus dalykus, kuriems skyriau didesnį dėmesį ir pasirinkau laikyti būtent tų dalykų egzaminus. Vėliau, jau labiau specializuotos – prokuroro profesijos pasirinkimą nulėmė skaudus praeities įvykis – prokuroro Gintauto Sereikos žūtis. Šiandien sunku įsivaizduoti save kitoje profesijoje ir dirbant kitą darbą. Būtent prokuroro profesija verčia nuolat tobulėti, įgyti ne tik žinias įvairiose teisės srityse, bet ir kitas žinias susijusias su tomis sritimis. Be to, atlikdamas šį darbą jaučiuosi prisidedantis prie visuomenės saugumo ir tam tikra prasme ginantis valstybę. Juk dar 1919 metų sausio 16 d. įsigaliojus Laikinajam Lietuvos Teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymui prokurorai buvo vadinami „Valstybės Gynėjais“.
Kodėl studijoms pasirinkote MRU? Ką būtumėte norėjęs žinoti dar prieš renkantis studijų kryptį ir universitetą?
Didelio pasirinkimo 1998 metais ir nebuvo – Vilniaus universitetas ir MRU (anuomet Lietuvos teisės akademija). Įvertinus siūlomas studijų programas, patraukė būtent MRU, kadangi didelis dėmesys buvo skiriamas kriminalistikai ir kriminologijai, universitetas sudarė sąlygas mokytis neakivaizdiniu būdu t. y. derinti mokslą su darbu. Vėliau, jau magistro studijas rinkausi tame pačiame universitete, nes buvau labai patenkintas studijų kokybe, ypač tuo, kad įgytas žinias puikiai sekėsi pritaikyti praktikoje – dirbant prokuratūroje.
Su kokiais iššūkiais tenka susidurti dirbant prokuroro darbą?
Didžiausias iššūkis, o kartu ir stimulas „nesustabarėti“ yra tai, kad prokuroro profesijos specifika reikalauja aibės įvairiausių sričių žinių. Antai korupcinio pobūdžio nusikaltimai sveikatos apsaugos srityje, natūraliai reikalauja, kad prokuroras turėtų bent elementarių žinių apie sveikatos apsaugos sistemą, teikiamas paslaugas, jų apskaitą. Be tokių pakankamai specifinių žinių būtų itin problematiška numatyti tyrimo taktiką ir strategiją, nebūtų aišku, kur ieškoti duomenų tyrimo metu keliamoms versijoms patvirtinti ar paneigti. Analogiškai, nusikaltimai švietimo sektoriuje, savivaldos ir kitose srityse reikalauja specifinių žinių. Negalima pamiršti bei nepaminėti ir informacinių technologijų bumo, jis taip pat kelia daug iššūkių ir reikalauja papildomo dėmesio naujoms komunikacijos formoms, informacijos elektroninėje erdvėje atsiradimo ir suradimo mechanizmams, skaitmeninių įrodymų paieškai ir identifikavimui. Šis nuolatinis reikalavimas tobulėti yra didelis iššūkis, tačiau kartu ir motyvacinis elementas, darantis prokuroro profesiją patrauklia.
Jūs prokuratūroje dirbate jau daugiau nei 20 metų. Ką Jums asmeniškai reiškia šis apdovanojimas?
Prokuratūroje dirbu daugiau nei pusę gyvenimo – nuo 2001 metų ir šis apdovanojimas yra itin svarbus bei malonus, tam tikra prasme parodantis, kad mano darbo laikas prokuratūroje praleistas prasmingai, juk šis apdovanojimas – tai prokuratūros bendruomenės įvertinimas. Kita vertus, šis apdovanojimas yra ir įpareigojantis. Įpareigojantis stengtis ir pateisinti kolegų išsakytus lūkesčius dėl būsimų darbų.
Filmuose ar knygose dažnai siužetas sukuriamas taip, lyg įrodymai eitų sau, o vidinis žinojimas apie tai, kas yra kaltas ar nekaltas – sau. Ar realiame gyvenime nutinka tokių situacijų? Gal galite daugiau papasakoti, kokia tyrimų rutina?
Nors paprastai tai nėra akcentuojama, tačiau prokuroras, kaip ir teisėjas, priima sprendimus savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu, gerbdamas asmens teises ir laisves, laikydamasis nekaltumo prezumpcijos bei lygybės prieš įstatymą principo. Taigi, priimdamas vienokį ar kitokį sprendimą, prokuroras remiasi ne tik surinktais duomenimis, tačiau ir vidiniu įsitikinimu. Manau, neįmanoma priimti sprendimo apkaltinti žmogų, jei esi įsitikinęs, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos. Taigi, filmuose ir grožinėje literatūroje kuriami siužetai neatspindi tikrosios realybės. Visi tyrimai atliekami be išankstinio nusistatymo ar įsitikinimo. Prokuroro vidinis įsitikinimas formuojasi tyrimo metu – tikrinant savo paties, tyrėjų ar kitų proceso dalyvių iškeltas versijas ir vertinant surinktus duomenis – juos lyginant tarpusavyje bei tvirtinant ar paneigiant vienokias ar kitokias aplinkybes. Apie tyrimų rutiną labai sunku ką nors pasakyti, kadangi paskutinius penkerius metus tenka vadovauti tyrimams, kurių niekaip negalima vadinti tipiniais ir rutininiais. Kiekvienu atveju atsiranda vis kitokios aplinkybės, keliamos kitokios versijos, tenka ieškoti skirtingų įrodymų, susidurti su įvairiausiomis gynybinėmis taktikomis.
Jūs vadovaujate sudėtingiems ikiteisminiams tyrimams, atliekamiems dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų, nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, taip pat dėl nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Ar Jūs pats pasirinkote tokias tyrimų kryptis? Ar tiesiog taip susiklostė aplinkybės? Jeigu taip, kas paskatino tokį sprendimą?
2019 metais dalyvavau atrankoje į Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro pareigas. Taigi, jau pačiame skyriaus pavadinime nurodoma, su kokiomis nusikalstamomis veikomis teks dirbti. Tai buvo sąmoningas pasirinkimas. Jį lėmė tai, kad korupcija yra vienas didžiausių pavojų demokratijai, kadangi ji griauna pasitikėjimą valdžia, trikdo ekonominį augimą, demoralizuoja visuomenę. Šiuolaikiniame pasaulyje korupcijos stabdymas yra daugelio valstybių prioritetas. Todėl, kaip ir pasirinkdamas profesiją, norėjau keisti esamą situaciją ir prisidėti prie kovos su korupcija.
Vadovavimas tyrimams dėl nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis taip pat atliepia esamą situaciją – šių medžiagų plitimo problema yra didelė, šios kategorijos nusikalstamos veikos yra itin pelningos, todėl, nepaisant griežtos atsakomybės, pakankamai dažnai siejasi su organizuotu nusikalstamumu, t. y. minėtas veikas dažnai daro pavojingesnės, labiau organizuotos asmenų grupės. Nekovojant su organizuotu nusikalstamumu, valstybė vėl grįš į 1990-tuosius, kuomet visuomenė nebuvo saugi, to tikrai nenorėčiau.
Ką palinkėtumėte studentams arba dvyliktokams, kurie dar tik svarsto, kurį gyvenimo kelią pasirinkti?
Konfucijus yra sakęs – pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti. Renkantis gyvenimo kelią, studentams ir dvyliktokams linkiu nebijoti iššūkių ir pasirinkti tokią profesiją, kur jie galės realizuoti savo siekius, o atliekamas darbas teiks malonumą.
Ačiū už pokalbį!