Marius Kalinauskas. Skaitmeninis raštingumas mokyklose- ar šį sprintą bėgame medinėmis kojomis?
Viešojo valdymo ir verslo fakultetas
Vieni pirmųjų karantino pasekmes pajuto švietimo darbuotojai. Kol automobilių techninių apžiūrų stotys veikė visa apimtimi, mokyklos ant durų pakabino spynas. Smagi detalė, leidžianti spręsti apie deklaratyvius bei tikruosius valstybės prioritetus, bet ši diskusija – vėlesniam laikui. Taigi, mokyklų durys užveriamos, vaikai mokomi nuotoliniu būdu, o mokytojams bei mokyklų administracijoms tenka priimti sprendimus dėl mokymo proceso eigos. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija akcentavo pagalbą vaikams, kurie neturi prieigos bei priemonių mokymuisi nuotoliniu būdu. Svarbus aspektas, tačiau ne pagrindinis. Aktualiau tai, kad dabartinė situacija leidžia matyti tikrąją skaitmeninio raštingumo bei technologinio apsirūpinimo būklę. Drįsčiau teigti, kad tokie įrankiai kaip „Zoom“ ar „Discord“ kelia skirtingas asociacijas mokinių bei mokytojų galvose. Požiūrio skirtumai priklauso ne tik nuo gebėjimo naudotis technologiniais įrankiais, bet ir jų suvokiamos vertės įsisąmoninimo. Žvelgiant apibendrintai, tikėtina, kad atrastume esminius skirtumus tarp mokytojų bei mokinių technologinio aprūpinimo bei informacinių technologijų raštingumo lygio. Jei švietimo valdymo informacinės sistemos duomenys skelbia tiesą, tai vidutinis mokytojų amžius Lietuvoje 2018-aisias buvo arti penkiasdešimties. Taip pat šiuo laikotarpiu turėjome apie septynis procentus mokytojų, kurie yra pensinio amžiaus. Šiuo atveju neteigiu, kad vyresni mokytojai yra savaiminė problema. Greičiau priešingai, nes būdami sėslesni vietos bei profesine prasme, jie išlaiko švietimo sistemos karkasą.
Tačiau tuo pat metu itin tikėtina ir tai, kad šios mokytojų dalies santykis su technologijomis yra visiškai kitoks nei besimokančiųjų. Šį teiginį galima pagrįsti pažvelgus į viešai prieinamus statistinius duomenis. Pavyzdžiui, interneto rinkos tyrimų bendrovės „Gemius Baltic“ 2018 metais atliktas e-komercijos tyrimas rodo, kad dažniausiai socialinių medijų platformas naudoja 15-24 metų amžiaus asmenys. Tuo tarpu naudotojų skaičius ženkliai sumažėja perkopus 45 metų ribą. Globalūs duomenys taip pat atskleidžia, kad jaunimas yra aktyviausi vizualinio turinio naudotojai, televiziją iškeičiantys į „Youtube“ ar socialinius tinklus.
Medijų raštingumo reikšmė
Skaitmeninis raštingumas tėra pirminė charakteristika, kuri siejasi su kita – medijų raštingumo koncepcija. Moksliniuose šaltiniuose publikuojami tyrimų rezultatai atskleidžia, kad medijų raštingumas yra susietas su gebėjimu mokytis skaitmeninio turinio pagalba. Negana to, „Youtube“ tarp jaunimo yra įvardijamas kaip vienas pagrindinių pramoginės bei mokslinės informacijos šaltinių. Aktualu ir tai, kad simbolių bei tarpsimbolinių reikšmių atpažinimas vaizdiniame turinyje yra lavinamas įgūdis, tad atskirtis tarp skaitmeninio medijų turinio naudotojų yra reali bei gali būti sietina su skaitmeninio turinio naudotojų amžiumi.
Skaitmeninių įrankių naudojimo skirtumai
Skaitmeninių įrankių panaudojimo aspektu, mokytojų bei mokinių santykis su karantino laikotarpiu traktuotinas skirtingai. Turime unikalią situaciją, kai mokiniai yra labiau pažengę nei mokytojai. Drįsčiau teigti, kad reikšminga mokytojų dalis dar tik žengia į skaitmeninių įrankių amžių. Tuo tarpu mokiniai šioje terpėje augę bei su ja suaugę. Negana to, asmeninė raiška skaitmeninio turinio medijose yra kertinė jaunosios kartos tapatybės dalis. Kitaip tariant, vidutinis mokinys turi išmanųjį telefoną, naudoja „Tik Tok“, „Instagram“, bei „Snapchat“, žaidžia vaizdo žaidimus, stebi transliacijas „Twitch“, „Discord“, bei „Youtube“.
Per šias platformas save išreiškia, atranda autoritetus, įsitvirtina virtualiame ir realiame pasaulyje. Mokytojas taip pat turi telefoną, tačiau darbui naudoja kompiuterį: rašo užduotis su „MS Word“, skambina „Skype“, susirašinėja elektroniniu paštu, o „Facebook“ diskutuoja bendraminčių burbuluose. Taigi, technologiniai įrankiai lyg ir naudojami abiejų pusių, tačiau jų panaudojimo kontekstas – skiriasi. Karantinas šią takoskyrą paryškina ir verčia atsakyti į klausimą, ką darysime su nelygiaverčiais skaitmeninių įrankių naudojimo įgūdžiais bei kaip pritaikysime mokomąjį turinį naujoms platformoms?
Streso testas švietimo sistemai
Naivu tikėtis, kad be papildomos intervencijos reikalai išsispręs savaime. Karantino pradžia buvo itin geras streso testas ištisoms valstybės kontroliuojamų sistemų grupėms. Ne geriau pasirodė ir privataus sektoriaus atstovai, siūlę skaitmeninius įrankius valstybės poreikiams. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių institucijų iniciatyvos taip pat atrodo savotiškai. Prikurta dešimtys valandų mokomojo turinio apie nuotolinių mokymų platformas. Aiškinama, kur reikia spausti, kaip kažką įkelti, kodėl „nulūžo“ sistema, kaip gerbti ir mylėti artimą artimoje aplinkoje bei internete.
Visa tai keliama į „Youtube“, pateikiama mokytojams bei mokykloms ir tikimasi, kad reikalai kažkaip išsispęs. „Youtube“ tampa švietimo sistemos stuburu. Pasitvirtino tiesa, kurią moksleiviai bei studentai žinojo seniai. Suprantama, situacija nestandartinė, tad ir metodai – partizaniniai. Džiugu, kad judesys yra. Mažiau džiugu, kad šis sprintas bėgamas medinėmis kojomis. Neabejotinai bus griuvimų ir nusibrozdinimo. Tačiau tuo pat metu įgysime patirties. Pasinaudosime ja ar ne – politinės valios bei sistemos dalyvių ryžto klausimas.
Karantino pamokos bei sprendimai
Karantino režimas teikia vertingas pamokas. Visų pirma, pravartu išsiaiškinti, kokia tikroji informacinių technologijų bei medijų raštingumo būklė Lietuvoje tarp skirtingų mokytojų bei mokinių grupių. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija prieina prie vidinių kontaktų bei duomenų, gali atlikti plataus masto tyrimus ne tik apie skaitmeninio bei medijų raštingumo lygį, bet ir apie streso/pasitenkinimo būklę naudojantis jais. Antra, būtinos investicijos į žmones.
Taip, įranga yra svarbu, tačiau prie ekranų turite vartotojus. Jei nebus gero turinio, sutarimo dėl naudojamų mokymo platformų – nepadės net naujausi superkompiuteriai kiekvienos šeimos namuose. Trečiasis ir paskutinis aspektas – paverskime laikiną nuotolinį mokymą nuolatiniu. Ne, nesiūlau atsisakyti kontaktinio darbo klasėje. Tačiau pora savaičių per metus nuotolinio mokymo eksperimentą galėtume tęsti. Pernai laužėme ietis dėl pratęstų mokslo metų. Galbūt nuotolinis mokymas galėtų tapti konsensusu šiame ginče. Vėlgi, patirties ir lankstumo vardan.
Dr. Marius Kalinauskas yra žaidybinimo tyrėjas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Ekonomikos ir verslo fakulteto lektorius
