Seimo rinkimų rezultatai prikaustė visuomenės dėmesį. Pagrindinė šios savaitės tema – kas bus valdančiosios koalicijos partneriai.
Diskutuojant ir politikams kalbant apie tai vis iškyla idėja, kuri viešajame gyvenime paprastai nelabai figūruoja ir yra daugiausia akademikų interesų objektas. Tai – valdžios profesionalumas.
Valstybės tarnybos tyrimuose žinoma valdžios politizavimo ir profesionalizavimo priešprieša. Žodžiui „politika“ Lietuvoje dažnai suteikiama keiksmažodžiui artima reikšmė, tuo metu profesionalumas gerbiamas. Nenuostabu, jog intuityviai atrodo, kad daugiau profesionalumo valdžioje turėtų būti geriau. Viešojo valdymo istorijoje būta radikaliai politizuotos sistemos. Jungtinėse Valstijose XIX amžiuje visos pareigos valdžioje atitekdavo laimėjusio kandidato rėmėjams.
Tai buvo vadinamoji grobio (angl. spoils) valstybės tarnyba. Ankstyvaisiais JAV egzistavimo dešimtmečiais žodžiai „profesionalumas“ ir „politika“ būtų turėję priešingas reikšmes, nei dabar tai suprantama Lietuvoje. Amerikiečiams profesionalumo ir visko, kas su juo negerai, įsikūnijimas buvo britų imperija, iš kurios pančių JAV išsivadavo. Britų imperijos profesionalai – prekybininkai, kariškiai, biurokratai – amerikiečiams simbolizavo blogą valdžią.
Jie atstovavo siaurai socialinei klasei ir rūpinosi daugiausia šios interesais. Pagal grobio sistemą rinkimų laimėtojui atitekdavo visa valdžia, visos pareigybės. Logika čia labai paprasta ir patraukli. Kai rinkimus laimi nauji politikai, dažniausiai jie žada pokyčius. Bet jei valstybėje bus didelė biurokratų klasė, kuri daug metų vykdė seną politiką, kokios galimybės, kad ji padės įgyvendinti pokyčius? Greičiausiai menkos.
Tad demokratija reikalauja keisti visą valdžią po kiekvienų rinkimų! Tačiau ši logika pavojinga. Mat paskyrimai pagal pažintis reiškė, kad pareigas gaudavę žmonės pradėdavo jas eiti turėdami menkos arba neturėdami jokios darbo patirties, todėl visas valdymo procesas strigdavo. Labai greitai valdžia netekdavo pasitikėjimo, kiekvieni rinkimai atvesdavo į valdžią vis naujus lyderius, ir taip kone visą XIX amžių. JAV išgyveno užburtą valdžios neįgalumo ratą.
Šią sistemą amerikiečiai galiausiai ėmėsi naikinti po prezidento Jameso A. Garfieldo nužudymo 1881 metais. Žudiko poelgio priežastis – jis negavo pareigų, kurių tikėjosi prieš rinkimus. Sistema tapo pavojinga jai pačiai. Viešojo valdymo profesionalizavimas, vykęs JAV visą pirmąją XX amžiaus pusę, yra vienas svarbiausių šios valstybės pasaulinės galybės veiksnių. Po pusantro šimtmečio Amerika pati sukūrė imperiją, bet kartu jai teko perimti taip nemėgstamos britų imperijos metodus.
Profesionalumo svarba valdžioje tarsi ir nustota abejoti, išskyrus vieną smulkmeną.
Mokslinėje literatūroje nerasite profesionalų vyriausybės sąvokos, tačiau aptiksite kalbant apie technokratų vyriausybę. Šis sąvokų skirtumas nėra tik žodžių žaismas. Profesionalizacija, kaip nurodo žodžio šaknis, siejama su profesija. Profesijos šiuolaikinėje visuomenėje yra labai svarbios. Su jomis siejama specializuota literatūra, renginiai, mokymai, studijų programos, asociacijos, profesinė etika ir elgesio standartus užtikrinančios struktūros. Kitaip tariant, būti profesionalu reiškia ne tik ką nors mokėti daryti, bet ir būti tam tikros bendruomenės nariu, laikytis joje sutartų taisyklių.
Profesionalų vyriausybių bėda ta, kad ministerijų yra tuzinas, profesijų – gerokai daugiau. O tokios profesijos kaip ministras išvis nėra. Nei Lietuvoje, nei kitur pasaulyje ministravimo magistro studijų baigti negalite. Būti ministru – eiti tokias pareigas. Ir pagrindinė sąlyga likti šiame poste – politinis pasitikėjimas. Tad elgesys yra diktuojamas politinių, o ne profesinių veiksnių.
Kitaip tariant, net jei turėtume ministrą profesionalą, jo elgesio negalėtų diktuoti jokia profesinė bendruomenė. Ir vien dėl šitos priežasties ministrą-profesionalą sunku įsivaizduoti. Maža to, profesionalumas beveik visais atvejais siejamas su patirtimi, o šį kriterijų geriausiai atitiktų tie, kurie ilgiausiai dirbo ministrais ir skirtingu metu ėjo ne vienas pareigas. Turbūt skaitytojams nereikėtų vardyti pavardžių.
Technokratinė vyriausybė – tikslesnis terminas. Skirti pavienius technokratus į Lietuvos vyriausybes – sena tradicija. Trys itin ryškūs politinės sėkmės pavyzdžiai: Dalia Grybauskaitė, Ingrida Šimonytė ir Saulius Skvernelis. Visi šie žmonės buvo ministrai-technokratai. Profesionalių tarnautojų „politizavimosi“ fenomenas žinomas šimtmečius: politizuotos pareigos politizuoja profesionalus. Kai kuriems jų tai kelias į politinę sėkmę, bet ar dėl to geriau visuomenei – atviras klausimas.
Komentaras publikuotas portale lzinios.lt