Ar esate matę Andrių Užkalnį per TV vilkintį baltus marškinius? Stilistai, ko gero, nesusilaikytų nepakomentavę, jog gerbiamo Andriaus liemuo per platus ir dėl to, kad televizoriaus ekranas ir šviesios spalvos drabužiai žmogų vizualiai stambina. Arba kaip standuperis Jimas Gaffiganas yra sakęs: „Šiandien aš apsirengęs juodai – nes taip lengviau nei sportuoti“. A. Užkalnio pilvas, kaip jis pats teigia, didelių investicijų valgant brangiuose restoranuose pasekmė. Bet A. Užkalnio liemens apimtimis gali pasigirti vis daugiau lietuvių ir tikrai ne dėl to, kad pietauja „Michelin“ restoranuose.
Žmonės kartais nežino, ko nori. Froidas moksliškai paaiškintų, jog taip yra dėl to, kad mus valdo du psichikos lygmenys - hedonistinis „Id“ ir planuojantis „Ego“. Dėl to žmonės ir trokšta nesuderinamų dalykų - kasdien kimšti bandeles ir nesusirgti diabetu po 20 metų. Deja, „Id“ prieš „Ego“ laimi kur kas dažniau. O šie maži kasdieniai Ego pralaimėjimai brangiai kainuoja ne tik piliečiams, bet ir valstybei.
Lietuvoje nei viena politinė jėga nesuvokia šios paprastos tiesos – valstybė negali tik tenkinti piliečių užgaidų, nes tos užgaidos yra tarpusavyje nesuderinamos (mokslinėje literatūroje šis reiškinys kartais vadinama kontraktiniu požiūriu į valstybės ir visuomenės santykį, ir yra sudievintas visų rinkos apologetų). Tačiau valstybė gali padėti, kad kiekvieno piliečio Ego dažniau nugalėtų jo paties Id. Šie sprendimai tikrai nebus populiarūs, nes kilnios misijos neįmanoma įgyvendinti siūlant riestainį. Ir jei tik iš tribūnų tuščiais žodžiais drąsinsime, jog turime būti valingi, dažniau sportuoti, mažiau sėdėti ir nevalgyti picų ar cepelinų, toliau užimsime garbingą vietą Europos storapilvių top dešimtuke.
Valstybė turi neįtikėtiną ir itin veiksmingą priemonę, tik privengia ją naudoti. Tai – mokesčiai. Mokesčiai ne tik padeda surinkti pinigų į biudžetą, bet gali priversti brangiai mokėti už žalingus įpročius. Akcizai – ypatingi mokesčiai, galintys padėti atsispirti ir žmogiškoms silpnybėms, nes gali būti nustatyti ne nuo santykinės prekės vertės (procentais, kaip pvz. PVM), bet nuo prekės vieneto (pvz. litrui kuro – ir nesvarbu kokia yra to litro savikaina, antkainis nepasikeis).
Visi supranta, jog alkoholio, tabako vartojimas sukelia priklausomybę ir kenkia sveikatai. Dėl to šioms prekėms ir taikomas akcizas. Tačiau Lietuvoje vis dar nepripažįstama, jog besaikis tam tikros rūšies maisto produktų vartojimas taip pat turi šalutinį poveikį ir sukelia lengvą priklausomybę, kuri daro žalą žmogaus sveikatai. Maisto gamintojai puikiai suvokia, jog cukrus ir druska gali neturėti nieko bendro su maisto produktų skonio savybėmis, bet sukelti į priklausomybę panašų poveikį. O kad sotieji riebalai, kurių pilna picose, cepelinuose, sūrainiuose ir mėsainiuose, sveikatai itin kenkia, jau seniai niekas neabejoja.
Mums gali nuskambėti keistai, tačiau Danijoje bei Japonijoje sotiesiems riebalams jau yra įvesti mokesčiai. Jungtinėje Karalystėje vyksta debatai dėl cukraus apmokestinimo, o Meksikoje cukraus turinčių produktų apmokestinimas pateikiamas kaip sėkmingos kovos su diabeto epidemija pavyzdys. Tad jei politikams rimtai rūpi piliečių sveikata, galbūt Lietuva turėtų tapti pirmąja šalimi, įvedusi akcizus druskai, cukrui ir nesotiesiems riebalams? Tuomet būtume drąsūs, čia būtų geriau ir sveikiau gyventi, o Lietuvą pasaulis minėtų kaip pažangią valstybę. Žinoma, pradžioje visi dūsautų dėl kainų (aišku to garsiai negalėtų daryti A. Užkalnis), bet galiausiai dalis visuomenės būtų priversta maitintis sveikiau ir jiems labiau tiktų balti marškiniai. O likusieji bent jau savo silpnybių sąskaita papildytų augančių sveikatos apsaugo kaštų alinamą valstybės biudžetą.