Paskelbus kasmetines darbo rinkos prognozes dėl perspektyviausių profesijų, teisininkai vis paminimi tarp turinčių mažesnes galimybes įsidarbinti nei, pavyzdžiui, informacinių technologijų specialistai, buhalteriai ar statybininkai.
Negi teisininko profesija, kuri yra itin universali savo pobūdžiu, iš tiesų išgyvena sunkumus rinkoje? Toks įspūdis gali susidaryti, tačiau jis nebūtinai teisingas. Iš kur atsiranda ir susiformuoja tokie stereotipai apie teisininkų „perteklių“ Lietuvos darbo rinkoje? Kaip dažniausiai formuojama išvada apie tai, kas perspektyvu, o kas – ne? Pavyzdžiui, profesija laikoma paklausia tuomet, jei tos profesijos laisvų darbo vietų skaičius (paklausa) yra didesnis, negu ieškančių darbo toje srityje (pasiūla) žmonių skaičius.
Tačiau teisininko profesijos specifika yra tokia, kad didelė teisininkų dirba individualiai, t.y. sukuria darbo vietą sau pačiam, tačiau ši „pasiūla“ įvairiuose įsidarbinamumo statistikose ir prognozėse paprasčiausiai neatsispindi.
Kita vertus, ne visi teisę baigę absolventai turi tinkamą kvalifikaciją, kurios leistų pretenduoti į teisininko pareigybes. Taip pat pasiūlos-paklausos santykis teisinėse pareigybėse neatspindi ir kitos teisininko profesijos savybės – universalumo. Teisininko išsilavinimas itin tinkamas versle, valstybės tarnyboje, personalo valdymo, bankų sistemoje, politikoje ir daugelyje kitų sričių.
Antra, perspektyvia profesija apibūdinama tokia, kuri bus reikalinga ir paklausi darbo rinkoje ilgesnį laikotarpį (bent jau dešimtmetį). Neperspektyvia profesija yra laikoma tokia profesija, kurios poreikis mažėja ir laikui bėgant tos srities specialistų išvis nebereikės. Net ir labai norint būtų sudėtinga įsivaizduoti, kad teisininkų nebereikės po 10 metų. Tiesa ta, kad paprastus teisinius darbus jau dabar galima atlikti technologijų pagalba, bet visuomet reikės teisėjų, įstatymų leidėjų, advokatų, teisininkų sudėtingesnių situacijų sprendimams, kurios keičiasi transformuojantis ir visuomenėms.
Todėl kalbėti apie teisės profesijos neperspektyvumą yra naivu ir teoriška, o dirbtinio intelekto teisininkų profesijoje propoguotojai neretai nutyli apie technologijų keliamus pavojus sprendžiant žmonių likimus.
Šiuo metu aukštos kvalifikacijos teisės specialistus ruošia dvi pagrindinės teisės mokyklos Vilniaus universiteto (VU) ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) teisės fakultetai. Abiejų universitetų absolventų įsidarbinamumo rodikliai panašūs ir išties aukšti. Karjera.lt duomenimis (2015 m., nes 2016 m. dar nėra paskelbti), praėjus 6 mėnesiams po studijų baigimo įsidarbina 69,7 proc., o po metų – 70,6 proc. VU absolventų. MRU absolventų įsidarbinamumo rodikliai dar aukštesni – po 6 mėnesių dirba 75 proc., o po 1 metų – net 77,9 proc. MRU teisės studijas baigusių absolventų. Kolegijos taip pat deklaruoja, kad ruošia teisininkus.
Tačiau panašu, kad būtent dėl jų kyla didžiausia sumaištis. O tam yra ne viena ir ne dvi priežastys. Pagrindinė problema ta, kad šiuo metu kolegijose teisės studijas baigę jaunuoliai neatitinka teisininko profesijos kvalifikacinių reikalavimų. Tai reiškia, kad jie negali dirbti klasikinėse teisininko pareigybėse ir dėl to susiduria su įsidarbinamumo problemomis. Visi teisines profesijas reguliuojantys įstatymai (advokatūros, teismų, prokuratūros, notariato, antstolių) numato, kad teisininkais gali dirbti tik aukštąjį universitetinį išsilavinimą įgiję asmenys, įgiję bakalauro ir magistro kvalifikacinius laipsnius arba vienpakopį universitetinį teisininko išsilavinimą.
Dėl to kolegijas baigę jaunuoliai, kurie tikisi dirbti aukštos kvalifikacijos teisininko darbą, vėliau vis tiek turi „persikvalifikuoti“ minėtuose universitetuose. Kolegijos akcentuoja nebrangų tokių specialistų paruošimą. Tačiau susivilioję mažesne studijų kaina, ne tokiais aukštais stojimo reikalavimais jaunuoliai renkasi studijas be ambicingesnių profesinių perspektyvų.
Galiausiai jos tampa ir brangesnės bei ilgesnės, nes po kolegijos vis tiek tenka eiti į universitetą ir praleisti dar keletą metų, kad būtų gautas tinkamas išsilavinimas pretenduoti į advokato, prokuroro, teisėjo, antstolio, notaro ar panašias teisines pareigybes. Kolegijos deklaruoja rengiančios teisinį administracinį darbą galinčius dirbti specialistus – teismų sekretores, notarų, antstolių padėjėjus. Jeigu jaunuoliams to užtenka – puiku, tačiau paprastai teisės studijas renkasi ambicingus profesinius planus puoselėjantis jaunimas, todėl didelė dalis kolegijų absolventų net ir dirbdami mažiau kvalifikacijos reikalaujančius darbus toliau lygiagrečiai tęsia teisės studijas universitetuose. Karjera.lt duomenimis Lietuvoje teisininkų bendrai kasmet parengiama apie 2000.
Optimizavus teisininkų rengimą kolegijose, absolventų skaičius sumažėtų maždaug trečdaliu ir situacija darbo rinkoje labiau atspindėtų realų, o ne iškreiptą teisininkų poreikį Lietuvoje. Aukštųjų mokyklų konsolidacijos kontekste diskusijos dėl teisės studijų situacijos ir perspektyvų tampa ypač aktualios. Universitetams įsivedus aukštus praeinamuosius stojamuosius balus, kolegijoms atsivers galimybės pritraukti neįstojusius į universitetus, tačiau taip būtų smukdoma ne tik šios profesijos parengimo kokybė, bet ir prestižas. Nepagrįstai didinamas tokių teisės studijas kolegijose baigusių skaičius darbo rinkoje, o jų parengimui neracionaliai švaistomos valstybės lėšos. Taigi permainų reikia nedelsiant.
Lyra Jakulevičienė yra Mykolo Romerio universiteto profesorė, Teisė fakulteto dekanė, MRU LAB Žmogaus teisių laboratorijos vadovė.