Mei Kato: Į Lietuvą atvykau dėl trijų priežasčių. Pirmoji – Japonijoje mokiausi apie Europos Sąjungą, o žvelgiant į Europos šalis buvo įdomu palyginti su jomis Lietuvą, pamatyti, kokie žmonės čia gyvena. Antroji priežastis – man patinka sąlyginai ramios vietos. Trečioji – finansinė, nes finansinės sąlygos Lietuvoje leido man išvykti pastudijuoti į užsienį ilgesniam laikui. Nors daug universitetų man tiko dėl įvairių priežasčių, studijuoti Lietuvoje nusprendžiau be didesnių dvejonių. Tai beveik pirmas kartas, kai atvykau į Europą ilgesniam laikui. Anksčiau kelias dienas teko pakeliauti po Italiją ir Prancūziją.

 

Tiesą sakant, niekas iš mano aplinkos apie Lietuvą nedaug ką žinojo, todėl informacijos ieškojau knygose ir internete. Prieš atvykdama buvau susidariusi nuomonę, kad jūsų šalyje aukštas savižudybių skaičius, žmonės vartoja daug alkoholio ir nėra labai draugiški. Tačiau atvykusi į universitetą sutikau daug draugiškų ir dėmesingų žmonių. Kalbant apie vietinius, jie nepasirodė labai kalbūs, bet taip yra ir Japonijoje.

Be to, jaučiu, kad žmonės galbūt dėl veido bruožų mane kartais nužvelgdavo atidžiau. Kokius dalykus studijuoji universitete? Su kokiais kultūriniais skirtumais susiduri, ar daug skirtumų pastebi tarp lietuvių ir japonų? Studijuoju tarpkultūrinę komunikaciją, socialinę psichologiją, tarptautinius ryšius. O pirmasis sunkumas, su kuriuo susidūriau Lietuvoje buvo... dušas. Japonijoje žmonės praktiškai kasdien mėgsta pailsėti ir atsipalaiduoti vonioje, tad čia gyvendama vonios pasiilgdavau. Kultūrinių skirtumų tarp Europos ir Azijos žinoma yra, tačiau tų skirtumų pastebėjau ir tarp kambariokės iš Kinijos.

 

Vilniuje jau pabandžiau Kalifornijos sušių. Jie buvo tikrai skanūs ir man patiko. Tiesa, mano tėtis Tokijuje turi sušių restoraną. Sušiai Lietuvoje šiek tiek skiriasi nuo japoniškų. Lietuvoje populiaresni Kalifornijos suši – ritinėliai su įvairiais priedais, o Japonijoje populiaresni Nigiri sušiai. Mes mėgstame žalios žuvies skonį, todėl nenaudojame daug priedų ir užpilų. Manau, japoniški sušiai yra paprastesni.

 

Kalbant apie švarą prekybos centrai, universitetas yra tikrai švarūs, tačiau atidžiau žiūrint į detales – ne taip švaru kaip Japonijoje. Manau, kad Lietuvoje ir Japonijoje skiriasi dėmesys detalėms ir smulkmenoms. Tarkim, Lietuvoje bendram valymui naudojamos specialios mašinos, o japonai dar turi įvairių skirtingų valymo priemonių ir įrankių konkretiems atvejams. Mane nustebino, kad šiukšlių rūšiavimas Lietuvoje nėra aiškiai apibrėžtas, ir aš tiksliai nežinojau, ar rūšiuoju teisingai.

Viešasis transportas Vilniuje gana punktualus ir su autobusu galėjau visur nuvažiuoti. Lietuviai daug sykių man pagelbėjo, tiesa, kelis kartus susidūriau su abejingais žmonėmis, nes negalėjome susikalbėti. Bet ir Japonijoje taip gali atsitikti, nes ir mūsų šalyje yra žmonių, nekalbančių angliškai. Tiesiog visur yra žmonių, kurie yra abejingi užsieniečiams, jei negali su jais susikalbėti. Bet apskritai Lietuva man pasirodė draugiška ir laisva šalis. Man atrodo, kad čia patogu gyventi dėl susisiekimo, saugumo, kainų ir švaraus vandens. Kas mane tikrai nustebino – pirmą kartą gyvenime pabandžiau tranzuoti, ir pirmas automobilis mums sustojo vos po 5 minučių. Kalbėjausi su draugu japonu, kuris sakė, kad čia tikrai daug malonių žmonių, o mus tą dieną pavežė gal keturi vairuotojai. Žinoma, niekada nebandžiau tranzuoti viena, bet tai buvo neįtikėtina patirtis. Ko gero, Japonijoje neturėčiau tokios galimybės – japonai nėra tokie atviri ir stengiasi apsisaugoti nuo netikėtumų.