Konstitucijos II straipsnio ketvirta dalis apibrėžia prezidento apkaltos ir pašalinimo iš pareigų procedūrą. Minėta nuostata teigia, kad prezidentas, viceprezidentas ir kiti Jungtinių Valstijų civiliniai pareigūnai gali būti pašalinti iš pareigų per apkaltą dėl išdavystės, kyšininkavimo ar kitų didelių nusikaltimų ar nusižengimų. Prezidento apkaltos procedūra turi dvi stadijas. Pirma, Atstovų Rūmų dauguma turi sutarti dėl kaltinimų formuluotės. Tokiu atveju, Atstovų Rūmai paskiria komitetą, atsakingą dėl kaltinimų parengimo. Tada Senate vyksta klausymai dėl kiekvieno iš suformuluotų kaltinimų, dalyvaujant Aukščiausio Teismo pirmininkui. Prezidentas pašalinamas iš pareigų, jei už tai balsuoja ne mažiau kaip du trečdaliai Senato narių. Apie apkaltos procesą Atstovų Rūmuose galima galvoti kaip apie nusikaltimo tyrimą, o procesą Senate – kaip nuosprendžio paskelbimą.

 

Dėl kokių veiksmų Trumpas gali būti patrauktas atsakomybėn per apkaltos procesą? Konstitucijos II straipsnio ketvirta dalis numato tris galimybes. Išdavyste gali būti laikomas karo prieš Jungtines Valstijas išprovokavimas arba priešų rėmimas. Išdavystės, kaip nusikaltimo, kartelė yra labai aukšta. Istoriškai tai turėtų būti susiję su kariniais veiksmais arba dalykais, tiesiogiai darančiais poveikį nacionaliniam saugumui. Galiausiai, yra tokios sąvokos kaip kyšininkavimas ar kiti dideli nusikaltimai ar nusižengimai. Ką jos reiškia? Šios sąvokos buvo suformuluotos teisine kalba, tokia, kokia ji buvo vartojama nuo 1386 metų. Minėtos formuluotės naudotos siekiant apibrėžti eilę veiksmų, įskaitant ir lėšų iššvaistymą bei aplaidumą atliekant tarnybines pareigas. Pirmiausiai ateina į galvą terminas „blogas valdymas“, tačiau kai šis terminas George‘o Masono buvo pasiūlytas Konstituciniame susirinkime, tam paprieštaravo James‘as Madisonas ir buvo priimta dabartinė formuluotė dėl „didelių nusižengimų ir nusikaltimų“. Blogas valdymas, ar blogas administravimas nėra tiesiog politiniai nesutarimai ar paprastas neatidumas. Iš tikrųjų, tai turi atspindėti konstitucinio lygmens problemas, ko gero, įtraukiant tokius elementus kaip didelis aplaidumas ir pareigų nevykdymas.

 

Atstovų Rūmai iš esmės galėtų nuspręsti, kad Trumpo kreipimasis 2021 m. sausio 6 d. į protestuotojų minią, raginant veržtis į sostinę ir naudoti jėgą, yra pakankamas pagrindas apkaltai, gal net kurstant karą prieš JAV, skatinant sukilimą, o gal nevykdant savo pareigų pagal Konstitucijos II straipsnio trečią skirsnį, neužtikrinant, kad jis „rūpintųsi sąžiningai vykdyti JAV įstatymus“.

 

Keturiais ankstesniais atvejais, kai apkalta buvo keliama Andrew Johnsonui, Richardui Nixonui, Bilui Clintonui ir Donaldui Trumpui, užtruko kelias savaites, o gal net mėnesius, kol įvyko visi reikiami klausymai ir balsavimas dėl apkaltos. Iš esmės, tai neprivalo trukti taip ilgai, rengiant apkaltą prieš Trumpą, viskas gali būti surengta per kelias dienas.

 

Kita vertus, turi įvykti procesas. Bent kelios dienos yra reikalingos jam pasirengti. Teoriškai, viskas gali įvykti dar prieš Trumpui paliekant postą, tačiau tai yra mažai tikėtina. Jei tai tiesa, kam apskritai reikia siekti apkaltos? Ar apkalta gali būti surengta jau kadenciją baigusiam prezidentui? Williamas Belknapas buvo Jungtinių Valstijų karo sekretoriumi prezidentaujant Grantui. Atstovų Rūmuose jam buvo surengta apkalta, tačiau jis atsistatydino iš posto apkaltai dar nepasibaigus. Nepaisant to Senatas nusprendė, kad apkalta gali būti tęsiama. Taigi, Trumpui gali būti surengta apkalta net jei jis ir paliks postą.

 

O kam? Dėl kelių priežasčių.

Pirma, antroji apkalta Trumpui per vieną kadenciją siųstų stiprią žinutę apie jo elgesį. Antra, jei būtų pripažintas kaltu, pagal Konstituciją jis niekada daugiau negalėtų užimti pareigų federalinėje valdžioje. Ši galimybė yra ypač aktuali Demokratams ir Respublikonams kurie nenori daugiau matyti Trumpo kandidatuojant į prezidento pareigas. Respublikonams, atskirai, tai galimybė ištaisyti partijos reputaciją, atsiribojant nuo jo.

 

JAV konstitucijos I straipsnio devintos dalies 8 nuostata teigia, kad joks asmuo einantis oficialias pareigas be Kongreso sutikimo negali priimti jokių dovanų, atlyginimo, titulų iš jokio karaliaus, princo ar bet kokios užsienio valstybės. Ši nuostata dėl kyšininkavimo buvo pridėta prie Konstitucijos baiminantis, kad užsienio šalių vyriausybės gali kištis į JAV vyriausybės reikalus. Jei Trumpas tiesiogiai, ar per jam priklausančius verslus gauna pinigines ar kitokio pobūdžio dovanas iš kitų vyriausybių, kitų valstybių vyriausybių valdomų įmonių, tai gali būti laikoma minėtos Konstitucijos nuostatos pažeidimu. Taip pat, tai gali būti laikoma Konstitucijoje nurodytu dideliu nusižengimu ar nusikaltimu. Ar visa tai yra tiesa, mes nežinome, o FTB tyrimas iš dalies buvo skirtas atsakyti į šiuos klausimus, o kliudymas jam, gali būti laikomas trukdymu vykdyti teisingumą.

 

Galiausiai, kol kas visas Trumpo prezidentavimas buvo paženklintas blogo administravimo ir blogo valdymo ženklu. Jo administracija demonstravo didelį neefektyvumą, neveiklumą ir daugybę kontroversijų, kurios tik sustiprino negalėjimo tinkamai dirbti įspūdį. Jis pastūmėjo JAV valdymo organus į pavojų ir taip parodė, kad Kongresas tikrai turėtų imtis per apkaltą įvertinti šiuos jo žingsnius ir apskritai, negalėjimą valdyti. Žinoma, ar apkalta įvyks, priklauso nuo Respublikonų. Nors ir Nixono laikais dvipartiškumas egzistavo, tačiau Respublikonai vis dar palaiko Trumpą. Ir taip bus iki tada kai partija jau negalės pakęsti jo daromos žalos ir politinės diskreditacijos. Trumpas jau dabar padarė žalos daugiau nei Clintonas, kad nusipelnytų apkaltos. Galima sakyti, kad jis jau artėja prie Nixono lygio. Taigi, klausimas yra ne tai ar jam turi būti surengta apkalta, o – kada.

 

Dvidešimt penktoji Konstitucijos pataisa buvo priimta 1967 m., siekiant išspręsti dvi konstitucines problemas. Pirma problema buvo prezidento pareigų perėmimas, antroji – ką daryti su prezidentu kuris dėl objektyvių priežasčių toliau negali eiti pareigų. Trumpo atveju aktuali galėtų būti pastarosios nuostatos ketvirtoji dalis. Joje teigiama, kad viceprezidento ir kabineto narių balsų dauguma prezidentas gali būti pašalintas iš pareigų jeigu jis negali tinkamai jų atlikti. Norint tai atlikti, viceprezidentas turėtų nusiųsti laišką Atstovų Rūmų pirmininkui ir laikinai eitų prezidento pareigas, kol tikrasis prezidentas praneštų Kongresui, kad jis vėl gali tęsti pareigas. Viceprezidentas ir kabinetas turi keturias dienas užginčyti šį prezidento pareiškimą ir tada klausimą galutinai turėtų išspręsti kongresas abiejų rūmų deputatų trijų ketvirtųjų balsų dauguma.

 

Yra kelios problemos, susijusios su šia galimybe. Originaliai ši Konstitucijos nuostata buvo sukurta tokiems atvejams, kai prezidentas dėl sveikatos būklės negali eiti pareigų, o ne dėl to, kad jis praranda pasitikėjimą. Todėl neaišku ar Konstitucijos dvidešimt penktosios pataisos nuostata būtų galima vadovautis, vertinant jo sausio 6 d. pasisakymą, kuris rodo tam tikrą Trumpo neįgalumą adekvačiai eiti prezidento pareigas. Netgi jei minėta nuostata ir būtų taikoma šiuo konkrečiu atveju, procedūra gali užtrukti ilgiau, nei Trumpo kadencijos pabaiga sausio 20 d.

 

Politiškai, pasinaudojimas šia galimybe pašalinti prezidentą iš posto galėtų sukurti blogą precedentą tiems atvejams, kai užimantis pareigas asmuo praranda visuomenės pasitikėjimą. Tai ką Trumpas padarė vis dėlto tinkamiausia būtų įvertinti per apkaltos procedūrą. Kartu jo veiksmai gali būti vertinami kaip nepopuliarūs ir sveika nuovoka nepamatuoti politiniai sprendimai, o Kongresas ir kabinetas turi galimybę nubrėžti konstitucinę ribą ir įtvirtinti kas konstitucine prasme gali būti laikoma priimtinu elgesiu.

 

Abu Kongreso rūmai kartu, arba kiekvieni rūmai atskirai gali balsuoti dėl vadinamosios Prezidento cenzūros arba pasmerkimo, papeikimo. Cenzūra yra laikoma išimtine Kongreso galia. Atstovų rūmai per šią procedūrą galėtų vertinti Trumpo rolę kurstant išpuolį Kapitolijuje. Senatas per šią procedūrą galėtų padaryti tą patį, arba prisijungti prie Atstovų Rūmų vykdomos procedūros. Šios procedūros privalumas yra tai, kad Donaldas Trumpas negalėtų Kongreso sprendimo ginčyti, taip, kaip galėtų dėl Konstitucijos dvidešimt penktosios pataisos taikymo. Cenzūros procedūra, ypač, jei atliekama abiejų Kongreso rūmų, taptų nenuplaunama dėme Trumpo reputacijai ir sukurtų precedentą ateities prezidentams. Cenzūros procedūra gali suteikti Respublikonams galimybę pareikšti politinį nesutikimą, nors tai ir neturi teisinių pasekmių. Tikėtina, kad cenzūros procedūrai būtų lengvai pritarta Demokratų kontroliuojamuose Atstovų Rūmuose ir Senate. Galbūt būtų sulaukta ir kelių Respublikonų palaikymo balsų. Per cenzūros procedūrą negalima pašalinti prezidento iš posto. Taip pat ji gali būti laikoma vienašališku vienos partijos veiksmu jei nesusilauks Respublikonų palaikymo balsų.

 

Ar gali Donaldui Trumpui už jo veiksmus grėsti baudžiamoji atsakomybė? Galbūt, bet neaišku. Iš vienos pusės, galima būtų teigti, kad Trumpo kalba buvo nusikalstama, raginanti naikinti federalinį turtą ir kelianti terorizmo grėsmę. Tai yra nusikalstama. Iš kitos pusės, jį galima apginti žodžio laisvės argumentais, dėl kurių negali būti taikomas baudžiamasis persekiojimas. Byloje Brandenburg v. Ohio Aukščiausias Teismas pasisakė, kad riba tarp žodžio laisvės ir nusikalstamą veiką skatinančios kalbos nustatoma atsižvelgiant ar buvo akivaizdžiai pasisakoma už neteisėtą elgesį. Tikriausiai jo kalbą galima laikyti politinės nuomonės reiškimu, kurį gina Konstitucijos pirmoji pataisa. Tuo pačiu pagrindu komunistų ir kitų politinių grupių propagavimas savo laiku buvo pripažinti kaip žodžio laisvės išraiška.

 

Jei darytume prielaidą, kad jo kalba nepatenka į Konstitucijos pirmosios pataisos apsaugos sritį, norėdami įrodyti nusikalstamą veiką, turėtume įrodyti, kad Trumpas ne tik sakė kalbą, bet ir sąmoningai siekė pažeisti įstatymą. Tai įrodyti nebūtų lengva.

 

Trumpas galėtų būti nuteistas už tokį nusikaltimą. Seniau, Nixono ir Watergate‘o skandalo laikais, šalies Teisingumo departamentas laikėsi nuomonės, kad einantis pareigas prezidentas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau niekas nesiginčija, kad prezidentas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn po kai jo kadencija baigsis. Prokuroras negali priversti prezidento atsistatydinti, tačiau gali pritaikyti baudžiamąjį persekiojimą kai prezidento pareigos baigsis.

 

Trumpas gali bandyti išteisinti save, suteikdamas malonę, tačiau laikomasi nuomonės, kad prezidentas pats sau šios galios taikyti negali.

Jei Trumpas atsistatydintų prieš baigiantis kadencijai ar būtų pritaikyta Konstitucijos dvidešimt penktosios pataisos nuostata, Mike‘as Pence‘as galėtų jam suteikti malonę dar prieš pateikiant kaltinimus dėl galimo nusikaltimo. Geraldas Fordas tai padarė su Nixonu ir federalinis teismas tai palaikė. Ir atvirkščiai, siekdamas išgydyti šalį nuo susiskaldymo, jam malonę galėtų suteikti prezidento pareigas pradėjęs eiti Joe Bidenas. Toks buvo Fordo argumentas, suteikiant malonę Nixonui. Malonės suteikimas, pasak Aukščiausio Teismo doktrinos, yra susijęs su kaltės pripažinimu ir galėjimusi.

 

Vargu ar aptarti argumentai gali lemti greitą Donaldo Trumpo apsisprendimą atsistatydinti anksčiau nei baigsis jo kadencija. Kiekviena aptarta galimybė turi savo teisinę ir politinę naudą bei įsipareigojimus.