Prieš trejus metus, 2022 metų balandį pasaulis išvydo kraupius vaizdus iš Ukrainos miesto Bučos – civilių kūnai gulėjo gatvėse, daugelis jų su surištomis rankomis, nužudyti šaltakraujiškai. Tai tapo vienu pirmųjų aiškių signalų, kad Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą gali peržengti karo nusikaltimų ribas ir būti pripažinta genocidu. Tačiau kaip teisiškai įrodyti, kad šie žiaurumai buvo ne atsitiktiniai karo veiksmai, o sąmoningas ukrainiečių tautos naikinimas? Ir apskritai, ar verta tai daryti, drastiškai pasikeitus tarptautinei situacijai ir susvyravus pasiryžimui bausti agresorių?

Ketinimo vykdyti genocidą įrodymo sudėtingumas

Pernai metais išleistoje mokslo monografijoje „Karo ir ypatingų situacijų poveikis teisei agresijos prieš Ukrainą kontekste“ (angl. „The impact of war and extraordinary situations on law in the context of aggression against Ukraine") Mykolo Romerio Universiteto (MRU) mokslininkė doc. dr. Dovilė Sagatienė analizuoja ketinimo vykdyti genocidą įrodinėjimo problemą dabartinių Rusijos Ukrainoje vykdomų nusikaltimų nubaudimo perspektyvoje.

Remdamasi tarptautine baudžiamąja teise ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika dėl sovietinių nusikaltimų Lietuvoje teisinio įvertinimo, ji analizuoja, ar Rusijos veiksmai Ukrainoje po 2022 m. vasario 24 d. invazijos gali būti laikomi genocidu.

Lietuvos patirtis su sovietinių nusikaltimų įrodinėjimu teisminiu keliu liudija, kad tai – ilgas ir sudėtingas procesas. Reikalingi labai  konkretūs ketinimo vykdyti genocidą įrodymai, o vien tik masinės žudynės ar represijos dar nėra pakankamas pagrindas tokiam kaltinimui. Tarptautinė jurisprudencija rodo, kad norint įrodyti genocidą, svarbu nustatyti, kaip šie veiksmai susiję su valstybės ideologija, pasireiškiančia ir per viešus pareiškimus ar raginimus vykdyti genocidą.

Lietuvos argumentacija remiasi tuo, kad sovietiniai trėmimai, represijos ir kiti nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai ar vien politinio pobūdžio. Tai buvo sisteminga politika, nukreipta prieš esminius tautos egzistenciją užtikrinančius elementus: elitą, kultūrą, religiją ir net pačią visuomenės struktūrą.

Siekdama įvertinti galimus genocidinio ketinimo įrodymus Ukrainoje, mokslininkė minėtame tarptautiniame leidinyje pateikia ketinimo vykdyti genocidą įrodinėjimo analizę*. Dėmesys sutelkiamas į vieną esminį ketinimo vykdyti genocidą elementą – valstybės kaltininkės planą visiškai ar iš dalies sunaikinti nacionalinę grupę, kaip tai atsispindi oficialiose deklaracijose ar politinėse kalbose. Putino kalbose vartojamas „denacifikacijos“ terminas yra eufemizmas, kuris iš esmės reiškia Ukrainos valstybingumo sunaikinimą.

Iššūkiai ir tarptautinis matomumas

Tyrinėti tokią sunkią temą nėra lengva. „Matau labai daug kančios, skausmo. Bet vis dar tikiu, kad galiu bent truputį prisidėti – ar tai būtų pranešimas konferencijoje, kviečiantis klausytojus susimąstyti, ar akademinis straipsnis, kuris pasieks platesnę auditoriją,“ – sako doc. dr. Dovilė Sagatienė, vyresnioji mokslo darbuotoja MRU Atminties ir teisingumo tyrimų centre ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tarybos narė. Jos pasirinkta sritis – sovietiniai nusikaltimai.

Sovietmetis atrodo tolima praeitis, visgi ši tema išlieka aktuali, ypač karo Ukrainoje kontekste. „Deja, bet šis karas skaudžiai priminė, kad istorija gali kartotis. Tai tik dar labiau sustiprino mano įsitikinimą, kad apie sovietinius nusikaltimus reikia kalbėti, juos tirti ir kelti atsakomybės klausimą net praėjus tiek daug laiko,“ – pabrėžia mokslininkė.

Vienas didžiausių iššūkių – sovietinių nusikaltimų tyrimų prieinamumas tarptautinei bendruomenei. Pasak doc. dr. D. Sagatienės, Lietuvoje turime daug puikių istorikų ir teisės ekspertų, tačiau jų tyrimai dažniausiai publikuojami lietuviškai. „Anksčiau informacijos anglų kalba, ypač dėl teisinių šių nusikaltimų aspektų,  buvo itin mažai. Tad mano misija – kalbėti ir rašyti anglų kalba, kad apie sovietinius nusikaltimus žinotų ne tik Lietuvoje. Tai labai prisidėtų prie tarptautinio suvokimo apie mūsų regiono praeitį ir, tikėtina, ateitį,“ – teigia MRU Teisės mokyklos prodekanė mokslui.

Sovietinės teisės palikimas

Mokslininkės kelias sovietinių nusikaltimų srityje prasidėjo nuo teisės studijų MRU. „Kai pradėjau studijuoti teisę prieš 22 metus, teisės vadovėliai baigdavosi ties 1990-aisiais metais. Sovietinės teisės refleksijos beveik nebuvo. Tai natūralu, nes dar visai neseniai gyvenome sovietinėje teisinėje sistemoje. Tačiau 2009-aisiais metais, stodama į teisės doktorantūrą, supratau, kad jau atėjo laikas gilintis į šį palikimą. Kas įvyko su teise sovietmečiu, kaip tai paveikė teisės mokslą Lietuvoje, teismus, visuomenės pasitikėjimą teisingumu?“ – prisimena ji.

Sovietinė teisė buvo persmelkta ideologinių postulatų. Jos tikslas nebuvo toks teisingumas, kaip jį suvokiame dabar. Teisingumas buvo suprantantamas, kaip žmogaus asmenybės formavimas pagal socialistines normas. „Teisinis nihilizmas, t.y. netikėjimas, nepasitikėjimas teise ir teisingumu, kurį, deja, matome ir šiandien įvairiomis formomis, yra tiesioginė to pasekmė. Sovietinė sistema teisę pavertė formalių taisyklių rinkiniu, kuris buvo skirtas ne vykdyti teisingumą, bet įtvirtinti sovietinį  režimą,“ – aiškina doc. dr. D. Sagatienė.

Istorijos svarba teisėje ją sužavėjo dar studijų metais. „Visada domėjausi istorija, todėl rinkausi teisės istorijos doktorantūrą. Man labai patiko profesoriaus Mindaugo Maksimaičio paskaitos, kurias daugelis laikė sudėtingomis. Reikėdavo skaityti storas knygas be paveikslėlių, kas iškart po mokyklos suolo buvo neįtikėtinai sunku! Bet mane įkvėpė suvokimas, kad istorija lemia ateitį, o mūsų visa dabartinė teisinė sistema yra istorinių procesų rezultatas,“ – dalijasi ji.

Tyrimai prieš penkerius metus MRU mokslininkę nuvedė ir į Jungtines Amerikos Valstijas. Pagal prestižinę Fulbright programą ji ten nagrinėjo tarptautinei auditorijai aktualią genocido nusikaltimo temą. „Supratau, kad jei norime, kad apie sovietinius nusikaltimus būtų žinoma pasaulyje, turime mokėti tai papasakoti visiems suprantama kalba – tiek akademikams, tiek plačiajai visuomenei,“ – tvirtina doc. dr. D. Sagatienė.

Istoriniai tyrimai kaip ateities pamoka

Kaip teigia doc. dr. Dovilė Sagatienė, ketinimo vykdyti genocidą analizė padeda suprasti ne tik dabartinius įvykius, bet ir formuoja teisinį precedentą ateičiai. Lietuvos sukurti precedentai įrodinėjant sovietinius nusikaltimus gali būti svarbūs ir Ukrainai, ir kitoms tautoms, siekiančioms teisingumo už patirtus nusikaltimus. Jei genocido įrodymo standartai bus aiškiau apibrėžti, ateityje tokių bylų nagrinėjimas galėtų tapti efektyvesnis, o agresoriai – sulaukti atsakomybės greičiau.

Teisminiai procesai dėl ukrainaičių genocido  dar tik iš lėto prasideda, aišku viena – šis klausimas išliks aktualus ne tik teisiniuose debatuose, bet ir istoriniuose tyrimuose.

* Finansuota iš Lietuvos mokslo tarybos (LMT) pagal projektą pavadinimu „Siekiant teisingumo genocido, masinių represijų ir karo aukoms Lietuvoje ir Ukrainoje: teisė, istorija, atmintis“. Sutarties Nr. S-MIP-23-41.

Tekstą parengė Mokslo ir inovacijų centro komunikacijos vadybininkė Laura Stankūnė

Nuotrauka: asmeninis dr. D. Sagatienės archyvas