Šių metų vasario 28-ąją suėjo 30 metų, kai Stokholmo centre buvo nužudytas Švedijos premjeras ir socialdemokratų darbininkų partijos pirmininkas, o kartu ir bene svarbiausia XX-o amžiaus tarptautinio darbo judėjimo asmenybė – Olofas Palme. O.Palme, einantį su žmona Lisbet iš kino filmo peržiūros, pasivijo nežinomo užpuoliko kulka pačiame Stokholmo centre. Kaip visuomet O. Palme ėjo be apsaugos.

Nei Lietuvos socialdemokratų partija, kuri yra įtakingo Socialistinio Internacionalo narė, nei tarptautinėje srityje dirbantys Lietuvos politologai bei žurnalistai nerado reikalo šiemet priminti apie šią tragišką Švedijai ir visai pažangiajai žmonijai dieną.

Švedija yra ta valstybė, kuri XX amžiuje ne tik deklaravo, bet ir kūrė pažangiausią savo meto „gerovės valstybę“, besiremiančią darbo judėjimu, ir vykdė „aktyvaus neutraliteto“ užsienio politiką. Švedijos gerovės valstybės „aukso amžių“ vainikavo ilgamečio socialdemokratų darbininkų partijos pirmininko ir šalies premjero O.Palme valdymas, kuris baigėsi jo nužudymu 1986 metų vasarį.

Šiemet sukanka lygiai 30 metų nuo įvykio, kuris sutrukdė O.Palme įgyvendinti daugybę jo apmąstytų viešojo sektoriaus valdymo naujovių, kurios, kaip ir visos ankstesnės, stiprino šalyje socialinį teisingumą ir liko nepralenkiamu pavyzdžiu pasaulio istorijoje.

O. Palme gimė pasiturinčioje šeimoje 1927 m. sausio 30 d. Stokholme. Jo tėvas mirė, kai jam tebuvo septyneri metai. Olofas vaikystėje buvo daug sergantis, tačiau daug skaitantis vaikas, kuris greitai išmoko kelias užsienio kalbas. Vėliau, per vienerius 1947-1948 metus jis įvykdė bakalauro programos reikalavimus Ohajo Kenyono koledže JAV. Po to jis kelis mėnesius keliavo po Rytų Aziją ir JAV, kurios sukrėtė Olofą savo socialine ir rasine nelygybe, o tai ypač paveikė jo pažiūras. Tada jis grįžo į Švediją.

1948 metais O.Palme dalyvavo pasipriešinant Čekoslovakijos komunistų valdžios perėmimui, kai vedė vieną čekų merginą vien tam, kad ji persikeltų gyventi į Švediją. Tada jie išsiskyrė. Teisės magistro laipsnį O.Palme gavo 1951 metais Stokholmo universitete. Susidomėjęs politine veikla, O.Palme „švediško stiliaus“ politikoje matė pažangią alternatyvą tiek sovietiniam socializmui, tiek amerikietiškam kapitalizmui.

Savo politinę karjerą O.Palme pradėjo 1953 metais, kai Švedijos premjeras nuo socialdemokratų darbininkų partijos Tage Erlanderis paskyrė O.Palme savo sekretoriumi. Taip O.Palme susipažino su Švedijos politikos „virtuve“ iš vidaus. 1957 metais jis buvo išrinktas parlamento nariu. 1956 metais jis vedė. Su žmona Lisbet susilaukė trijų vaikų. 1963 metais O.Palme T.Erlanderio buvo pakeltas iki ministro be portfelio pareigų, o nuo 1965-1967 metų jis dirbo ryšių ministru.

Būdamas švietimo ministru, jis įtraukė marksizmo mokymą į mokyklų programas, kartu su Šiaurės Vietnamo ambasadoriumi Švedijoje dalyvavo demonstracijoje pries JAV įsitraukimą į karą Vietname, o vėlesnį Hanojaus bombardavimą palygino su nacistinės Vokietijos Gernikos bombardavimu Ispanijos pilietinio karo metais. Dėl to ypač pablogėjo Švedijos ir JAV santykiai. JAV prezidentas R.Nixonas nepriėmė Švedijos ambasadoriaus JAV ir atšaukė Amerikos ambasadorių iš Švedijos. Savo ruožtu, 1968 metais O.Palme aštriai kritikavo SSSR intervenciją į Čekoslovakiją. 1968 metais, T.Erlanderiui išėjus į pensiją, O.Palme perėmė socialdemokratų darbininkų partijos vadovo ir Švedijos premjero postą.

Plačiai žinomos O.Palme taikos palaikymo iniciatyvos ir kita užsienio politika, remianti nukentėjusius nuo stichinių ir politinių katastrofų, agresijų, karo, vykdant tarpininkavimą tarp Šiaurės ir Pietų, Vakarų ir Rytų bei skatinant jų dialogą. Tikra draugystė O.Palme siejo su kitų Vakarų Europos šalių socialdemokratinių partijų vadovais – Bruno Kreisky Austrijoje ir Willy Brandtu Vokietijoje. Tačiau ne mažiau svarbi buvo O.Palme veikla kuriant gerovės valstybę Švedijoje. O.Palme nuomone, švedų visuomenės tipas, kuris buvo orientuotas į didesnės lygybės pasiekimą, buvo tas valstybės idealas, kuris iš esmės skyrėsi nuo sovietinio socializmo ir tokio liberalios visuomenės modelio, kuriam atstovavo JAV. Idealiai valstybei buvo svarbūs viešojo sektoriaus pasiekimai, kurie sušvelnintų kapitalizmo natūraliai keliamus prieštaravimus.

Nors O.Palme savo jaunystės metais žavėjosi marksizmu, tačiau jo pozicija viešojo administravimo atžvilgiu „demokratinio socializmo“ sistemoje skyrėsi nuo marksistinio supratimo, nes į viešąjį administravimą O.Palme žiūrėjo kaip į dirbančiųjų „sąjungininką“ prieš darbdavius, kuris turėjo pažaboti kapitalo puolimą, o ne „priešą“, kuriam būtų buvę svarbu pajungti dirbančiuosius kapitalo interesams. K.Marxas viešojo sektoriaus darbuotojus įsivaizdavo kaip kapitalizmo „įrankius“, pajungiant ir išnaudojant dirbančiuosius, o O.Palme viešajame administravime ir viešajame sektoriuje matė aktyvius socialinio teisingumo siekiančius subjektus, kurie galėtų „pagerinti“ ir „sužmoginti“ kapitalistinę sistemą bei sušvelninti jos prieštaravimus.

Viešasis sektorius, pagal tokį supratimą, kaip ir privatusis sektorius, irgi kūrė bendrąjį vidaus produktą. Tačiau jo stiprybė, lyginant su privačiuoju sektoriumi, buvo ta, kad jis garantavo dirbantiesiems stiprią valstybinę socialinę apsaugą, švietimą ir kultūros puoselėjimo galimybes. Tokios gerovės visuomenės tikslas buvo sumažinti socialinę nelygybę, kad turtingieji „netaptų dar turtingesniais“, o „neturtingieji dar neturtingesniais“.

Teisingesnį paskirstymą O.Palme suprato ir kaip „demokratinio socializmo“ priemonę, ir kaip galutinį tikslą. Tuo jo ideologinis credo nesiskyrė nuo istorinio, šimtmečio senumo socialdemokratų teoretiko Eduardo Bernsteino credo „Judėjimas – viskas, galutinis tikslas – niekas“. „Švedų funkcinis socializmas“ yra laikomas tokia kapitalizmo atmaina, kuri arčiausiai priartėjo prie vakarietiško „demokratinio socializmo“ idealo, ir būtent O.Palme vyriausybių valdymo laikais šio „švediško modelio“ vystymasis pasiekė savo apogėjų. Vėlesni švedų socialdemokratų valdymo laikotarpiai pasižymėjo jau kur kas didesniais kompromisais su kapitalo interesais ir žymėjo švedų socialdemokratų atsitraukimą į „vidurio“ politinio spektro pozicijas, o kai kada jos visai nebesiskyrė ir nuo konservatorių-moderatų bei liberalų politinių pozicijų. Pažymėtina, kad globalizacijos paskatinti ekonominiai procesai Švedijoje O.Palme valdymo metais dar nebuvo tiek toli pažengę, kad reikėtų, kaip dabar, praėjus 30 metų po jo mirties, kalbėti apie „gerovės visuomenės“, o ne „gerovės valstybės“ kūrimo problemas, kas nėra vienas ir tas pats. Švedijos gerovės valstybė, nors 8-ajame ir 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais priėmė daug politinių imigrantų bei dalį jų integravo, vis tik buvo laikoma nacionaline gerovės valstybe, kuriai dar nebuvo būdingas vėlesnis globalizacinis valstybės „ardymas“, o valstybinis reguliavimas davė savo vaisių. Nepaisant didesnių ar mažesnių vėlesnių atsitraukimų nuo tradicinio „švediško gerovės modelio“, šį patyrimą įvairiu laiku bandė kopijuoti ir kai kurios kitos šalys, bet, reikia pripažinti, kad labiausiai tai pasisekė tik kitoms Šiaurės valstybėms.

Lietuva savo „Pažangos strategijoje 2030“ taip pat skelbia apie siekį orientuotis į Šiaurės valstybes. Bet bent kol kas tai yra tik deklaracija. Atotrūkis tarp „turtingųjų“ ir „neturtingųjų“ Lietuvoje didėja, daug kas skundžiasi socialinio teisingumo stoka, o profsąjunginis judėjimas, kuris turėtų ginti dirbančiuosius, niekaip neišlipa iš vaikiškų rūbelių. rofsąjungos susiskaldžiusios, tik 8 proc. dirbančiųjų yra profsąjungų nariai, o pirmoji reali kolektyvinė švietimo srities sutartis tik dabar skinasi kelią.

Gegužės 1-oji – tarptautinė dirbančiųjų solidarumo diena. Nors ji Lietuvoje yra paskelbta nedarbo diena, ką ji reiškia Lietuvai? Gal gegužės 1-oji yra puiki proga tokiai diskusijai?

Šis straipsnis parengtas ruošiant mokslinę publikaciją „Olofo Palme viešojo valdymo tobulinimas ir istorinis idėjinis palikimas (praėjus 30 metų nuo O.Palme nužudymo Stokholme)“.

Straipsnio autoriai – Mykolo Romerio universiteto profesorius Arvydas Guogis ir doktorantas Adomas Vincas Rakšnys. Straipsnis publikuotas portale 15min.lt