Tokio staigaus nuosmukio Kinija neišgyveno nuo Kultūrinės revoliucijos laikų. Net po 2008 m. pasaulio finansų krizės Kinija išlaikė padorų metinį augimo tempą ir greitai sugebėjo atstatyti dinamišką plėtrą. 

Šiuo metu, kai karantino režimas beveik visoje šalies teritorijoje švelninamas ir atšaukiamas, ir kai tampa prieinami pirmojo ketvirčio rezultatai, ateina laikas įvertinti duomenis ir peržvelgti prognozes. Kad ir kaip grėsmingai atrodė milžiniškos ekonomikos sustabdymas mažiausiai dviem mėnesiams, ekonominės katastrofos neįvyko, Kinijos ūkis išlaikė atsparumo testą. 2020 m. sausį pauzės mygtukas buvo paspaustas susiklosčius ypatingoms sąlygoms. 

Nuo 2014-2015 m. nepertraukiamam Kinijos augimui atsiranda vis daugiau kliūčių. Dviženkliai metiniai augimo tempų rodikliai lieka praeityje. Patikimi ekonomikos varikliai – į eksportą orientuota pramonė, investicijos į bendrojo pagrindinio kapitalo formavimą, pigesnė ir produktyvesnė darbo jėga, kurie dešimtmečiais kėlė Kiniją į pasaulio viršūnes, nebeužtikrina spartaus augimo. 

 

Nuo 2014 m. eksporto dalis nuo BVP mažėja, po 2013 m. mažėja investicijos į pagrindinį kapitalą, vis auga pramonės darbininkų darbo užmokestis. Nuo 2016 m. Kinijos programiniuose dokumentuose įtvirtintas „naujas normalumas“ - nauja penkmečio augimo metinė norma iki 7 proc. Kinija ieško naujų galimybių vidaus vartojime, paslaugų sektoriaus plėtroje, ekonominio aktyvumo plėtroje vidurinėse provincijose, pažangių technologijų ir inovacijų kelyje. 

Tuo tarpu Kinijai palankus globalizacijos etapas eina prie pabaigos, aštrėja konkurencija užsienio rinkose, sulėtėja globali prekyba. Nuo 2018 varžybos dėl rinkų ir lyderystės aukštųjų technologijų srityje perauga į atvirą prekybos karą tarp dviejų didžiausių pasaulio ekonomikų - JAV ir Kinijos, į kurį įsitraukia vis daugiau šalių. 

 

2020 m. sausį Kinija ir JAV skelbia paliaubas prekybos kare, iš esmės, Kinijai nusileidus JAV reikalavimams. Tokiomis sąlygomis Kinijai vis sudėtingiau išlaikyti užsibrėžtą augimo tempą, įvykdyti tikslą iki 2020 m. pabaigos pasiekti vidutiniškai pasiturinčios visuomenės statusą. COVID-19 pandemijos smūgis nustūmė Kinijos ūkį į gilų nuosmukį. Lyginant su praeitų metų rodikliais Kinijos BVP per pirmą ketvirtį nukrito 6,8 proc., eksportas susitraukė 13,3 proc. Smarkiai nukentėjo restoranų ir viešbučių verslai (- 35,3 proc.), prekyba (-17,8 proc.), statybos (-17,5 proc.), transportas (-14 proc.), apdirbamoji pramonė (-10,2 proc.). 

 

Apie 8 mln. darbuotojų neteko darbo, nedarbo lygis pašoko nuo įprasto 4 proc. iki 5,9 proc. Įtampa darbo rinkoje ir toliau augs, nes užimtumui palaikyti per metus Kinijos ekonomikoje turi būti sukurtos apie 10 mln. naujų darbų vietų. Bet pandemijos plitimas pasaulyje sustabdė ir globalios ekonomikos apsukas. Tikras kritimo mastas paaiškės vėliau, šiuo metu galime pasikliauti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) prognozėmis. 

 

Pagal TVF pasaulio ekonomika šiais metais susitrauks 3 procentais, bet jau 2021 m. paaugs 5,8 proc., tai dvigubai greičiau nei 2019 m. Tačiau, krizės poveikis yra netolygus įvairioms šalims. Išsivysčiusiųjų šalių grupė patirs didesnį nuosmukį 2020 metais (-6.1 proc.) ir 2021 metais atsigaus lėčiau (4,5 proc.). Šių šalių BVP ir 2021 metai bus mažesnis nei 2019 metais, pandemijos sukelta krizė nebus greitai įveikta. O besivystančiųjų šalių, kurioms priklauso ir Kinija, BVP šiais metais susitrauks 1 proc. ir 2021 m. augs 6,6 proc. Kinijai prognozuojamas kuklus augimas šias metais (1,2 proc.) ir staigus pakilimas 2021 m. (9,2 proc.). Svarbi šios prognozės prielaida - tai, kad Kinija nepatirs antros epidemijos bangos. 

 

Karantinas ypač skaudžiai atsiliepė paslaugų sektoriui. Šio sektoriaus svoris Kinijos ekonomikoje (53,4 proc.) ženkliai mažesnis palyginus su išsivysčiusiomis šalimis (70-80 proc.). Nors Kinijos gyventojų pajamos sparčiai didėjo per pastaruosius dešimtmečius, visgi Kinija iki šiol yra vidutinių pajamų šalis. Didesnė gyventojų pajamų dalis yra nukreipiama bazinėms poreikiams, kurių vartojimas nuosmukio metu mažėja lėčiau. Kinijos socialinių garantijų sistema nėra labai plati, gyventojai pasikliauja savo jėgomis. 

 

Nors per dešimtmetį drastiškai išaugo namų ūkių skolinimasis, šalyje itin aukšta privačiųjų santaupų norma. Neabejotinai, Kinija praras dalį eksporto į krizės paveiktas JAV ir Europos Sąjungos rinkas dėl sumažėjusios paklausos ir vis atsargesnio požiūrio į priklausomybę nuo Kinijos. 

Tačiau Kinijos užsienio prekyboje apie 50 proc. užima prekyba su Azijos regionu. Ypač stiprų potencialą turi besivystančios Azijos šalis, jų atsigavimas po krizės bus itin spartus 2021 m. (8,5 proc.). Nukritusios žaliavų kainos pasaulio rinkose – dar viena galimybė sumažinti sąnaudas Kinijos apdirbamoje pramonėje. 

 

Be šitų stabilizuojančių faktorių veikia ir ilgalaikiai augimo veiksniai. Strateginėje perspektyvoje Kinijos ekonomikos plėtros impulsas nesumenks, kol neįvykdyti esminiai vidiniai struktūriniai pokyčiai – urbanizacija (kaimo vietovėse iki šiol gyvena apie 40 proc. Kinijos gyventojų), paslaugų sektoriaus išvystymas, tolygesnis gamybinės ir socialinės infrastruktūros išdėstymas visoje šalie teritorijoje, perėjimas prie tvaresnės gamybos ir energetikos. 

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Kinija visada sugebėdavo gauti strateginę naudą didžiųjų krizių metu. 1990 metais Japonijos krizė sustabdė tuometinės Azijos lyderės šuolį, estafetę iš Japonijos priėmė kitos kylančios Azijos ekonomikos. 

 

1991 metais žlugo SSRS, Kinija neteko ilgalaikio strateginio varžovo ir įgavo pilną augimo laisvę Centrinės Azijos ekonominėje erdvėje. Po 1997-1998 m. Azijos krizės, Kinijos ekonomika tapo patraukliausia regiono šalimi investuotojams, ir , 2001 m. įstojus į Pasaulio prekybos organizaciją, įsitvirtino kaip pasaulio fabrikas. Po 2008 metų Finansų krizės Kinija išlaikė aukštus augimo tempus ir sumažino atotrūkį nuo JAV ir Europos šalių, tapo antrąja pagal nominalų BVP ekonomika pasaulyje ir pirmąja pagal perkamosios galios paritetą. 

Tikėtina, kad iki 2030 metų Kinijos ekonomika aplenks JAV ir pagal nominalųjį dydį, dabartinė krizė gali net pagreitinti šį rezultatą. 

 

Išlikdama pagrindinė globalizacijos naudos gavėja nuo XX amžiaus pabaigos, Kinija neišvengiamai nukentės nuo globalizacijos procesų susitraukimo, tuo labiau kad JAV ir kitos išsivysčiusios šalys bandys apriboti didelę Kinijos įtaką prekyboje, investicijose, informacijos ir technologijos mainuose. Tarptautinės korporacijos diversifikuos gamybą, išardys ir reorganizuos tiekimo grandines, kad išvengtų gamybos koncentracijos Kinijoje. 

 

Kinijos valstybinės ir stambios privačios įmonės susidurs su barjerais investuojant ir plečiant verslą Vakarų šalyse. Apribojimai mokslo ir technologijų srityje gali skaudžiai paveikti Kinijos pastangas remtis inovacijomis pagrįstų augimu. Dėl globalios prekybos nuosmukio ir krizės sukeltų finansinių sunkumų sumažės stambių infrastruktūrinių projektų poreikis, ypač Artimuosiuose Rytuose, Centrinėje Azijoje, Afrikoje. Didelė dalis ambicingų Kinijos planų „Juostos ir kelio“ iniciatyvoje bus atidėti neapibrėžtam laikui. Kopiančiai į viršūnę Kinijai apsunks kiekvienas naujas žingsnis. 

 

Jos vienpartinė politinė santvarka, valstybinio kapitalizmo ir rinkos mišinys, nesąžiningos konkurencijos priemonės atsidurs po didinamuoju stiklu, vakarykščiai partneriai taps varžovais ir netgi priešais. Globalizacijos magistralė susiduriant su nacionaliniais interesais ir nacionaliniu egoizmu išsišakoja į regioninius kelius. Galimos šios krizės pasekmės – pertrauka tarpregioninėje globalizacijoje ir, lygia greta, integracijos gilėjimas stambiuose regionuose, kuriuose koncentruotos gamybos grandinės, tarpusavio prekyba ir investicijos – Rytų ir Pietryčių Azijoje, Šiaurės Amerikoje, Europoje. Po didžiosios pauzės Kinijos ekonomika sugrįžta į atšiauresnį ir uždaresnį pasaulį.