Mokslo metų pabaiga karšta. Mokiniai su mokytojais tiesiogine prasme liejo prakaitą įkaitusiose patalpose. Ir, regis, gauta labai svarbi pamoka, jog net ir galintis turėti teigiamų pusių sprendimas nepasirengus jo tinkamam įgyvendinimui sulaukia gana liūdnų pasekmių. Šiuo metu politikai taip lieja prakaitą jau perkeltine prasme skubėdami priimti ir kitus sprendimus, kurie itin svarbūs. Tik klausimas, ar neteks vėl prisiminti liaudies patarlę apie skubinimą... O permainos reikšmingos. Tai ir etatinis mokytojo darbo apmokėjimas, nauja finansavimo sistema („klasės krepšelis“).

 

Dar reikia turėti omenyje vykstančius pokyčius dėl mokyklų direktorių kadencijų ir jų veiklos kasmetinio vertinimo įgyvendinimo. Taigi kas numatyta mokytojo etatinio darbo apmokėjimo tvarkoje? Mokytojo etatas – 1512 valandų per metus (36 val. per savaitę). Mokytojo darbo laikas būtų skirstomas į tris dalis: kontaktinės valandos, pasirengimas joms bei darbas bendruomenei.

 

Visoms valandoms taikomas vienodas tarifas. Kontaktinės valandos turi sudaryti ne mažiau kaip 30 proc. darbo laiko. Rekomenduojama ir labiau patyrusiems mokytojams skirti mažiau valandų pamokoms, daugiau – kolegų mokymui, metodinei veiklai, ugdymo priemonėms rengti. Deja, bet siūlomo modelio pliusai yra daugiau teoriniame lygmenyje, o praktiniame įgyvendinime jau dabar galima įžvelgti nemažai grėsmių, kurias būtina įvertinti ir sudėlioti saugiklius. Pliusas yra tai, kad sumažėjus pamokų skaičiui, atlyginimas nemažės, jei mokytojui bus galimybė turėti daugiau nekontaktinių valandų. Bet pagrindinė grėsmė ta, jog nekontaktinis darbas ir darbas su bendruomene yra sunkiai apibrėžiamas ir pamatuojamas.

 

Čia yra nemaža „pritempimo“, piktnaudžiavimo ir/arba išnaudojimo rizika. Gali būti dirbtinai kuriamos veiklos, kurios bus smulkmeniškai fiksuojamos ir skaičiuojamos. Visų tokių papildomų veiklų standartizuoti ir unifikuoti neįmanoma, nes mokyklos yra per daug skirtingos. Ir susidaro įspūdis, kad pamokos ir tiesioginis darbas su mokiniais tampa beveik antraeiliu. Beje, atkreiptinas dėmesys, kad ir dabar yra numatyta galimybė apmokėti mokytojams už papildomą darbą. Abejonių kelia ir tai, jog numatytas fiksuotas atlyginimais ir vienodi valandų įkainiai.

 

Vyriausybės pateiktam projektui Seimo teisės departamentas priekaištavo dėl vienodo valandinio įkainio skirtingą išsilavinimą ir darbo patirtį turintiems mokytojams. Užsienio šalių patirtis (pagal EBPO duomenis) rodo, kad įprastai mokytojų atlyginimai skirstomi į keturias atlyginimo skales: pradinis atlyginimas, atlyginimai po 10 metų patirties, atlyginimai po 15 metų patirties ir atlyginimai skalės viršuje. Užsienio šalių mokytojų atlyginimo skaičiavimo patirtis yra labai įvairi, tačiau esmė yra ta, kad visose šalyse atlyginimo pagrindinė dalis yra atlyginimas už kontaktines valandas, kurių vidurkis EBPO šalyse yra apie 1000 valandų per metus. Apmokėjimo už nekontaktines valandas patirtis irgi varijuoja.

 

Tokia praktika, kuri taikoma ir Estijoje, leidžia racionaliai, pagal realius poreikius, panaudoti mokyklai skiriamas lėšas. Beje, su etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modeliu buvo vykdomi eksperimentai savivaldybėse, tačiau akivaizdžios naudos jie nepatvirtino. Todėl taip sprendžiant vienas problemas, galime sukurti kitas. Atlyginimo sistema turi būti motyvuojanti, tik tai galima pasiekti ir kokybės kilimo. Etatinis apmokėjimas yra susijęs ir su nuo rudens svarstomu pradėti "klasės krepšelio" modeliu, kuris irgi nėra iki galo išspręstas/išdiskutuotas.

Nuo 2016 m. pradžios modelis buvo išbandomas keliose šalies savivaldybėse. Eksperimento rezultatai parodė, kad nors modelis turi ir privalumų, bet dar daug modelio elementų reikia tobulinti ar keisti. Sulaukta ir EBPO specialistų kritikos, kurių teigimu Lietuvai universalus „klasės krepšelio“ metodas netinka, nes jis susilpnintų paskatas efektyvinti mokyklų darbą, jos nebekonkuruotų tarpusavyje dėl moksleivių. Tai gali lemti vidutiniškai mažesnį mokinių skaičių klasėse, nors, ekspertų teigimu, toks finansavimo modelis padėtų išgyventi mažoms mokykloms. Bet ar toks turėtų būti mūsų tikslas? Svarbu pats mokyklos išsaugojimas ar kokybiškas ugdymas? Vis dėlto Vyriausybė pateikė Seimui svarstyti pataisas, pagal kurias dalis ugdymo lėšų būtų pagal klasių skaičių ir jų dydį. Tačiau politikų argumentai, jog tai padės kelti kokybę, baigsis konkuravimas dėl moksleivių nėra aiškiai pagrįsti.

 

Tikėkimės, tai „nepakels“ kokybės taip, kaip jau „pakėlė“ mokslo metų pratęsimas. Dar vienas svarbus mokyklų valdymui pokytis – įvedamos švietimo įstaigų vadovų 5 metų kadencijos, kurių skaičius nebus ribojamas. Iš pirmo žvilgsnio sprendimas lyg ir pagrįstas, nes šiuo metu Lietuvoje apie 500 švietimo įstaigų vadovų stažas siekia 30 ir daugiau metų, o daugiau kaip pusės švietimo įstaigų vadovai eina tas pačias pareigas daugiau nei 15 metų. Švietimo sistemai reikia daug kompetentingų mokykloms vadovauti pasiryžusių asmenų. Šiuolaikinis mokyklos vadovas turėtų būti lyderis, kuris ne tik suvoktų platesnį mokyklos funkcionavimo kontekstą, bet ir gebėtų suburti komandą, gebančia užtikrinti ugdymo kokybę. Tačiau ar įmanoma unifikuoti reikalavimų švietimo įstaigų vadovams?

Pastebėtina, kad diskusijos dėl numatomų mokyklų darbuotojų atlyginimo metodikos ir finansavimo modelio pokyčių leidžia spėti, kad sprendimuose dėl vadovavimo mokykloms nemažai atsakomybės bus perduota savivaldybėms. Tai reiškia, kad gali atsitikti, kad, pavyzdžiui, vienas vadovas vadovaus kelioms savivaldybės tam tikro tipo mokykloms ar kitu principu apjungtų mokyklų grupėms.

 

Tai rodo, kad dėl didėjančios įvairovės yra neįmanoma unifikuoti reikalavimų mokyklų vadovų kvalifikacijai ir kompetencijoms. Apskritai verta atkreipti dėmesį kad atlikti tyrimai patvirtina žinomą tiesą – mokyklos vadovo veiklos kokybę lemia ne jo amžius ar darbo mokykloje trukmė, bet jo asmeninės savybės. Mokykla, kuriai vadovauja veržli, iniciatyvi, kūrybinga, pasišventusi, kompetentinga asmenybė, judės į priekį nepriklausomai nuo to, bus nustatytos kadencijos ar ne. Turi veikti sistema, kuri užtikrintų vadovų veiklos kokybės tinkamą vertinimą ir kokybės užtikrinimą, o švietimo ir mokslo politikos ir vadybos išmanymas – jau neišvengiamybė bet kurios mokymo įstaigos vadovui. Kadencijų įvedimas savaime to nesprendžia be kitų instrumentų sukūrimo ir taikymo. Mokyklų vadovai priekaištauja, kad 5 metai yra per trumpas laiko tarpas įgyvendinti ir parodyti savo veiklos rezultatus.

 

Sunku pasakyti, kiek argumentuotas toks priekaištas, turint omenyje, kad kadencijos bus pratęsiamas ir kadencijų skaičius neribojamas. Daugiau nerimo kelia tai, kad kasmetiniai vertinimai (kurį atlieka dažniausiai savivaldybės) ir kadencijų įvedimas gali būti politizuoti ir vadovų veiklos vertinimo kriterijai bus orientuoti ne į kokybę, o pagrįsti politiniu noru palikti arba pakeisti mokyklos vadovą. Ir čia kol kas saugikliai nesudėti. Todėl klausimas, kiek šis sprendimas yra „pamatuotas“.

 

Vertinant šiuos pokyčius ir pasirengimą juos įgyvendinti norisi pabrėžti, kad reikia spręsti įsisenėjusias švietimo problemas, bet planuojant reformas svarbu ir suvokti, kaip veikia ir kaip siejasi visi švietimo sistemos elementai. Tyrimai rodo, kad dauguma švietimo valdymo problemų yra susijusios su švietimo sistemos finansavimo modeliu. Tas pats etatinis mokytojų apmokėjimas yra finansų valdymo dalis.

Pasirinktas švietimo finansavimo modelis lemia švietimo įstaigų tinklo struktūrą, jo dinamiką. Žinant, kokį tinklą turime ir/ar kaip jį planuojame, galime formuluoti ir kvalifikacinius reikalavimus mokyklų vadovams. Taigi pradedant švietimo valdymo reformas būtina identifikuoti pagrindines problemų priežastis (ne tik simptomus) – pirmiausiai diagnozuoti ir gydyti pagrindinę ligą, o ne atvirkščiai – skirti vaistus simptomams numalšinti, nesigilinant, kokia liga juos sukelia.