Pirmiausia – kad mediacijos metu abi šalys turi nevienodas derybines pozicijas. Paprastai sakoma, kad viena pusė yra kaltininkas, „agresorius“, o kita – nuo jo nukentėjusi, priklausanti auka. Daroma prielaida, kad jei priklausai nuo kaltininko, negali būti pilnavertis mediacijos partneris ir automatiškai turės silpnesnę poziciją ieškant bendrų susitarimų. Be to, mediacijos kritikai atkreipia dėmesį, kad tokiais atvejais mediacijos efektas yra trumpalaikis, nekontroliuojamas tolesnis mediacijos dalyvių elgesys, aukos ir kaltininko mediacijos atvejais nesirūpinama aukos gerove, išskyrus materialinės žalos atlyginimą. Vis dėl to yra atlikta nemažai tarptautinių tyrimų apie mediacijos taikymo galimybes ir jos veiksmingumą smurto artimoje aplinkoje atvejais. 

 

Tarkim, Kanadoje lyginant skyrybų mediaciją su kitais ginčų sprendimo būdais, tokiais kaip bylinėjimasis arba derybos su advokatais dėl skyrybų, tyrimai nepatvirtino, kad smurtą patyrusios moterys, dalyvaujančios skyrybų mediacijoje, dažniau tampa buvusio partnerio smurto aukomis negu tos moterys, kurios bylinėjasi arba su advokatais dalyvauja derybose dėl skyrybų. Taigi buvo padaryta išvada, kad skyrybų mediacija nėra mažiau saugus ginčų sprendimo būdas negu kiti ginčų sprendimo būdai ir moterims ir vyrams, patyrusiems smurtą artimoje aplinkoje. Pasaulyje mediacijos veiksmingumas smurto artimoje aplinkoje atvejais yra tyrinėjamas, o išsamiausias tyrimas, ko gero yra atliktas Austrijoje. 

 

Viena daugiausiai šią temą analizuojančių mokslininkių C. Pelican stebėjo poras su kuriomis buvo atliekama mediacija po smurto artimoje aplinkoje atvejų. Su smurtą patyrusiomis moterimis C. Pelican bendravo po 1,5-2 metų pertraukos. Iš visų dalyvavusių tyrime moterų tik 17 proc. teigė ir toliau patiriančios smurtą, o 83 proc. smurto jau nebepatyrė. Apie 40 proc. moterų gyveno atskirai ir jokio kontakto su partneriu nepalaikė, 28 proc. gyveno atskirai, bet turėjo kontaktą su partneriu, o apie trečdalis toliau gyveno kartu su partneriu. 65 proc. apklaustųjų teigė, kad mediacijos procedūros padėjo joms jaustis labiau užtikrintomis ir įgalintomis, o net 80 proc. tų moterų, kurios jau nebepatyrė smurto artimoje aplinkoje, teigė, kad mediacija joms padėjo tai pasiekti. Labai svarbu, kad dar prieš mediaciją kiekvieno atveju būtų įvertintas smurto lygis, ar vienas iš partnerių bijo kito. Svarbu suprasti, kad smurtas smurtui nėra lygu: būna atvejų, kai partneriai ir tokiais atvejais nebijo vienas kito ir gali derėtis, o mediacija vyksta dalyvaujant abiem šalims. Jei vienas iš partnerių bijo, vengia kito, mediaciją galima organizuoti su kiekviena šalimi atskirai, skirtingu laiku. Taip pat galima naudoti ir nuotolines ryšio priemones. 

 

C. Pelican yra išskyrusi tris kategorijas porų santykių, kuriuose pasireiškia smurtas. Pirmai kategorijai mokslininkė priskyrė santykius su abipusiu fiziniu smurtu, t. y. vienas iš partnerių, dažniausiai vyras, smurtauja, o moteris aktyviai ginasi, ir yra rizika, kad fiziškai stipresnis partneris sužeis fiziškai silpnesnę partnerę. Antro pobūdžio smurtas yra vienkartinis fizinio smurto atvejis, dažniausiai išprovokuotas konflikto, kai viena pusė nesusilaiko ir panaudoja smurtą. Dažnai tokie smurto atvejai yra vienkartiniai, kaltininkas, pripažįsta tą smurtą ir gailisi dėl jo. 

Trečio pobūdžio smurto atvejais fizinis, psichologinis arba kitoks smurtas pasireiškia kaip kontroliavimas, nuolatinis pasikartojantis dominavimas. C. Pelikan teigia, kad pirmos ir antros kategorijos porų santykiuose mediacija gali būti taikoma ir jokios rizikos tame nėra. Ir iš savo praktinės teisminės mediacijos patirties galiu patvirtinti, kad susidūrus ir su pirmos, ir antros kategorijos smurto artimoje aplinkoje atvejais šalys geranoriškai prisiima atsakomybę už smurtą. Pirmos kategorijos atvejais moterys dažnai būna aktyvios, nebijančios dalyvauti bendroje mediacijos sesijoje, galinčios išreikšti savo reikalavimus ir juos ginti. 

 

Antros kategorijos porų santykiuose smurtaujantis partneris prisiima atsakomybę už smurtą ir dažniausiai dėl to gailisi. Ir vienu, ir kitu atveju taikus susitarimas gali būti pasiektas, o mediacija gali vykti abiem šalims dalyvaujant. Daugiausia problemų iškyla trečios kategorijos porų santykių atvejais ir net gali išprovokuoti dar vieną smurto protrūkį. Tokiais atvejais tikrai reikia elgtis atsakingai ir budriai, atkreipti dėmesį, kokia yra moters galios pozicija. Tarkim, esu turėjusi atvejį, kai moteris atėjo į mediaciją prieš tai jau gavusi pagalbą iš Moterų krizių centro. Ji galėjo išreikšti savo poreikius ir dalyvauti bendroje mediacijos sesijoje. Taigi visuomet reikia įvertinti nuskriaustosios pusės būklę, ar yra suteikta psichologinė pagalba. Jei tokios pagalbos nėra, kalbėti apie mediaciją įprastinėje formoje, kai abi šalys dalyvauja mediacijoje kartu, negalima, bet tai nereiškia, kad negalima iš viso jokia mediacijos forma. 

Dėmesio vertas Austrijoje taikomas modelis, kurį galima pritaikyti ir Lietuvoje. Austrijoje smurto artimoje aplinkoje atvejais dirba du mediatoriai, skirtingų lyčių atstovai, vyras mediatorius turi atskirą pokalbį su vyru, o moteris mediatorė – su moterimi. Po to mediatoriai pasitaria ir toliau jau dirba abiejų mediatorių komanda su abiem partneriais.

 

Taikant šį modelį vienas iš svarbių mediacijos efektų buvo moterų įgalinimas siekti ir pasiekti teisėtų reikalavimų. Kitas mediacijos efektas pasireiškė tuo, kad kai kuriais atvejais keitėsi vyrų elgesys, jie išmokdavo būti santykiuose nesmurtaudami. Taigi mediacija gali padėti pakeisti santykių kokybę, todėl visiškai atsisakyti mediacijos kaip smurto artimoje aplinkoje atvejais būtų nedovanotina klaida. Galiausiai galime pasiremti ir Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatais, kurie rodo, jog sprendžiant konfliktus, kylančius iš smurto artimoje aplinkoje 83 proc. atvejų buvo pasiektas susitarimas ir šio susitarimo rezultatas buvo nebūtinai šalių susitaikymas, o priimti bendri šalių sprendimai dėl vaikų išlaikymo, auklėjimo sąlygų ir kitokių klausimų. Taigi, mediacija padėjo ir smurtautojui, ir aukai būti išgirstai, susikalbėti ir priimti bendrus sprendimus.