Mykolo Romerio universiteto (MRU) teisės mokslininkai įvertino dvejus metus trukusios pandemijos ir jos metu Lietuvoje taikytų priemonių poveikį teisės viršenybei, žmogaus teisėms, teisinei sistemai. Mokslo studijoje „Teisė ir COVID-19 pandemija“ analizuojamos ir kitų Europos valstybių patirtys, teismų sprendimai dėl COVID-19 priemonių ir esminiai teisinio reguliavimo pokyčiai, kuriuos pandemija jau lėmė arba lems ateityje. Leidinyje pateikti tyrimo rezultatai leis geriau pasirengti ateities krizėms, tinkamiau pasitelkti teisinius režimus ir instrumentus bei kartu užtikrinti teisės viršenybę, žmogaus teisių apsaugą ir veiksmingą valstybių bendradarbiavimą sprendžiant tokio pobūdžio globalius iššūkius.
Patirčių vertinimas padeda pasirengti ateities krizėms
Dar 2020 metais atliktas MRU mokslininkų tyrimas dėl pandemijos valdymo atkreipė dėmesį, kad pirmojo karantino metu Lietuvoje taikytos asmenų judėjimo, susirinkimų, renginių, ūkinės veiklos, viešųjų paslaugų ir kt. ribojimo priemonės, vertinant pagal jų priklausomybę nuo užsikrėtimų COVID-19 liga atvejų per parą skaičiaus, buvo vienos griežčiausių, palyginti su kaimyninėmis valstybėmis. Todėl tikėtina, kad tai sukėlė didesnes neigiamas pasekmes nei kitose valstybėse trumpuoju, o galbūt ir ilguoju laikotarpiu. Pandemijos pradžioje, tiksliai nežinant pandemijos plitimo priežasčių ir greičio, buvo priimti radikalūs sprendimai, kuriais spręstos ne tik sveikatos, bet ir ekonominės bei socialinės problemos. Kaip rodo COVID-19 pandemijos valdymo patirtis, jai suvaldyti reikėjo ir neeilinių teisinių priemonių, kurios kėlė daug klausimų dėl teisės viršenybės, institucijų įgaliojimų, žmogaus teisių užtikrinimo. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, pandemijos metu taikyti įvairūs judėjimo, bendravimo, verslo ir kitokios veiklos ribojimai. Antrojo karantino metu Lietuvoje taikyti švelnesni ribojimai, ypač ūkinės veiklos srityse, tačiau kilo ne mažiau teisinių klausimų dėl vadinamojo galimybių paso naudojimo, vakcinacijos ir kitų priemonių taikymo, jų atitikties teisės viršenybei ir poveikio žmogaus teisių įgyvendinimui.
Siekiant pasirengti ateities krizėms bei norint, kad teisės ir politikos sistemos taptų tvaresnės ir atsparesnės visuomenės sveikatos ir žmogaus teisių iššūkiams ateityje, būtina įvertinti ne tik teisinių priemonių taikymo poveikį pandemijos valdymui, bet ir galimą pačios pandemijos poveikį. Taigi, mokslo studija, paremta COVID-19 pandemijos patirtimis Lietuvoje ir užsienio valstybėse, buvo siekiama išanalizuoti teisės poveikį pandemijos valdymui bei pandemijos ir jos metu priimtų sprendimų įtaką tolimesnei teisės raidai mūsų valstybėje ir pasaulyje.
Tyrimas apėmė laikotarpį nuo 2020 m. kovo 14 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., tačiau tam tikrais atvejais analizuota ir padėtis iki pandemijos. Kadangi atlikus tyrimą pandemija dar nebuvo pasibaigusi, pateiktos išvados (ypač dėl ilgalaikio pandemijos poveikio teisei) dar gali būti koreguojamos – praėjo per mažai laiko nuo atsiradusių aplinkybių ir valstybių taikytų priemonių.
Europos konstitucinėje jurisprudencijoje – nauji reikalavimai
Tyrimas atskleidė, kad Europos konstituciniai teismai vieningai sutaria, jog net ir pandemijos sąlygomis valstybės valdžios institucijos nėra atleistos nuo pareigos laikytis konstitucinio teisėtumo reikalavimo. Konstitucinėje jurisprudencijoje sprendžiant dėl su pandemija susijusio teisinio reguliavimo išryškėjo nauji konstituciniai reikalavimai ir vertinimo kriterijai, kurių privaloma laikytis, nustatant žmogaus teises ir laisves ribojančias priemones. Kai kurių valstybių konstitucinėse bylose įprasta visuomenės ir individo interesų pusiausvyra buvo pakoreguota, pirmenybę teikiant viešajam visuomenės sveikatos ir gyvybės apsaugos interesui ir pateisinant griežtesnius nei įprasta žmogaus teisių ir laisvių ribojimus. Be to, pandemijos teisinio reguliavimo pagrįstumui paaiškinti pradėtas naudoti gana naujas atsargumo principas, kuris krizių akivaizdoje įpareigoja imtis išankstinių ir prevencinių veiksmų, kad būtų išvengta plataus masto neigiamų padarinių. Konstituciniai teismai taip pat suformulavo reikalavimą pandemijos teisinį reguliavimą grįsti mokslu paremtomis prognozėmis bei nuolat jį peržiūrėti, kad būtų įsitikinta, jog nustatytas teisinis reguliavimas vis dar atitinka esamą situaciją.
Europos Žmogaus Teisių Teisme – galimybės plėtoti teisės į sveikatą apsaugą
COVID-19 pandemija, kaip ir bet kuri kita krizė, pagausino individualių peticijų, pateikiamų Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT), skaičių. Nemažai peticijų pateikė asmenys, patenkantys į socialiai jautrių asmenų grupes (kaliniai, sulaikyti asmenys, migrantai ir pan.). Kol kas negausi EŽTT praktika patvirtina, kad Teismas ne formuluoja naujus principus dėl COVID-19 bylų, o yra linkęs vadovautis įprastiniais teisėtais naudojimosi žmogaus teisėmis apribojimo pagrindais. Visgi plėtojama Teismo praktika dėl teisės į sveikatą apsaugos leidžia tikėtis tolimesnės valstybių pozityvių įsipareigojimų plėtros.
Studijoje įvertintas pandemijos poveikis daugiau kaip dešimčiai teisės sričių
Studijoje atskleidžiamas pandemijos poveikis pasirinktoms teisės sritims. Verslo teisės kontekste tirtas pandemijos poveikis sutarčių vykdymui, ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimui ir nemokumo teisei, kartu įvertinant ir taikytą mokesčių politiką, teisinį reguliavimą verslo srityje bei investuotojų teisinės padėties aspektus.
Nors pandemija neturėjo įtakos sutarčių teisės reglamentavimui, dabartinė teismų praktika gali būti vertinama kaip per griežta, kad būtų galima spręsti pandemijos sutarčių teisei keliamus iššūkius. Šiuo metu Lietuvos teismų praktikoje įtvirtinta objektyvaus neįmanomumo samprata riboja galimybes veiksmingai taikyti nenugalimos jėgos gynybos būdą COVID-19 pandemijos atveju. Ūkio subjektams taikyti apribojimai ir jų teisinis reglamentavimas reikšmingos ilgalaikės įtakos verslo teisei, tikėtina, neturės, tačiau jie laikytini valstybės intervencija į verslo teisinius santykius ir gali būti reikšmingi vertinant valstybės diskrecijos teisės riboti teisę į nuosavybę bei teisę užsiimti ūkine veikla realizavimo ypatumus. Mokesčių teisės srityje pandemijos ir jos sukeltų ekonominių sukrėtimų akivaizdoje realaus, esminio mokestinės naštos lengvinimo verslo subjektams, mokesčių mokėtojams priemonių iki 2021 m. gruodžio mėn. nebuvo įgyvendinta. Iššūkius, kilusius mokesčių teisiniam reguliavimui Lietuvos Respublikoje COVID-19 pandemijos metu (kitaip nei per ankstesnes ekonomines ir finansines krizes), bandyta spręsti pirmiausia tik procedūrinėmis priemonėmis ir supaprastinimais. Tuo tarpu Europos Sąjungos (ES) institucijų sprendimais buvo didinama mokestinė našta tarptautinės prekybos verslui, stiprėjo protekcionistinės, su mokestiniais ribojimais susijusios tarptautinės prekybos reguliavimo tendencijos. Taikytų reguliacinių ir kitų verslą ribojančių priemonių pobūdis bei statistika rodo, kad jos gali sukelti teisminių ar arbitražo investicinių ginčų tarp investuotojų ir valstybių bangą. Pandemijos sukelta krizė išryškino tinkamo nemokumo teisės reguliavimo svarbą, kad būtų galima padėti su finansiniais sunkumais susiduriančiam verslui. Priimti laikino galiojimo nemokumo teisės aktų pokyčiai, skirti pandemijai valdyti, užkirto kelią bankrotų bangai pandemijos pradžioje ir padėjo sumažinti neigiamus ekonominius pandemijos padarinius.Atskleistas pandemijos poveikis darbo, migracijos ir prieglobsčio, aplinkosaugos bei sporto teisei.
Darbo ginčų kontekste pastebėtina, kad konfliktų dėl pandemijos darbo santykių srityje smarkiai nepadaugėjo. Tikėtina, kad tam poveikį turėjo dar 2017 m. atlikta struktūrinė darbo santykių reglamentavimo reforma ir išplėtotos informacinės technologijos; laiku realizuotos teisėkūros iniciatyvos dėl nuotolinio darbo, nušalinimo ir prastovų; laiku suteikta valstybės pagalba. Migracijos srityje, viena vertus, pandemijos metu valstybių taikyti suvaržymai sustabdė arba pailgino migracijos procesus (vizų, leidimų, prieglobsčio klausimų sprendimą), bet kita vertus, iš dalies teigiamas poveikis pasireiškė darbo migracijos srityje. Laisvo asmenų judėjimo srityje pasigesta bendro požiūrio į ribojimų taikymą, o tai lėmė nevienodą ribojimų poveikį šios dešimtmečius egzistuojančios ES piliečių ir jų šeimos narių teisės taikymui ir jos pažeidžiamumą krizėje. Aplinkosaugos srityje analizuotas komunalinių atliekų tvarkymo teisinis reguliavimas dėl atsiradusios naujos atliekų rūšies, susijusios su apsaugos priemonėmis. Pandemija parodė tai, kad valstybės ir vietos savivaldos institucijos prioritetą teikė neteisinėms pandemijos valdymo priemonėms, o įprasto teisėkūros proceso buvo atsisakyta greitų ir teisiškai neįpareigojančių sprendimų naudai. Sporto teisės srityje nagrinėtas šachmatų srities pavyzdys, nes pandemijos metu išplitęs technologijų naudojimas lėmė ir sąžiningumo užtikrinimo iššūkius sporte.
Nuotolinių procesų teismuose plėtra ir saugiklių poreikis
Mokslo studijoje įvertintas pandemijos poveikis teisės į teisingą teismą įgyvendinimui, teismų darbo organizavimui, teisingumo vykdymui ir teismų procesams, skiriant ypatingą dėmesį technologijų naudojimui teisiniuose procesuose. Valstybės pareigą užtikrinti teisę kreiptis į teismą ir veiksmingą pažeistų teisių teisminę gynybą pandemija apsunkino ir dėl to, kad nebuvo specialaus teisinio reguliavimo kai kuriuose procesuose. Kita vertus, Lietuvoje pandemijos laikotarpiu veiksminga teisminė gynyba apskritai buvo prieinama, dauguma bylų buvo išnagrinėtos be nepagrįsto delsimo. Nuotoliniai teismo posėdžiai civilinėse bylose po pandemijos turėtų išlikti išimtimi, kuria gali būti naudojamasi tik atidžiai įvertinus tokios posėdžio formos tinkamumą konkrečioje byloje ir atsižvelgus į proceso dalyvių nuomonę šiuo klausimu.
Valstybių konsensuso dėl privalomos vakcinacijos dar nėra
Ypatingas dėmesys studijoje skirtas Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentų taikymo ir vakcinacijos privalomumo klausimų teisinių aspektų analizei. Privalomos vakcinacijos atveju susiduria kelios žmogaus teisės: teisė į privataus gyvenimo gerbimą, įskaitant ir teisę, kad su žmogumi nebūtų atliekamos jokios medicininės procedūros be jo ar jos sutikimo, bei visuomenės teisė į sveiką aplinką, kuri gali būti užtikrinama visuomenės imunizacijos nuo greitai plintančių infekcinių ligų būdu. COVID-19 pandemija bent jau kol kas nenulėmė išskirtinio reguliavimo, nes privalomos vakcinacijos klausimai sprendžiami pasitelkiant jau egzistuojančius žmogaus teisių ir laisvių ribojimų vertinimo kriterijus. Nėra ir pagrindo teigti, jog esama valstybių praktika leistų kalbėti apie privalomos vakcinacijos teisėtumą tarptautinio papročio pagrindu. Net ir palyginti vieningoje Europos Tarybos teisinėje erdvėje valstybės laikosi skirtingų privalomos vakcinacijos strategijų, teikdamos prioritetą savanoriškai vakcinacijai.
Mokslo studija yra prieinama viešai: https://repository.mruni.eu/handle/007/18240