Mykolo Romerio universitetas išleido monografiją „Statutinis Teismas“. Klaipėdos konvencijos pasirašymo 100-osioms metinėms skirtos monografijos autorė, universiteto Teisės mokyklos profesorė dr. Ieva Deviatnikovaitė, knygoje atskleidžia to meto Lietuvos istorinį kontekstą, painius Klaipėdos autonominio krašto ir Didžiosios Lietuvos santykius, Lietuvos diplomatų ir teisininkų milžiniškas pastangas kurti bei ginti Lietuvos valstybingumą, Statutinio Teismo steigimo aplinkybės. Monografija „Statutinis Teismas“ – jau penktoji prof. dr. I. Deviatnikovaitės knyga.
Monografijos autorės teigimu, kai 1924 m. gegužės 8 d. Lietuva ir Britų imperija, Prancūzija, Italija bei Japonija pasirašė Klaipėdos krašto konvenciją, kurios vienas iš priedų vadinosi „Klaipėdos krašto statutas“, šie dokumentai galutinai legitimizavo Klaipėdos krašto perdavimą Lietuvai.
„Statutas buvo Klaipėdos krašto konstitucija, kurioje įtvirtintos svarbiausios autonominės institucijos, jų kompetencija, ryšys su Didžiąja Lietuva“, - sako prof. dr. I. Deviatnikovaitė, pastebėdama, kad vis dėlto nei Statutas, nei Lietuvos Konstitucija negalėjo užtikrinti ramių, produktyvių ryšių tarp Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto - nuolat kildavo konfliktai, kurie būdavo skatinami vokiečių noro susigrąžinti Klaipėdos kraštą ir lietuvių noro kuo greičiau jį sulietuvinti.
Iškilusis to meto Lietuvos teisininkas Mykolas Romeris buvo įsitikinęs, kad tokio pobūdžio ginčus geriausia spręsti teisminiu keliu, todėl kartu su dar keliais teisininkais pasiūlė Lietuvoje įsteigti Statutinį Teismą - instituciją, kuri turėjo nagrinėti konfliktus tarp Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos, t. y. saugoti Klaipėdos krašto autonomiją ir Lietuvos suvereno teises, įtvirtintas Statute. M. Romerio nuomone, Statutinis Teismas turėjo sukurti lankstų, objektyvų, teisingą, civilizuotą autonominės teritorijos ir valstybės santykių būdą.
Prof. dr. I. Deviatnikovaitė pastebi, kad Statutinio Teismo steigimas buvo neįtikėtinai sudėtingas. „Nenorėta, kad Lietuvoje toks teismas veiktų, norėta, kad konfliktai, kylantys Lietuvos valstybės viduje (tarp Klaipėdos ir Kauno) būtų nagrinėjami tarptautinėse organizacijose, Tautų Sąjungoje ar Nuolatiniame Tarptautinio Teisingumo Teisme. Žinoma, Lietuva to nenorėjo turėdama suvereno teises Klaipėdos atžvilgiu, todėl siekė savo valstybėje kylančias problemas reguliuoti pati, o ne tarptautinių institucijų pagalba“, - teigia ji. Nepaisant visų kliūčių, ekonominių boikotų, britų ir prancūzų diplomatų atkalbinėjimų, Lietuvos teisininkai sukūrė Statutinio Teismo įstatymo projektą ir 1935 m. kovo 13 d. įstatymas buvo paskelbtas. Taip buvo įsteigtas pirmas Lietuvoje konstitucinis ir administracinis teismas, nes jam buvo pavesta prižiūrėti centrinių ir autonominių įstatymų bei administracinių aktų atitikimą Klaipėdos krašto statutui. Kaip tik dėl šios priežasties jis ir buvo pavadintas Statutiniu.
Monografijos autorė atkreipia dėmesį, kad Lietuva buvo viena pirmųjų pasaulyje įsisteigusi tokio pobūdžio teisminę instituciją, todėl sulaukė išskirtinio kitų šalių dėmesio: „Užsienio akademiniuose diskursuose mezgėsi mokslinės diskusijos, polemikos, pavyzdžiui, tarp Lietuvos teisės mokslininkų ir užsienio teisininkų. Vokietijos teisininkai, dėl suprantamų priežasčių, smerkė Statutinio teismo įsteigimą“, - pastebi prof. dr. Ieva Deviatnikovaitė.
Pasak prof. dr. I. Deviatnikovaitės, ši monografija gali būti įdomi ne tik teisininkams, istorikams, bet ir visiems, besidomintiems Lietuvos valstybingumo vystymusi. Monografiją „Statutinis Teismas“ galima įsigyti knygynuose Humanitas, Patogu pirkti, taip pat galima įsigyti parašius el. paštu jonasdzi@mruni.eu Monografijos egzempliorių išleista vos keliasdešimt.