Pasidalinkite, koks buvo jūsų kelias iki Mykolo Romerio universiteto (MRU) vicerektorės mokslui ir inovacijoms pareigų? Kokia veikla užsiėmėte iki šiol, o gal vis dar užsiimate?
Aukštajame moksle praleidau didžiąją dalį profesinės veiklos, tačiau prieš keturis metus nusprendžiau palikti universitetą ir išeiti dirbti į viešąjį sektorių pagal savo pagrindinę mokslinių tyrimų tematiką – informacinių technologijų valdymą viešajame sektoriuje. Praktinio darbo patirtis parodė, kokį ilgą ir kantrybės reikalaujantį kelią tenka nueiti, norint, kad teorinės įžvalgos, nors ir pagrįstos objektyviais tyrimais, realiai prigytų organizacijose ir pradėtų kurti vertę. Todėl kai MRU Rektorė prof. dr. Inga Žalėnienė netikėtai pasiūlė prisijungti prie savo komandos ir užimti vicerektorės mokslui ir inovacijoms pareigas, nusprendžiau priimti šį pasiūlymą, kadangi šios pareigos didele dalimi siejasi su mokslinių rezultatų poveikio visuomenei didinimu.
Papasakokite, koks ryšys jus sieja su MRU? Kokia jūsų istorija šiame universitete?
Kauno Technologijos universitete baigiau informatikos bakalauro ir programų inžinerijos magistro studijas. Tačiau mokantis ir dirbant informacinių technologijų srityje pastebėjau, kad labai dažnai norint sukurti gerą ir vartotojų lūkesčius atitinkančią programinę įrangą reikia turėti žinių ir įgūdžių būtent socialinių mokslų srityje, t. y. vadyboje, teisėje, komunikacijoje, pedagogikoje, psichologijoje. Todėl rinkdamasi, kur studijuoti doktorantūroje, ieškojau universiteto, kuriame galėčiau nagrinėti socialinius informacinių technologijų kūrimo ir plėtros aspektus. Tuo metu (2006 metais) tarpdisciplininiai moksliniai tyrimai ir studijos dar nebuvo taip paplitę kaip dabar, tačiau MRU jau turėjo teisės informatikos ir el. valdžios magistrantūros studijų programas. Jas kuravo Informatikos ir statistikos katedros vedėjas prof. dr. Rimantas Petrauskas, kuris mane ir pakvietė į MRU.
MRU praleidau daugiau negu 14 viso savo aktyvaus profesinio gyvenimo metų: baigiau doktorantūros studijas, dėsčiau studentams, dirbau tarptautiniuose ir nacionaliniuose moksliniuose projektuose, vadovavau studijų programų komitetams, buvau Verslo inovacijų laboratorijos vadove, Senato nare. Visos šios atsakomybės suteikė galimybę pažinti Universiteto žmones, dirbančius skirtinguose fakultetuose ir administraciniuose padaliniuose. Džiaugiuosi, kad šis ryšys išliko net ir po pertraukos vėl prisijungus prie MRU komandos.
Kokius tikslus ir uždavinius išsikėlėte sau, kaip vicerektorei?
MRU strategijoje 2024-2029 m. mokslo sričiai yra keliami du pagrindiniai tikslai: mokslinių tyrimų rezultatų poveikio ir matomumo didinimas bei žinių, įgūdžių ir technologijų perdavimas visuomenei, stiprinant Universiteto lyderystę ir įsitraukimą į inovacijų ekosistemą. Kadangi kuruoju ir Bibliotekos veiklą, strategijoje numatyta modernizuoti ir mūsų biblioteką, kad ji ir vėl taptų visą universiteto bendruomenę vienijančia informacine ir komunikacine erdve.
Visų šių tikslų ir uždavinių įgyvendinimas neįmanomas be žmonių motyvacijos ir įsitraukimo. Todėl mano pagrindinis dėmesys bus ieškoti būdų, kaip sudaryti sąlygas kiekvienam tyrėjui atrasti ir realizuoti asmeninį mokslinį potencialą MRU, ir nepamiršti tikrosios mokslinio darbo prasmės, kai kartais tenka naviguoti gana sudėtingoje mokslinių rezultatų vertinimo sistemoje.
Įsivaizduokite MRU po 10 metų. Kokį jį matote? Kas bus pasikeitę, o kas, galbūt, išliks, kaip yra dabar?
Manau, kad kaip ir dabar, taip ir po 10 metų MRU išliks lankstus ir inovacijoms atviras universitetas, kuriame kiekvienas bendruomenės narys visada turės galimybę išbandyti nestandartines idėjas ir taip prisidėti ne tik prie paties Universiteto veiklos tobulinimo, bet ir prie visos aukštojo mokslo sistemos pokyčių tiek nacionaliniu, tiek ir globaliu mastu.
Ką norėtumėte palinkėti visai universiteto bendruomenei – studentams, dėstytojams, administracijos darbuotojams?
Carl Newport savo naujausioje knygoje „Slow Productivity: The Lost Art of Accomplishment Without Burnout“ rašo, kad vienas iš didžiausių vidinį pasitenkinimą teikiančių malonumų bet kuriam žmogui yra malonumas galvoti įsigilinant ir vėliau to pagrindu gerai atlikti savo darbą ar bet kurią kitą veiklą. Šį vidinį pasitenkinimą, pasak autoriaus, galima pasiekti vadovaujantis trimis lėto produktyvumo principais: koncentruotis į nedidelį kiekį užduočių, dirbti neskubant ir labiau už viską vertinti kokybę.
Linkiu, kad mūsų universiteto bendruomenės nariai nepamirštų šių principų, stengtųsi kuo dažniau patirti lėto produktyvumo teikiamą džiaugsmą ir nepasiduotų vis dar gana paplitusiai nuostatai, kad produktyvumas – tai buvimas nuolat užsiėmusiu ir paskendusiu tarp daugybės el. laiškų, žinučių socialiniuose tinkluose, įvairiausių susitikimų ar veiklų.