Kviečiu pabandyti prisiminti savo studijas. Koks buvo paskaitų, seminarų ar pratybų formatas? Tikėtina, kad standartinis: aš, dėstytojas, dėstau, o tu, studente, klausai. Kurį laiką taip dėsčiau ir aš, tačiau susidūriau su tuo, kad „prarasdavau“ studentą, t. y. jo dėmesį, įsitraukimą. 

Galiausiai supratau, kad jeigu noriu savo kolegų įsitraukimo, tai turiu ieškoti inovatyvių būdų, kaip juos sudominti ir įgalinti. Aš ne tik dėstau universitete, bet ir dirbu privačioje organizacijoje. Joje labai dažnai išgirsdavau apie „Agile“, tekdavo ir pačiam vesti įvadinius kursus į šią filosofiją. Tokiu būdu „Agile“ man vis dažniau tapdavo įvairių naudingų elementų rinkiniu, kurį pats naudodavau darbe ir skatindavau tai daryti kitus. Po kelių darbinių diskusijų su „Agile“ treneriu man gimė idėja. Pamaniau, kad jeigu šis metodas yra taikomas darbinėje aplinkoje, jog projektai vystytųsi sparčiau, komandos taptų vis savarankiškesnės, o savininkiškumo jausmas atsirastų kiekviename dalyvyje, tai kodėl negaliu jo panaudoti savo paskaitose? Taigi diskusijos ir vidiniai pamąstymai paskatino mane paeksperimentuoti. (šypsosi)  

 

Tai buvo projektų valdymo dalykas. Jo metu vyko ne tik projektų simuliacijos, bet ir pats projektų valdymo metodikos turinio perteikimas – tiek tradicinio (angl. waterfall), tiek „Agile“. Studentų komandos dirbo su skirtingais simuliaciniais projektais, pradedant nuo elementarių mobiliųjų aplikacijų ir baigiant mokytojų robotų kūrimu. Minėjote, kad akademinių užsiėmimų metu buvote produkto šeimininko (angl. product owner) rolėje, o studentai buvo padalinti į save organizuojančias komandas (angl. self-organized teams). Kokių klausimų sulaukdavote iš studentų? (juokiasi) 

Net dabar prisimenu, kad pirmasis studentų klausimas, kurį gavau buvo: „o tai ką mums dabar daryti?“. Po to sekė: „gal galit tiesiog pasakyti ir mes tai padarysime?“, „keli komandos nariai nedirba, nepadeda, ką daryti?“. Tačiau po pirmojo sprinto situacija kardinaliai pasikeitė. Iš priekaištais grįstos komunikacijos užaugome iki konstruktyvių dalykinių klausimų, pavyzdžiui: „kokio funkcionalumo reikėtų šioje mobiliojoje aplikacijoje?“, „kokių dar reikalavimų turime galutiniam produktui?“, „ar galite įvertinti produkto tinkamumą?“ Na ir žinoma, kad viso dėstymo metu teko sulaukti klausimų ir apie patį projektų valdymą bei jo procesus. 

 

Scrum meistrai iš esmės buvo vidiniai komandų fasilitatoriai, pagrindiniai komunikacijos valdytojai ir organiškai tampantys komandų lyderiai. Manau, kad tai buvo hibridiniai Scrum meistrai. 

 

Kokias „Agile Scrum“ ceremonijas praktikavote ir kaip į jas įsitraukė studentai? Su studentai turėdavome 1-2 užsiėmimus per savaitę, tad sprintai trukdavo apie 4-5 savaites. Formalios ceremonijos, kurias praktikavome: sprintų planavimas, sprintų peržiūra, retrospektyvos. Taip pat komandos turėdavo savo vidinius susitikimus, kurių dažnumą nuspręsdavo patys. Iš esmės mes nedarėme tik kasdienių susitikimų (angl. daly standup / scrum). Įdomiausia ceremonija, mano nuomone, buvo retrospektyva. Jų metu komandos viduje reflektuodavo ir skaidriai dalindavosi kas ką veikė ar neveikė. 

Pirmąjį kartą, kai bandėme praktikuoti šią Agile Scrum ceremoniją, komandos pakankamai abstrakčiai kalbėjo. Per antrąją retrospektyvą jau mačiau ryškų pokytį: vyko gilesnė analizė, atviras dalinimasis grįžtamuoju ryšiu ir bandymas stipriau įsigilinti į save kaip komandą. 

 

Galiu tik spėti ar studentai dirbs projektinėse aplinkose ateityje, bet nuoširdžiai tikiu, kad tikrai galės panaudoti tam tikrus, studijų metu išmoktus elementus, nepaisant to, kokiose organizacijose dirbs. Nauda man – jaunųjų kolegų įsitraukimas, diskusijos bei supratimas, kad Agile veikia ir akademinėje erdvėje. Na, o studentams, mano nuomone, šis kursas suteikė naujų žinių apie Agile, galimybę praktiškai išbandyti Scrum metodą. Taip pat studentai turėjo galimybę savarankiškai mokytis pagal kitokį paskaitų ir seminarų formatą – tai skatino jų susidomėjimą ir leido mėgautis mokymosi procesu. 

 

Manau, kad aš apskritai labai kviečiu ir siūlau dėstytojams eksperimentuoti – ieškoti naujų būdų, kaip įtraukti studentą, kaip jį įgalinti žinias pasiimti pačiam. Kalbant konkrečiai apie mano išbandytą metodą – Agile Scrum... Jeigu matote, kad studentai nėra įsitraukę, pusė iš jų ateina tik dėl to, kad reikia, o ne dėl to, kad yra naudinga, įdomu – vienareikšmiškai siūlau išbandyti dėstymą pagal Agile Scrum. Šis metodas suteiks studentams savarankiškumą ir tam tikrą autonomiją pasiimant jūsų sukauptas žinias.