„Įkvepiančias istorijas“ šį kartą pasakojame kartu su Mykolo Romerio universiteto studentu, Studentų atstovybės viceprezidentu ir krepšininku Kasparu Šyvoku. Šiame interviu sužinosime kada ir kaip Kasparas pradėjo domėtis krepšiniu, jo didžiausius iššūkius ir įkvėpimo šaltinius bei patirtį atstovaujant MRU SELL žaidynėse 2024.

„Tau, skaitytojau, noriu palinkėti kuo efektyviau ir geriau pažinti save: įsigilinti į savo kūną bei jo poreikius, savo giliai užslėptus norus, mintis, kurios sukasi tavo galvoje ir visa kita. Tai padės tau ne tik geriau ir jaukiau jaustis pačiam(-iai) savyje, bet ir atvers dar didesnį potencialą, nei tu dabar turi, dalykuose, kuriuos nori pasiekti, įgyvendinti, bei „papasakos“ tau tokių įdomių įžvalgų, kurių net nesitikėtum. Tai ir yra ta vadinamoji „gyvenimo kelionė“ – savęs pažinimas ir realizavimas.“

Kasparai, papasakokite apie savo pirmąją pažintį su krepšiniu. Kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjote domėtis šiuo sportu?

Nuo mažens, esu aktyvi asmenybė. Prieš tai, teko pakeisti labai daug įvairių veiklų ir sportų, o su krepšiniu susipažinau, kai man buvo 11, tėtis pasiūlė išbandyti, o man tereikėjo sutikti arba atsisakyti. Tėvai manęs nematė fiziniuose sportuose ir, greičiausiai todėl, kad buvau labai švelnus ir „minkštas“ vaikas. Taigi, vėlokai paėmiau kamuolį į rankas, todėl pradėjus lankyti – iškart teko vytis bendraamžius ir ugdytis įgūdžius. Tačiau, manau man tikrai neblogai tai sekėsi.

Kodėl būtent krepšinis? Kas Jus žavi šioje sporto šakoje?

Krepšinis niekada nebuvo mano gyvenimo aistra, nes to nebuvo ir namuose, kai augau. Ugnelė šiam sportui įsižiebė, kai besivydamas bendraamžius pastebėjau, kad man tikrai gerai sekasi. Įsimintiniausia akimirka buvo ta, kai mano treneris, Tomas Kentra, mane perkėlė į pirmą (I) komandą iš antros (II) ir joje likau iki pat krepšinio mokyklos pabaigos. Vadinasi, kažką dariau tikrai gerai. Mane sužavėjo tai, kad krepšinis man „prilipo“. Nors buvo tikrai daug sunkumų, giliai viduje jaučiau malonumą ir norą varyt stipriau, geriau, daugiau.

Kas yra Jūsų didžiausi motyvatoriai ir įkvėpimo šaltiniai krepšinio karjeroje?

Trumpai ir konkrečiai: mano treneris Tomas Kentra, nes su juo ši kelionė ir prasidėjo; legendinis treneris Edas Nickus, jis manyje sugebėjo įžvelgti išskirtinai daug potencialo ir unikaliais būdais skatino būti vis geresniu žaidėju ir žmogumi; tėvai, kurie pamatę mano norą, pastangas, sėkmę – prisidėjo prie mano gerovės visais įmanomais ir reikiamais būdais; galiausiai – aš pats. Visas kelias, kurį jau esu nuėjęs, buvo mano pasirinkimas, kai po nosimi turėjau visas galimybes ir priežastis viską mesti.

Kokius didžiausius iššūkius atsimenate pradėjus savo kelionę krepšinio sporte? Kaip pavyko juos įveikti?

Sunkumų buvo ir labai daug. Atsimenu, kai, kaip ir ne maža dalis paauglių, susidūriau su užgauliojimais dėl nepritapimo. Čia man į pagalbą atėjo tėvai ir netikėti nauji draugai.

Taip pat teko geriau pažinti save, kai suvokiau kaip jautriai reaguoju į nesėkmes ar prastesnes dienas, rungtynes. Čia man padėjo tėvai, draugai ir aš pats, kai reikėjo išmokti priimti viską taip kaip yra ir, kad ne viską galima pakeisti savomis jėgomis.

Traumos. Didelis ir dažnas dalykas sporte, kuris dažnai veikia kaip demotyvacija. Teko mokytis priimti tą faktą, kad trauma nutiko, tada suvokti, kad mintys „kas būtų jeigu būtų“ – yra nesveikai stiprus stabdis norint judėti toliau, kurio reikia atsisakyti, na, o tada - „try to make the best of it“, t.y. dėti maksimalias pastangas išsigydyti, sustiprinti silpnas vietas ir grįžti su trenksmu.

Motyvacija. Ji labai nepastovi. Augant, atsirado naujų prioritetų ir polinkių ir tai labai normalu. Sportas – man yra pasirinkimas. Teko, ir vis dar tenka, rasti tą „kodėl“, kad galėčiau pasisemti įkvėpimo ir judėti pirmyn – į sporto ar krepšinio salę. Pažinti save ir kas stumia pirmyn – tai su kuo kiekvienas sportininkas susiduria.

Šiemet atstovavote Mykolo Romerio universitetą Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos (SELL) studentų žaidynėse. Papasakokite plačiau apie savo patirtį.

Smagu, kad vyko mano gimtame mieste, Kaune, tad jaučiausi labai komfortiškai. Pirmą kartą dalyvavau šiose žaidynėse. Nežinojau ko tikėtis. Tik suvokiau turnyro rimtumą dėl MRU vardo atstovavimo bei varžovų komandų sudėčių ir buvau nusiteikęs dėti visas reikalingas pastangas vardan kuo geresnių rezultatų. Turnyre susitikom su rimtais priešininkas, tačiau, nepaisant vardų ar autoritetų, mūsų komanda labai puikiai parodė, kad, kai norime, galime parodyti tvirtą charakterį, kurį ši komanda tikrai turi ir stumdytis su bet kuo. Turnyro pabaigoje puikavomės 4-oje vietoje. Dabar, ką mūsų komanda gali padaryti, tai prisiminti šių žaidynių kovas, individualiai suvokti, kad mes tikrai galime, kai norime, ir tą norą demonstruoti ne tik ruošiantis treniruotėse, bet ir kitose akistatose sekantį sezoną. Apart krepšinio, žaidynės paliko labai malonų įspūdį dėl sporto šakų įvairovės ir suteikiamų gerų sąlygų pailsėti. Be galo smagu buvo palaikyti kitus mūsų MRU sportininkus. Jautėsi bendrystė, susidomėjimas, palaikymas. Ir, žinoma, visada smagu sutikti bičiulių ir pažįstamų veidų iš kitų komandų, organizatorių ir kt. Įspūdžiai tik šilčiausi.

Ką galėtumėte papasakoti apie MRU krepšinio trenerį Mindaugą Sakalauską? Kokias jo savybes vertinate? Ar treneris labai spaudžia uoliai treniruotis?

Treneris labai žemiškas ir empatiškas mums, kaip sportininkams ir kaip studentams, ir tas labai jaučiasi. Galima pasikalbėti su juo tiek apie asmeninius dalykus, tiek apie dalykiškus reikalus ir tame nėra jokio nejaukumo. Labai vertinu jo indėlį į mano asmeninius siekius, kas liečia krepšinį. Už tai jam esu ir būsiu labai dėkingas. Kalbant apie treniruotes – jos nėra labai griežtos, tačiau, komandai susirinkus su geru nusiteikimu, „pajudame kaip reikiant“. Šiame interviu, nes žinau, kad skaitot, treneri, noriu palinkėti daugiau griežtumo ir tvirto žodžio, kai to komandai reikia.

Kasparai, esate ne tik sportininkas, studentas, bet ir Studentų atstovybės viceprezidentas. Kaip pavyksta viską suderinti?

Mano gyvenimas išties verda intensyviu tempu, tačiau man to, matomai, reikia, toks jau aš esu. Tenka dėliotis prioritetus – toks būtų mano atsakymas. Tikrai visų veiklų neišeina sudėti į vieną dieną, todėl planuoju savo laiką išskirdamas savo prioritetus. Pvz.: Trečiadienis, turiu paskaitas, atstovybės susirinkimą, asmeninių reikalų, galbūt net dienos darbo pasiūlymą. Atsižvelgiu į savo savijautą ir kontekstą ir nusprendžiu, kad privalau sudalyvauti susirinkime, treniruotėje ir paskaitose. Asmeniniai reikalai nugula į kitą dieną, kai nėra susirinkimo, o darbelio pasiūlymo – tiesiog atsisakau. Visi turim tiek pat valandų paroj. Klausimas kur ir kaip jas nusprendi išnaudoti.

Pasidalinkite, kokie yra Jūsų tolimesni tikslai ir siekiai krepšinio karjeroje?

Norėčiau iš krepšinio uždirbti pinigus. Čia buvo vienas iš mano motyvų, kodėl aš dar nemečiau šio sporto. Kol studijuoju ir, turiu pareigų visuomeninėje veikloje, sunku skirti tiek laiko profesionaliam sportui, kiek jis reikalauja, todėl su šio noro išpildymu tenka laukti. Kol laukiu – mezgu pažintis, semiu visas patirtis ir bandau išlikti krepšinio pasaulyje žaisdamas už universitetą, kitas komandas, dalyvaudamas 3x3 RKL turnyruose, pavyzdžiui, šį sezoną, dėka trenerio Sakalausko, gavau galimybę pasirodyti Vilniaus „Ryto“ sistemai ir sezoną praleidau Vilniaus „Rytas-MRU“ komandos gretose. Deja, ne viskas ėjo pagal planą, tačiau čia jau kitame interviu arba pakalbinkit mane patys – papasakosiu! Krepšinis – mano gyvenimo dalis, todėl tokios ambicijos ir norai manyje ir kirba.

Ko palinkėtumėte visiems MRU studentams?

Draugai sako, kad man gerai sekasi originalūs palinkėjimai ir kalbų sakymas, todėl jaučiu pareigą jų dabar nenuvilti.

Tau, skaitytojau, noriu palinkėti kuo efektyviau ir geriau pažinti save: įsigilinti į savo kūną bei jo poreikius, savo giliai užslėptus norus, mintis, kurios sukasi tavo galvoje ir visa kita. Tai padės tau ne tik geriau ir jaukiau jaustis pačiam(-iai) savyje, bet ir atvers dar didesnį potencialą, nei tu dabar turi, dalykuose, kuriuos nori pasiekti, įgyvendinti, bei „papasakos“ tau tokių įdomių įžvalgų, kurių net nesitikėtum. Tai ir yra ta vadinamoji „gyvenimo kelionė“ – savęs pažinimas ir realizavimas.