Bergsono filosofija yra išskirtinė ir šiandien ji turi būti pristatoma naujai. Henri Bergsonas yra XIX–XX a. prancūzų filosofas, gimęs 1859 ir miręs 1941 metais. Jis gyveno vienu iš niūriausių Prancūzijos istorijos laikotarpių. Pirmojoje XX a. pusėje Bergsonas buvo neabejotinai vienas įtakingiausių žmonių Prancūzijoje. Reputaciją ir žinomumą jis pasiekė ne tik savo knygomis, bet ir paskaitomis, kurias skaitė Prancūzijos kolegijoje (pranc. Collège de France) ir kurių klausytis rinkdavosi visas Paryžius. Jo minties poveikis buvo ryškus ne tik kitiems filosofams ir mokslininkams, bet ir daugybei menininkų, literatų, politikų. Visa Prancūzijos visuomenė stengėsi įsiklausyti į Bergsono teiginius.

Vienas iš jo mokinių, žymusis poetas Charles’as Péguy, kiekvieną penktadienį ėjo į jo paskaitas taip tarsi eitų į Mišias, kaip ir filosofai George’as Sorelis ar Jacques’as Maritainas su žmona Raisa. Charles’as Péguy netgi sakydavo, kad ta paskaita jam būdavo geriausiai praleista savaitės valanda. Pats Bergsonas buvo nepaprastai diskretiškas, toli nuo kasdienių įvykių sūkurių, grynas intelektualas, ilgai nenorėjęs angažuotis jokiems politinio gyvenimo įvykiams, visada kalbėjęs viešumoje tik po nuodugnaus kiekvieno savo žodžio apsvarstymo.

Tą patį galima pasakyti ir apie jo knygas: laiko intervalai tarp jų siekia 8–10 metų: jie buvo pripildyti tylaus mąstymo, ruošiančio naują knygą. Pirmoji jo knyga Esė apie tiesioginius sąmonės duomenis buvo publikuota 1889 m. Šiame veikale Bergsonas pristatė savo fundamentalų atradimą, iš kurio kils visa likusi jo filosofija. Tai – laiko, kurį jis vadino „trukme“, atradimas. Laikas arba trukmė teka giliai kiekviename iš mūsų ir tarsi kviečia mūsų sąmonę įsijungti į jį. Reikia pabrėžti, kad Bergsonas buvo gavęs klasikinį mokslinį išsilavinimą, o jo protas funkcionavo kaip genialaus matematiko. Mokyklinių studijų pabaigoje visi buvo įsitikinę, kad jam skirta tapti didžiu matematiku ar mokslininku. Daugelis buvo be galo nustebę, kai Bergsonas galiausiai nusprendė tapti filosofu. Jo matematikos mokytojas, labai nusivylęs, netgi jam pasakė: „Jūs galėjote tapti didžiu matematiku, o būsite tik filosofas.“ Tačiau ir studijuodamas filosofiją Bergsonas išlaikė mokslinę prieigą prie visų filosofinių problemų. Taip pat ir prie laiko problemos. Ir čia įvyko tas didysis atradimas: bandydamas laiką paaiškinti moksliškai-matematiškai, Bergsonas suvokė, kad laikas savyje slepia kažką, ko matematiškai suprasti neįmanoma. Tas kažkas ir buvo trukmė. Iki šio Bergsono atradimo laikas buvo suvokiamas per erdvės kategoriją. Mūsų įprastinė mąstymo forma yra būtent erdvė ir todėl laiką, kaip ir kitus dalykus, suvokiame per erdvės prizmę. Tokia yra mūsų kasdienė nuostata.

Pavyzdžiui, laikrodžių matuojamas laikas – tai tipiškas laiko suvokimas per erdvę: sekundes, minutes, valandas, dienas mes įsivaizduojame tarsi einančias erdviškai viena šalia kitos. Taip laiką imame laikyti išoriniu mums objektu, kuriam esame pavaldūs ir kuris mus, kaip mums atrodo, veikia destruktyviai. Kaip kadaise sakė Aristotelis, laikas viską sugriauna ir netgi piramidžių vieną dieną nebeliks. Tačiau Bergsonas atranda visai kitokį laiką – tą, kurį galime patirti kaip tekantį mumyse, anapus mūsų įsivaizdavimų, konceptų, visiškai unikalų absoliutų. Pamažu Bergsonas suvokė, kad šis laikas ne tik nėra destruktyvus, bet atvirkščiai: kai jį užčiuopiame, kai juo pasitikime, kai leidžiamės jo nešami, jis ima kurti. Šis atradimas – tai gili pasaulio ir objektų matymo transformacija.

Po to, kai Bergsonas išdėstė šį savo atradimą, keitėsi visa filosofija, ir joks filosofas jau nebegalėjo laiko vertinti taip, kaip tai buvo daroma iki tol. Husserlis, Heideggeris, nors ir plėtojo skirtingas laiko koncepcijas, galėjo tai daryti tik gavę impulsą iš Bergsono. Visos kitos filosofinės problemos gali būti atnaujinamos, remiantis Bergsono laiko samprata. Jeigu bet kokia tikrovė, mūsų gyvenimai, mūsų veiksmai, istorija, pasaulis, visata vystosi laike, vadinasi, jie patiria kažkokį vidinį brendimą, evoliuciją, transformaciją, kurios nepaskubinsi, kurios nepanaikinsi ir kuri mus veda. Užčiuopti šią vidinę tėkmę – tai transformuoti mūsų žvilgsnį, į visus dalykus pažvelgti naujomis akimis, kas, beje, ir yra filosofijos pašaukimas. Atradęs šį fundamentalų reiškinį – trukmę, Bergsonas visą likusį gyvenimą gilins jo prasmę. Trukmę, kaip vidinę tėkmę, jis atras ne tik žmoguje, bet ir visuose kituose dalykuose – pačioje materijoje, visose gyvybės formose, visatoje. Tam bus skirti kiti didieji jo veikalai – „Materija ir atmintis“, publikuota 1896 m., ir „Kūrybinė evoliucija“, išleista 1907 m. Pagaliau paskutinėje savo knygoje, pasirodžiusioje 1932 m. ir pavadintoje „Du moralės ir religijos šaltiniai“, Bergsonas ėmėsi tyrinėti santykius tarp žmonių ir visuomenę apskritai.

 

Taip, Dievo tema yra labai svarbi Bergsono filosofijoje. Bergsonas perima vieną Spinozos teiginį, tačiau apverčia jo dėmenis. Spinoza sakė, jog viską reikia matyti sub specie aeternitatis, t. y. amžinybės perspektyvoje, taip, kaip Dievas mato. Bergsonas teigia, jog visa reikia matyti taip, kaip tai matytų žmogus, jeigu jo regos ir daiktų neskirtų jokios mentalinės pertvaros. Visus dalykus reikia matyti sub specie durationis, t. y. trukmės perspektyvoje, sako Bergsonas.

O trukmė yra vidinė mūsų realybė. Taip teigdamas Bergsonas kviečia mus ne palikti šiapusinę tikrovę, žvilgsniu keliauti kažkur anapus, bet į visa žvelgti iš vidaus. Būtent šiame vidiniame žvilgsnyje Bergsonas ir atranda Dievo klausimą, kurį jis visu aštrumu kelia paskutiniame savo veikale Du moralės ir religijos šaltiniai, jungdamas jį su klausimu apie visuomenę, istoriją, religijų vaidmenį. Mūsų santykis su Dievu, su amžinybe taip pat yra vidinio laiko reiškinys ir Bergsonas parodo, kaip, gilindamiesi į mūsų vidinę trukmę, palaipsniui ir labai konkrečiai atrandame amžinybę ir Dievą.

Jis visada priešinosi tai abstrakčiai amžinybės sąvokai, kurią įsivaizduojame kaip neturinčią nieko bendro su mūsų laiku, vadino ją „mirusia amžinybe“. Ir šią „mirusią amžinybę“ jis priešino „gyvajai amžinybei“, kurią mes galime realiai išgyventi mūsų pačių laike. Istorijoje buvo ir yra žmonių, kurių gyvenimas buvo toks intensyvus, kad jie galėjo per trukmę prisiliesti prie dieviškosios amžinybės. Ir tai – labai konkretu!

 

Bergsono santykis su krikščionybe yra sudėtingas, tačiau verčiantis žavėtis jo asmenybe. Jis buvo aškenazių tradicijos žydas. Jo tėvas buvo buvo puikus pianistas, kilęs iš Lenkijos ir atvykęs į Prancūziją. Motina – anglė. Jis pats gimė Paryžiuje. Kaip ir dauguma to meto žydų, jo šeima buvo nutolusi nuo savo religijos. Tikrąja savo tapatybe jie laikė prancūziškumą. Pats Bergsonas save laikė Prancūzijos patriotu, ką patvirtina ir labai įdomus faktas: 1917 m. Prancūzijos prezidentas Poincaré kreipėsi būtent į jį, prašydamas vykti į JAV susitikti su prezidentu Wilsonu.

Bergsonas turėjo įtikinti prezidentą Wilsoną, kad JAV privalo įstoti į karą ir tokiu būdu jį užbaigti bei išgelbėti Europą nuo dar didesnės katastrofos. Bergsonas puikiai įvykdė šią misiją, o tai įtvirtino jo, kaip Prancūzijos patrioto, reputaciją.

Tačiau judaizmui jis ilgą laiką buvo gana abejingas. Jaunystėje jis save laikė agnostiku ir teigė, kad, jeigu vieną dieną jis suartės su religija, tai tik atlikęs kruopščią filosofinę analizę. Kas, beje, ir įvyko. Būtent progresyvūs filosofiniai tyrimai atvedė Bergsoną prie religijos, tačiau ne tiek prie judaizmo, kiek prie katalikybės. Katalikybėje jis matė religijos apskritai išsipildymą, taip pat ir judaizmo. Kodėl jis nepaprašė krikšto?

Tam yra sudėtingos priežastys, tačiau galime priminti labai gražų filosofo Merleau-Ponty pasakymą: Bergsono atsisakymą krikštytis reikia laikyti ypatinga jo buvimo krikščioniu forma. Kaip tai suprasti? Bergsono galutinis suartėjimas su katalikybe įvyko jau jo gyvenimo pabaigoje, kai politinė situacija darėsi tragiška, karas buvo beprasidedąs. Ir tokiame kontekste visi puikiai žinojo, kad jis yra žydas. Bergsono atsisakymo krikštytis priežastis yra įvardinta vienu sakiniu, randamu jo testamente: „Aš būčiau tapęs kataliku, jeigu nebūčiau matęs, jog Europą užplūs antisemitizmo banga.

Norėjau būti kartu su tais, kurie bus persekiojami rytoj.“ Jeigu jis būtų apsikrikštijęs, būtų atrodę, kad tiesiog bėgo nuo persekiojimų, kuriuos turėjo patirti žydų tauta. Bet jis, atvirkščiai, siekė tais persekiojimais pasidalinti. Bergsonas suprato, kad negalima gelbėtis vienam, kad svarbiausiuose gyvenimo aktuose esame susiję. Būtent tuo, kad neapsikrikštijo ir liko žydų tautos nariu, kad jungėsi su persekiojamais žmonėmis, jis ir išpildė savo asmeninį suartėjimą su Dievu. Levinas yra papasakojęs labai įdomią istoriją, kurią rasime visose Bergsono biografijose. Kadangi Bergsonas buvo pasaulinio lygio garsenybė, naciai jam suteikė leidimą nenešioti geltonos žvaigždės.

Kai Bergsonui buvo pranešta apie šį leidimą, jis atsikėlė iš ligos patalo (sirgo reumatizmu) ir, padedamas artimųjų, sugebėjo nueiti iki komisariato, kur pats pasiprašė geltonos žvaigždės. Taip jis parodė, kad savo testamento žodžius „Noriu būti su tais, kurie yra persekiojami“ yra pasiruošęs išgyventi labai konkrečiai. Viso to kontekste mums belieka prisiminti Bažnyčios teiginį apie „troškimo krikštą“. Bergsonas buvo neabejotinai krikščionis šia prasme. O jo atsisakymas pasikrikštyti – tai jo krikščioniškumo įrodymas. Bus daugiau