Mykolo Romerio universitetas yra Dongseo universiteto akademinis partneris, kartu vykdantis jungtinę dviejų diplomų bakalauro studijų programą „Informatika ir skaitmeninis turinys“ ir glaudžiai bendradarbiaujantis įvairiose studijų srityse. Dongseo universitete kasmet organizuojama vasaros mokykla „Asia Summer Program”, kurioje šiemet dalyvavo virš 400 studentų, o užsiėmimus jiems vedė ir apie 40 dėstytojų iš įvairių šalių. Tiesa, buvau vienintelė dėstytoja iš Europos. 25 studentų grupei iš Tailando, Singapūro, Filipinų, Kinijos ir kitų Azijos šalių dėsčiau e-marketingą ir socialines medijas.

 

Azijos studentai išsiskiria ypatingu atsakingumu, kruopštumu, susidomėjimu. Tačiau to ir tikėjausi. Ne paslaptis, kad Azijos universitetuose jaučiama didelė konkurencija tarp studentų – sunku ne tik įstoti į universitetą, bet ir būti atrinktam į papildomas programas, vasaros mokyklas ir kitus renginius. Tad visi studentai, norėdami dalyvauti šioje vasaros programoje, turėjo pereiti daug atrankos etapų savo universitetuose ir laimėti konkursą arba stipendiją.

 

Kokybės prasme Pietų Korėjos universitetų reputacija gal net tvirtesnė nei jų automobiliai (šypsosi). Kol tenykščiai detroitai vis dar nelygioje kovoje grumiasi su Europos, Japonijos ir JAV automobilių gamintojais, korėjiečių universitetai pasauliniame kontekste labiau primena „Samsung“ sėkmės istoriją. Technologiškai ultra modernūs Pietų Korėjos universitetai siekia būti maksimaliai atviri, prieinami ir demokratiški, kartu nuosekliai laikosi pačių aukščiausių dėstymo ir mokslo kokybės standartų. Taip pat aukšto lygio studijos ir į lygybę orientuoti dėstytojai, administracijos darbuotojai ir studentai.

Nors Azijos šalyse gana ryškus hierarchinis bendravimas, universitete net ir rektorius vienodai maloniai bendraus ir su dėstytoju, ir su studentu, o oficialūs priėmimai, vakarienės, pietūs vyksta vienoje patalpoje.

 

Busanas yra antras pagal dydį Pietų Korėjos miestas, įsikūręs pietrytinėje šalies dalyje netoli sienos su Šiaurės Korėja. Busane gyvena virš 3 milijonų žmonių. Mieste daug lankytinų vietų, šventyklų, paplūdimių, todėl vasarą jame apsilanko maždaug milijonas turistų. Atrodo, kad visur turėtų knibždėti žmonių, bet Pietų Korėjos didmiesčiai nevargina: metro ar autobusuose nėra didelių spūsčių, dažniausiai įlipęs rasi kur atsisėsti, lankytinuose objektuose net ir vasarą, kai pats turistų srautas, nereikia laukti ilgose eilėse . Man pavyko rasti nuostabių vietų prie jūros, kur apskritai nesutikau nei vieno žmogaus. Patys korėjiečiai yra labai malonūs ir puikų humoro jausmą turintys žmonės. Net ir pasiklydus užtenka parodyti reikiamos vietos nuotrauką, ir vietinis tave palydės iki metro stotelės ar padės rasti taksi. Bet mieste greitas ir beveik visur pasiekiamas internetas, todėl orientuotis pakankamai paprasta. Keliauti daug paprasčiau nei Kinijoje, nes pagrindinių lankytinų objektų, metro stotelių rodyklių užrašai buvo pateikti ir anglų kalba. Tik vėl reikėjo priprasti prie trijų dalykų: daugybės žemo ūgio žmonių, neslepiamo aplinkinių susidomėjimo manimi, nes esu europietė ir visoje stovykloje buvau vienintelė dėstytoja iš Europos. Galiausiai išmokti apsieti be anglų kalbos, nes tik nedidelė dalis mieste sutiktų žmonių galėdavo padėti išgirdę klausimą angliškai. Grįžus dažnai išgirsdavau klausimą, ar ten saugu. Busanas yra turistų pamėgtas miestas, todėl saugumas čia tikrai užtikrintas. Tik po to paaiškėdavo, kad didžioji dalis klausė, ar saugu, turėdami galvoje Šiaurės Korėją. Vietiniai šios savo kaimynės keliamų pavojų nesureikšmina. Kai paklausi, ar jaučia kažkokią grėsmę, pasako trumpą „ne“ ir per daug nesileidžia į kalbas. Susidarė įspūdis, kad tai labiau pasaulio televizijų kuriama realybė.