Pastaraisiais metais brutali Rusijos agresija prieš Ukrainą, o prieš tai apie porą metų besitęsusi Covid–19 pandemija viešojoje erdvėje užgožė visus kitus pasaulyje vykstančius politinius įvykius, procesus ir reiškinius. Šiame straipsnyje norime atkreipti dėmesį į tam tikrus nevienadienius politinius - istorinius reiškinius, susijusius su politinės kairės raidos procesais šiuolaikiniame pasaulyje. Ir, kaip gerai žinoma, Vakarų pasaulio atveju, svarbiausia sąvoka kalbant apie politinės kairės jėgas yra socialdemokratijos sąvoka.
Socialdemokratija nuo pat patekimo į istorinę areną pradžios ilgą laiką, beveik nuolat, su kai kuriomis išimtimis, didino savo politinę įtaką. Šaltojo karo metais ji patyrė tikrą savo „aukso amžių“ bei suvaidino svarbų vaidmenį kuriant gerovės valstybes Vakarų Europoje, ypač Skandinavijos šalyse, taip pat ir kai kuriose kitų pasaulio dalių valstybėse (pvz.: Australijoje, Naujojoje Zelandijoje).
Socialdemokratija esmingai prisidėjo prie Vakarų Europos šalių politinio, socialinio, ekonominio gyvenimo demokratizacijos, socialinių įstatymų leidybos, darbdavių ir samdomų darbininkų santykių teisinio reguliavimo. Socialdemokratų vykdyta ar jų formuota valstybinio ekonomikos reguliavimo, socialinių reformų ir plačių socialinių programų politika turėjo reikšmingos įtakos vadinamosios visuotinės gerovės valstybės, arba kitaip – socialinės valstybės – sukūrimui. Vakarų šalyse nuo XX a. 3–4-to iki 8–9-to dešimtmečių vyravo vadinamasis socialdemokratinis konsensusas.
Apskritai, socialdemokratija suvaidino itin svarbų vaidmenį XX a. daugelio Vakarų šalių ne tik socialinių - ekonominių, bet ir politinių sistemų tapsmo procese ir XXI a. pačioje pradžioje daugelyje šalių vis dar tebebuvo svarbi politinė jėga.
Anot austrų politologo Antono Pelinkos, socialdemokratijos iškilimas suteikė demokratinę laisvę, žmogaus teises, emancipaciją ir erdvią socialinę apsaugą. Pasak šio socialdemokratijos raidą tyrinėjusio autoriaus, „demokratinė, socialinė ir gerovės valstybė – didelis XX amžiaus antrosios pusės Vakarų Europos laimėjimas – buvo paremtas sutarimu, kurį pirmiausia suformulavo socialdemokratai“. Žymios socialdemokratijos tyrinėtojos amerikietės Sheri Berman teigimu, „socialdemokratija buvo sėkmingiausia XX a. ideologija ir judėjimas“.
Tačiau, kaip yra gerai žinoma, pastaraisiais dešimtmečiais nuolat kalbama apie socialdemokratijos krizę, pabaigą ar net jos mirtį. Pirmoji „banga“ kalbų, diskusijų, straipsnių ir knygų apie gilią šiuolaikinės epochos socialdemokratijos krizę, net jos pabaigą ar net „mirtį“ pradėjo reikštis dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje, labai suintensyvėjo 9-ajame dešimtmetyje ir apogėjų pasiekė 10-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje.
Kaip reakcija į tai įvairių šalių socialdemokratų partijose, jų „smegenų centruose“ vyko mažiau ar daugiau intensyvios diskusijos, kaip reaguoti į visas minėtas „kalbas“ ir, žinoma, pirmiausiai į jas sukeliančius įvairius socialinius pokyčius. Dėl viso to XX a. pabaigoje –XXI a. pradžioje įvyko ryškūs pokyčiai socialdemokratijos ideologinėse bei programinėse nuostatose bei praktinėje politikoje, taip pat ne vienoje partijoje vyko ir organizacinio pobūdžio reformos.
Apibendrintai įvertinant, įvyko nauja „socialdemokratijos metamorfozė“, t. y. „tradicinės“ arba „klasikinės“ socialdemokratijos transformacija į „naująją socialdemokratiją“ , kuri XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje buvo dažniausiai vadinama „Trečiojo kelio socialdemokratija“ ir kurios vienu pagrindinių ideologų tapo garsus britų sociologas Anthony Giddensas, o ryškiausiais jos įgyvendintojais praktikoje tapo britų „naujųjų leiboristų“ lyderis ir nuo 1997 m. iki 2007 m JK premjeras Anthony Blairas bei Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris (1998–2005 m.) ir SPD lyderis Gerchardas Schröderis, kurie 1999 m. pasirašė vadinamąjį „Blairo-Schröderio“ paktą, tapusį glaustu šios naujosios socialdemokratijos ideologinės platformos variantu.
Būtent su šių politikų vadovaujamų partijų, taip pat su Lionelio Jospino vadovaujamos Prancūzijos socialistų partijos pergalėmis 1997 m. ir 1998 m. vykusiuose nacionalinių parlamentų rinkimuose prasidėjo nauja socialdemokratijos elektoralinio palaikymo ryškaus padidėjimo banga, lėmusi tai, kad pačioje XX a. pabaigoje socialdemokratija vėl tapo įtakingiausiu politiniu judėjimu Vakarų Europoje.
Kaip akivaizdi šio teiginio iliustracija paminėtinas būtų kad ir toks faktas, jog 1999 m. iš tuo metu 15 Europos Sąjungos šalių net 13-oje socialdemokratai (partijos, kurios priklausė Europos socialistų partijai (PES)) įėjo į savo šalių vyriausybes ir net 11-ai tų vyriausybių vadovavo. Laikotarpyje iki 2000 m. rugpjūčio mėn. socialdemokratai valdė 10 iš 15 ES valstybių. Tuo metu pirmą kartą Europos Sąjungos istorijoje socialdemokratų vadovaujamos vyriausybės vienu metu buvo valdžioje Bonoje, Londone ir Paryžiuje. Su socialdemokratija susiję ir aktyviai jos ideologijos reformavime bei „Trečiojo kelio“ politikos pagrindime dalyvavę intelektualai René Cuperus ir Johannes Kandel šį dominavimą rinkimuose pavadino socialdemokratijos „stebuklingu sugrįžimu" (anglų k. – “magical return“).
XX a. pabaigoje socialdemokratijos politinė įtaka smarkiai išaugo ne tik Europoje, bet ir kituose pasaulio regionuose – Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje. Ši socialdemokratijos staigaus ir smarkaus padidėjimo banga gana nemaža dalimi buvo sąlygota to, kad rinkėjai jau buvo nusivylę pirmąja neoliberalizmo banga – daugeliu atvejų dešiniųjų (centro dešiniųjų) partijų vykdyta neoliberalia - neokonservatyvia politika. Taigi, nepaisant tuo metu populiarių kalbų apie „ideologijų pabaigą" ir neoliberalizmo patrauklumo, „socialdemokratų partijos susigrąžino valdžią ir sulaukė stulbinančio atgimimo“.
Tačiau įžengus į naująjį tūkstantmetį atrodė, kad minėtoji naujosios –„Trečiojo kelio“ – socialdemokratijos magija išnyko. Gana greitai socialdemokratai prarado valdžią vienoje po kitos Europos šalyse. Paaiškėjo, kad minėtoji atsinaujinusios – „Trečiojo kelio“ – socialdemokratijos politinės įtakos – itin gausaus elektoralinio palaikymo banga buvo trumpalaikė.
XXI a. 1-ajame dešimtmetyje socialdemokratinių partijų elektoralinė parama ir politinė įtaka mažėjo itin pastebimai (netgi lyginant su pačia dešimtmečio pradžia – staigiai) ir nuosekliai. Kaip to pasekmė buvo susidariusi tokia situacija, kad kaip 2008 m. gegužės mėnesį rašė JK Darbo partijos atstovas Denis Mac Shane, „Europos demokratinė kairė patiria didžiausią krizę per daugiau nei pusę amžiaus“.
Pasak beveik pora metų anksčiau, 2006 m. pabaigoje, rašiusio Rainer Habermeierio, „šiuo metu socialdemokratinio judėjimo padėtis atrodo gana beviltiška – panašu, kad tai paskutinis etapas“, „grandiozinė Didžiosios visuomenės, Teisingos socialinės tvarkos ar Gero gyvenimo visiems vizija išsikvėpė, o vietoj jos socialdemokratams į akis žvelgia eilė slegiančių faktų“. Trumpai „atsakydamas į savo [čia cituojamo straipsnio – G.M.] pavadinimo klausimą“, Habermeieris teigė, jog „taip, socialdemokratija baigiasi“ ir kad „nėra jokios pagrįstos vilties, kad bus atkurtas kuris nors socialdemokratijos etapas, net ir tai, kad dabartinis ketvirtasis etapas, akivaizdus nuosmukio etapas,...dar ilgai tęsis“.
Tai toli gražu ne vienintelis panašus socialdemokratijos būklės XXI a. 1-ojo dešimtmečio pabaigoje įvertinimas. XXI a. 1-ojo dešimtmečio 2-oje pusėje pasirodė knygų (pvz., Ashley Lavelle (2008), Clive Hamiltono (2006) knygos), kurių ne tik pavadinimuose buvo žodžiai „socialdemokratijos mirtis“, bet ir kurių tekstuose ta „mirtis“ buvo nuosekliai įrodinėjama.
Socialdemokratijos politinės įtakos (visų pirma, elektoralinio palaikymo – rinkimų rezultatų) mažėjimo tendencija tęsėsi net užklupus pasaulinei finansų ir ekonomikos krizei, kuri dažnai buvo interpretuojama kaip neoliberaliojo kapitalizmo krizė, arba, net apskritai, kaip kapitalizmo krizė, kuri, atrodo, turėjo socialdemokratams suteikti naujų galimybių. Tačiau minimoji krizė nelėmė (išskyrus kai kurių šalių atvejus) nei socialdemokratijos atsigavimo, nei tuo labiau politinės įtakos pakilimo. Anot šiuolaikinės socialdemokratijos tyrinėtojų R. Manwaringo ir P. Kenedy, „nei viena politinė šeima nuo pasaulinės finansų krizės nenukentėjo labiau nei socialdemokratija“.
XXI a. 2-ajame dešimtmetyje socialdemokratijos politinė įtaka ir rinkiminis palaikymas ir toliau mažėjo. Tiesa, kai kuriose šalyse būta itin ryškaus politinės įtakos padidėjimo proveržių, kurie tačiau baigėsi itin triuškinančiais pralaimėjimais ir gerokai užsitęsusiu politinės įtakos nuosmukiu.
Ryškiausias ir nevisiškai tipiškas Europinės socialdemokratijos raidai XXI a. 2- ąjame dešimtmetyje būtų Prancūzijos atvejo pavyzdys. Nevisiškai tipiškas todėl, kad šioje šalyje, skirtingai nuo daugelio kitų Vakarų šalių, XXI a. 2-ojo dešimtmečio pradžioje socialistai dar buvo pasiekę ryškių pergalių rinkimuose – 2012 m. jie laimėjo ir prezidento (Francois Hollande), ir parlamento rinkimus (I ture PS gavo 29,35 proc., o II ture - 40,91 proc. rinkėjų balsų bei net 280 mandatų!).
Tačiau 2017 m. Prancūzijos socialistai abiejuose šiuose rinkimuose patyrė tiesiog triuškinančius pralaimėjimus. Prezidento rinkimuose PS kandidatas B. Hamon gavo 6,36 proc. rinkėjų balsų (tai buvo blogiausias socialistų kandidato rezultatas prezidento rinkimų istorijoje nuo 1969 m.) ir liko 5-tas tarp visų kandidatų į prezidentus. O 2017 m. parlamento rinkimuose socialistai gavo 7,4 proc. I ture ir 5,2 proc. II ture ir 30 mandatų iš 577 (mažiausias socialistų gautų mandatų skaičius V-oje Respublikoje).
2022 m. rinkimai Prancūzijoje tik paliudijo, kad socialistai šioje šalyje ir toliau yra gilioje politinėje krizėje. SP kandidatė prezidento rinkimuose Anne Hidalgo surinko tik 1,74 proc. ir užėmė tik 10 vietą tarp 12-kos rinkimuose dalyvavusių kandidatų. Taigi buvo pasiektas naujas Prancūzijos socialistų partijos kandidato blogiausio pasirodymo prezidento rinkimuose rekordas po 1969 m.. Be to, PS kandidatę pralenkė ne tik „Nenugalėtosios Prancūzijos“ (“La France Insoumini“) lyderis, kažkada PSP priklausęs radikalus kairysis socialistas Jean-Luc Melenchonas, bet ir dviejų kitų sisteminių kairiųjų partijų – Žaliųjų partijos bei Komunistų partijos kandidatai. Pati PS 2022 m. parlamento rinkimuose dalyvavo netgi ne kaip atskira partija, o platesnėje kairiųjų koalicijoje, kurios lyderis buvo Jean-Luc Melenchonas ir kuri vadinosi “La France Insoumini“.
Itin ryškių socialdemokratinių partijų ilgalaikio nuosmukio pavyzdžių galima pateikti ir daugiau. Pirmiausia čia būtų paminėtini Graikijos, Nyderlandų, Lenkijos, Vengrijos, Čekijos, Bulgarijos atvejai. Po buvimo valdžioje 1997–2010 m. jau net keturis parlamento rinkimus iš eilės (2010 m., 2015 m., 2017 m. ir 2019 m.) pralaimėjo JK leiboristai. Pastaraisiais metais socialdemokratai neteko valdžios dviejuose savo ilgalaikės įtakos bastionuose – Švedijoje ir Suomijoje.
XXI a. 2-ajame dešimtmetyje su itin ryškiu politiniu – palaikymo rinkimuose – nuosmukiu buvo susidūrusi Vokietijos SPD. 2009 m. Bundestago rinkimuose ji gavo 23,0 proc. rinkėjų balsų ( ir buvo blogiausias rezultatas po Antrojo pasaulinio karo). XXI a. 2-ąjį dešimtmetį ir toliau pralaimėdavo parlamento rinkimus: 2013 m. gavo 25,7 proc., o 2017 m. – tik 20,5 proc. (ir tai buvo naujas „minusinis“ SPD rekordas VFR istorijoje (blogesni rezultatai XX a. buvo tik 1933 ir 1932 m.)). Visgi 2021 m. gavusi 25,7 proc. rinkėjų balsų kartu su Žaliųjų partija bei Laisvųjų demokratų partija SPD suformavo valdančiąją daugumą. Vokietijos atveju ir atsižvelgiant į SPD istoriją, jos, kaip rinkimų laimėtojos, gautas rinkėjų balsų procentas buvo nedidelis. Tai kad SPD, o ne krikščionys demokratai (CDU/CSU) formavo vyriausybę, priklausė ne tiek nuo SPD, o nuo žaliųjų ir liberalų bloko apsisprendimo, su kuria iš didžiųjų Vokietijos politinių jėgų sudaryti valdančiąją koaliciją. Tarp priežasčių, kodėl SPD pavyko rinkimuose laimėti prieš CDU/CSU, buvo ir Angelos Merkel pasitraukimas iš politinės arenos, ir krikščionių demokratų kandidato į kanclerius grubios klaidos rinkimų kampanijos metu.
Itin padažnėję socialdemokratų pralaimėjimai nacionalinių parlamentų rinkimuose nuolat aktualizuoja kalbas apie socialdemokratijos krizę, nuosmukį bei „mirtį“. Šios kalbos tęsiasi ir tekstai apie tai rašomi iki šiol. Taigi socialdemokratų partijos, anot jų tyrinėtojų, „susiduria su egzistencine krize“. Kaip baigiantis XXI a. 2-ajam dešimtmečiui rašė politikos mokslininkai Tariqas Abu-Chadi ir Markus Wagneris, „socialdemokratų partijos išgyvena esminę savo rinkiminės ir politinės reikšmės krizę“.
Tad iš esmės galima tik pritarti vokiečių istoriko ir socialdemokrato, garsiojo SDP lyderio ir VFR kanclerio Willy Brandto, sūnaus Peterio Brandto 2020 m. sausio mėnesį išsakytam vertinimui, jog tai, kad egzistuoja socialdemokratijos krizė visos Europos mastu, „niekas negali nuneigti“.
XXI a. 2-ajame dešimtmetyje, ypač jo pirmoje pusėje socialdemokratijos krizė buvo stebima ne tik ES ar apskritai Europos šalyse, bet ir kituose pasaulio regionuose. Apskritai, atrodė, kad pasaulyje reiškiasi ne tik socialdemokratijos – centro kairės partijų krizė, bet ir visos kairės krizė, visos kairiosios politikos krizė. Po anksčiau, XXI a. pradžioje buvusios būdingos „kairiosios bangos“ pakilimo minimame dešimtmetyje jau buvo galima kalbėti apie šios „bangos atoslūgį“ Lotynų Amerikoje. Visgi kalbėdami apie socialdemokratijos krizę Vakarų pasaulyje turime padaryti ir tam tikrų išlygų, kurių svarbiausia yra susijusi su Jungtinių Amerikos Valstijų atveju. Tačiau šį atvejį čia aptarsime truputį vėliau.
Čia atkreipkime dėmesį į dar vieną iki šiol neaptartą tarptautinio socialdemokratinio judėjimo krizės aspektą – tarptautiniu mastu įvairių šalių socialdemokratų partijas ilgą laiką vienijusio Socialistų Internacionalo (toliau – SI) krizę. Kaip žinia, XXI a. 2-ajame dešimtmetyje iš SI pasitraukė gana didelis skaičius partijų, buvusių jo nariais, o kai kurios partijos buvo pašalintos. O 2013 m. tuometinio SPD pirmininko Sigmaro Gabrielio iniciatyva buvo sukurtas naujas tarptautinis socialdemokratinių partijų tinklas – Progresyvusis aljansas, į kurį įėjo didelė dalis tų partijų, kurios anksčiau buvo SI narėmis, taip pat ir dalis tų partijų, kurios ir toliau išlieka SI narėmis.
Viešojoje erdvėje ir mokslinėje literatūroje socialdemokratijos krizė aiškinama įvairiai. Žinoma, kalbant apie konkrečias šalis galima kalbėti apie konkrečių lyderių klaidas, tam tikrus politinius sprendimus ar tam tikrus skandalus, kitaip sakant, įvairius trumpalaikius veiksnius. XXI a. 2-ajame dešimtmetyje buvo daug kalbama apie imigracijos krizės bei apskritai multikultūralizmo politikos įtaką socialdemokratijos nuosmukiui.
Kelias tam skirtos literatūros sistemines apžvalgas parengęs Frankas Bandau išskiria vadinamuosius „sociologinius aiškinimus“, akcentuojančius socialdemokratams nenaudingus visuomenių socialinius-struktūrinius pokyčius, lemiančius jų susidūrimą su skausmingomis rinkimų dilemomis, taip pat vadinamuosius „materialistinius aiškinimus“, kurie akcentuoja ekonominius apribojimus (pvz.: globalizaciją, eurointegraciją, keinsizmo ir „fordizmo“ pabaigą), dėl kurių socialdemokratinėms partijoms sunku vykdyti savo rinkėjams palankią politiką, taip pat vadinamuosius „institucinius aiškinimus“, akcentuojančius politinių partijų organizacinius pokyčius, prisidėjusius prie rinkėjų susvetimėjimo su socialdemokratinėmis partijomis.
Ketvirta socialdemokratijos elektoralinio palaikymo nuosmukio aiškinimų grupė – vadinamieji „idėjiniai aiškinimai“, kurie socialdemokratijos krizę sieja su tuo, kad jos elitas priėmė neoliberalizmo idėjas. Ir iš tiesų jau XX a. 9-tajame dešimtmetyje valdžioje buvusios socialdemokratinės partijos (pvz., Pietų Europos šalyse – Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje ir itin ryškiai Australijoje, Naujojoje Zelandijoje) pradėjo vykdyti ne tradicinę klasikinę socialdemokratinę politiką, o tuo metu pasaulyje pradėjusią sparčiai populiarėti neoliberalią politiką. Tas dar labiau tapo būdinga XX a. 10- jo dešimtmečio antroje pusėje – XXI a. pradžioje, vadinamoje socialdemokratijos „Trečiojo kelio“ epochoje (JK, Vokietijos ir daugelio kitų šalių, ypač pokomunistinių, atvejai).
Nepaisant to, kad socialdemokratų teoretikai ir ideologai daug rašė apie socialdemokratiją kaip alternatyvą neoliberaliam kapitalizmui ir libertarinei liberaliajai demokratijai, socialdemokratų politiką jų buvimo valdžioje metu, anot tyrinėtojų, galima pavadinti ta pačia [kartais šiek tiek sušvelninta] neoliberalia politika, o kai kuriose šalyse (ypač kai kuriose pokomunistinėse šalyse) ta politika buvo kartais net neoliberalesnė (arba neokonservatyvesnė pagal kitą identifikaciją) nei anksčiau konservatorių vykdyta politika.
Tyrinėtojų teigimu, „naujoji socialdemokratija“ perėmė nemažai tų kritiškų nuostatų, kuriomis remdamiesi neoliberalai kritikavo „tradicinę socialdemokratiją“, ir tapo partija, kuri priėmė „neoliberalinį konsensusą“ . Būtent šiame neoliberaliajame posūkyje į dešinę gana nemaža dalis tyrinėtojų ir įžvelgia pagrindinę socialdemokratijos nuosmukio priežastį.
Su socialdemokratų poslinkiu į neoliberalizmą dalies tyrinėtojų yra siejamas ir nacionalistinės (arba nacionalkonservatyvios) dešinės iškilimas. Dalis tyrinėtojų laikosi požiūrio, kad už šias partijas pradėjo balsuoti dalis darbininkų klasės, anksčiau tradiciškai balsuodavusios už socialdemokratus, tačiau dėl jų politikos suneoliberalėjimo nuo jų nusisukusios. Taip pat nusivylimas socialdemokratija kai kuriose šalyse paskatino buvusius jos rinkėjus balsuoti už labiau radikalias kairiąsias partijas (Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos atvejai).
Nors XXI a. 2-ajame dešimtmetyje įvairiose socialdemokratų partijose „Trečiojo kelio“ ideologija ir politika susilaukė mažesnės ar didesnės kritikos, o kai kuriose jų reiškėsi ir gana pastebimi (jau ir mokslininkų identifikuojami) kairėjimo (tačiau šiek tiek kitokio nei tradicinis jo supratimas) procesai (ypač radikalus kairėjimas vyko dalyje JK LP, kurios lyderiu 2015–2019 m. buvo kairysis socialistas Jeremy Corbynas), tačiau visgi turbūt galime daryti prielaidą, kad apskritai daugumoje šalių šiandieninė Europos socialdemokratija tebeišlieka labiau artimesnė „Trečiojo kelio“ socialdemokratijai nei klasikinei socialdemokratijai.
Visgi čia reikia atkreipti dėmesį į vieną išlygą (apie kurią jau užsiminėme). Turima mintyje tai, kad nemaža dalimi artimos klasikinei socialdemokratijai idėjos nuo XXI a. 2-o dešimtmečio antros pusės išpopuliarėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ir tai susiję su minimu laikotarpiu JAV itin išpopuliarėjusio kairiojo politiko, senatoriaus Bernio Sanderso dalyvavimu 2016 m. bei 2020 m. JAV prezidento rinkimų kampanijose. Abiejose kampanijose jis figūravo kaip antras iš pagrindinių pretendentų į Demokratų partijos kandidatus JAV prezidento rinkimuose. B.Sandersas save pozicionavo kaip demokratinį socialistą, taip ne tik labai netikėtai (šalies istorinio – politinio konteksto požiūriu) išpopuliarino JAV pastarąją ideologinę – politinę identifikaciją žymintį žodžių junginį, bet ir smarkiai katalizavo apskritai demokratinio socializmo idėjų populiarėjimą galingiausioje pasaulio valstybėje. Anot vieno iš B. Sanderso kritikų, „Bernie Sandersas išvedė „demokratinį socializmą“ iš marginalinių ideologijų šešėlio į Amerikos didžiosios politikos dėmesio centrą“.
Tad kaip 2020 m. sausio mėnesį rašė čia jau minėta Sh. Berman, „socializmas išgyvena atgimimą“. Apklausos rodo, kad JAV auga jo populiarumas, ypač tarp jaunimo. Populiarūs politikai, tokie kaip Bernie Sandersas ir Alexandria Ocasio – Cortez, išdidžiai save vadina socialistais. Ir spauda, ir viešieji intelektualai negali sustoti kalbėti apie tai“. Visa tai vienam rusų politikos apžvalgininkui sudarė prielaidas pasišaipyti, kad „JAV klaidžioja ... socializmo šmėkla“.
Demokratinio socializmo populiarėjimas JAV sukėlė gausią ir aštrią jo kritiką viešojoje erdvėje tiek iš tuometinio JAV prezidento D. Trumpo šalininkų stovyklos, tiek iš įvairių kitų JAV dešiniųjų ideologinių srovių atstovų. Buvo neigiama demokratinio socializmo egzistavimo galimybė apskritai, o socializmo sąvoka buvo tapatinama su SSRS, kitomis komunistinėmis valstybėmis, geriausiu atveju su Venesuela.
Iš B. Sanderso kalbų ir tekstų matyti, kad jis iš esmės demokratinį socializmą supranta kaip klasikinę socialdemokratiją (nors jo demokratinio socializmo samprata (ypač 2020 m. kampanijos metu) yra papildyta ir moderniomis, progresyviomis šiuolaikinės kairės idėjomis. Tačiau gana nemažai rašančių apie B. Sandersą ir jo ideologinę platformą tvirtina, kad jis yra ne [demokratinis] socialistas, o socialdemokratas...
Iš tiesų šiais laikais ir dalis politikos mokslo atstovų bei kitų akademikų, ir gana nemaža dalis save vadinančių socialdemokratais, ir, kita vertus, nemaža dalis save vadinančių demokratiniais socialistais, atskiria vieną nuo kitos socialdemokratijos ir demokratinio socializmo sąvokas. Taip daro netgi dalis B. Sandersą palaikančių JAV socialistų iš DSA – Amerikos demokratinių socialistų organizacijos. DSA, kurios narių skaičius B. Sanderso prezidentinių kampanijų metu JAV gerokai išaugo ir kuri gerokai padidino savo įtaką, yra labai įvairialypė. Kai kurie jos nariai, kaip ir Sandersas (kuris, beje, DSA nepriklauso) demokratinį socializmą supranta kaip klasikinę socialdemokratiją. Kai kurie, ko gero, yra artimesni istorinei (marksistinei) socialdemokratijai. Tačiau dalis DSA narių demokratinio socializmo sąvoką supranta ir aiškina gana radikaliai, griežtai atskirdami ją nuo socialdemokratijos sąvokos. Pastarųjų DSA srovių atstovai vartoja klasių, klasių kovos ir net revoliucijos sąvoką, nors ši sąvoka tiek socialistinio judėjimo tradicijoje, tiek apskritai buvo ir yra suprantama skirtingai.
Kita vertus, daug naujųjų socialdemokratų (nors ne visi – tai priklauso ir nuo atskirų šalių istorinės raidos ypatybių), ypač pokomunistinėse šalyse (bet net tik jose), nelaiko savęs demokratiniais socialistais ir vengia istoriškai būdingo socialdemokratijos tapatinimo su demokratiniu socializmu, nekalbant jau apie tapatinimąsi su socializmo sąvoka.
Susiklostė tokia padėtis, kad tampa gana populiaru manyti (ir rašyti), jog socialdemokratija yra atskira ideologija nuo demokratinio socializmo. Populiarus tapo ir kitas požiūris, kad socialdemokratija tapo liberalizmo ideologijos variantu – socialiniu liberalizmu arba kairiuoju liberalizmu. Iš tiesų „Trečiojo kelio socialdemokratijos“ praktika labiau priminė liberalizmą nei socializmą.
Visa tai ir sudaro prielaidas tam, kad ir dalis šiuolaikinių politikos mokslo atstovų bei kitų akademikų atskiria socialdemokratiją ir demokratinį socializmą kaip skirtingas ideologijas reiškiančias sąvokas. Nors, kita vertus, kai kurie taip darantys mokslininkai pripažįsta didelę socializmo (apskritai) sampratų ir versijų įvairovę. Tad įvyksta savotiškas prieštaravimas. Socializmas suprantamas itin polivariantiškai, o jo atmaina demokratinis socializmas suprantamas monovariantiškai...
Tad visgi, koks yra sąvokų socialdemokratija ir demokratinis socializmas bei apskritai socializmas santykis ?
Istorinė, klasikinė socialdemokratija nepripažino bolševikų kuriamai, o vėliau sukurtai santvarkai teisės vadintis socializmu, nes jos požiūriu socializmas be demokratijos neįmanomas. Sovietiniams komunistams ir toliau be sustojimo kartojant, kad jie kuria, o vėliau sukūrė socializmą, dalis socialdemokratų (dar tarpukaryje) pradėjo prie žodžio „socializmas“ pridėti būdvardį „demokratinis". Tačiau italų istoriko Massimo Salvadori žodžiais tariant, komunizmas, nuosekliems istoriniams-klasikiniams [demokratiniams] socialistams „buvo ne socializmo atmaina, o – dėl savo politinės ir intelektualinės prievartos – jo neigimas“.
Platesniu mastu demokratinio socializmo sąvoka išpopuliarėja ir įsitvirtina po Antrojo pasaulinio karo, kai socialdemokratų partijas tarptautiniu mastu vienijantis SI 1951 m. priėmė programinę deklaraciją „Demokratinio socializmo tikslai ir uždaviniai“. Čia demokratinis socializmas nurodomas kaip oficiali SI (t.y. tarptautinio socialdemokratinių partijų susivienijimo) doktrina. Pačios deklaracijos tekste demokratinio socializmo sąvoka dažnai buvo pakeista [tiesiog] socializmo sąvoka, kuri vartojama visiškai sinonimiškai. SI 1951 m. programinė deklaracija liudija socialdemokratijos, demokratinio socializmo ir tiesiog socializmo sąvokų tarpusavio persidengiamumą, taigi tam tikrą sinonimiškumą (bent jau istorinės socialdemokratijos ideologinėje tradicijoje). Tą patį liudija ir 1962 m. SI Generalinės tarybos Osle priimta programinė deklaracija „Pasaulis šiandien – socialistinė perspektyva“ ir 1976 m. SI kongreso priimta „Rezoliucija dėl politinės padėties“, ir 1989 m. SI „Principų deklaracija“.
Iki Antrojo pasaulinio karo socialdemokratijos (didžiosios jos dalies) ideologijoje vyravo marksistinė-ekonomistinė socializmo samprata, nors ir tuomet (apskritai nuo XIX a. pirmos pusės) reiškėsi daug skirtingų socializmo sampratų, doktrinų ir judėjimų. 1951 m. SI deklaracijoje buvo įtvirtintas socializmo pagrindimo pliuralizmas: „vis tiek, ar socialistai savo pažiūras remia marksistine ar kuria kita bendruomenės analize, ar išveda jas iš religinių ar humanitarinių principų, jų siekiamas tikslas yra tas pats: santvarka su socialiniu teisingumu, aukštesne gerove, laisve ir pasauline taika“.
Didžiulę reikšmę socialdemokratijos istorijoje turėjusioje 1959 m. SPD Bad Godesbergo programoje buvo pateikta ir įsitvirtino etinė socializmo samprata. Čia buvo sakoma, kad „socializmas yra nuolatinis uždavinys iškovoti laisvę ir teisingumą, juos išsaugoti ir save įteisinti juose“. „Laisvė, teisingumas, solidarumas ir tarpusavio įsipareigojimas, išplaukiantis iš žmonių bendruomeniškumo – tokios yra vertybės, kuriomis yra paremti socialistiniai siekiai“. 1959 m. SPD programoje taip pat buvo akcentuojama, kad demokratinis socializmas siekia „naujos ir geresnės visuomenės santvarkos, atveriančios žmogui kelią į jo laisvę“.
Taigi įtvirtinta, aiškiai to nefiksuojant, keletą aspektų apimanti demokratinio socializmo samprata: demokratinis socializmas suvokiamas, viena vertus, kaip „vedanti idėja“ (idėjų, vertybių, principų visuma), „nuolatinis uždavinys“ ir visa tai įgyvendinantis politinis judėjimas, ir viso to įgyvendinimo procesas, ir naujos geresnės visuomenės (socialinės santvarkos) vizija.
Matyt, galima būtų teigti, kad Bad Godesbergo programoje suformuotas (o prieš tai ir po to daugelio teoretikų plėtotas, argumentuotas, pagrįstas) demokratinio socializmo supratimas turėtų būti aktualus ir šių laikų socialdemokratams. Atsisakymas šios sąvokos būtų socialdemokratų kapituliacija prieš komunistus jų istorinėje kovoje – istoriniame ginče – dėl socializmo (kurią geriausiai simbolizuotų Karlo Kautskio idėjinė kova su Vladimiru Leninu ir kitais bolševikų vadais XX a. 2-3-iame dešimtmečiais). Taigi, anot socialdemokratinio judėjimo istorikės Helgos Grebing 1991m. išsakytos minties, socialdemokratams, „išsižadėti demokratinio socializmo šiandien būtų tolygu socialdemokratijos išdavystei“. Jeigu socialdemokratai taip daro (o per paskutinius tris dešimtmečius tokių pavyzdžių daug), tai tik dar kartą paliudija gilią nemažos dalies socialdemokratijos ideologinės savivokos krizę.
Tiesa, XXI a. 2-ajame dešimtmetyje socialdemokratijai intensyviai prarandant rinkėjus, pastebimi ir politikos mokslininkų yra konstatuojami didesnio ar mažesnio laipsnio jos slinkties (bent jau kai kuriose šalyse) į kairę ženklai. Šiomis aplinkybėmis daugelyje šalių vėl vis išgirstame socialdemokratus, pasisakančius už demokratinio socializmo sąvokos vartojimą. Štai netgi šiandieninė SPD pirmininkė (viena iš dviejų partijos pirmininkų) Saskia Esken 2020 m. sausio pradžioje aiškiai įsipareigojo siekti „demokratinio socializmo“ kaip politinio tikslo.
Žinoma, kalbant apie tai, kad socialdemokratai neturėtų pamiršti savo istorinės tradicijos ir iš jos išplaukiančių savo fundamentalių siekių, nereiškia, kad jie neturėtų modernizuotis ir nereaguoti į įvairius šiandieninio laikmečio ir ateities iššūkius – ypač imigracijos ir multikultūralizmo iššūkius, klimato kaitos problemų sprendimą, tam tikro žaliojo kurso įgyvendinimą ir t.t.
Pabaigoje reikia paminėti, kad, pastaraisiais dešimtmečiais socialdemokratams privengiant demokratinio socializmo sąvokos, šia sąvoka (deklaruojamos ideologijos ar siekiamos santvarkos prasme) pradėjo operuoti ir dalis įvairių Europos šalių nesocialdemokratinių kairiųjų, kurie dažnai įvairių apie juos rašančių autorių yra laikomi demokratiniais socialistais. Arba ir patys save taip identifikuoja. Dalis šių naujųjų „demokratinių socialistų“ labai smarkiai skiriasi nuo istorinių demokratinių socialistų, kuriuos pirmiausiai reprezentavo istoriniai socialdemokratai.
Dalis (bet ne visi) minimųjų „naujųjų“ europinių nesocialdemokratinių kairiųjų, pasisakančių už „demokratinį socializmą“ (pavyzdžiui, iš Vokietijos Kairiųjų partijos), kritikuodami Vakarus už jų (praeityje buvusį) imperializmą, gana ilgai nesugebėjo matyti arba tinkamai įvertinti putinistinės Rusijos imperializmo ir didžiavalstybinio hegemonizmo, o taip pat ir autokratinio šios valstybės režimo. Visais šiais aspektais jie galėtų pasimokyti iš Karlo Markso pateikto imperialistinės ir autokratinės Nikolajaus I Rusijos vertinimo. Beje, iki 2022 m. agresijos prieš Ukrainą pakankamai principingai vertinti Rusijos autokratijos ir imperializmo nesugebėjo (tad ir nebuvo pakankamai nuoseklūs savo deklaruojamų vertybių ir principų požiūriu) ir tam tikra dalis įvairių šalių (pvz., Vokietijos, bet ne tik jos) socialdemokratų. Tiesa, po 2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėto plataus masto karo prieš Ukrainą dalis šių socialdemokratų poziciją putinistinės Rusijos atžvilgiu pakeitė. Ji tapo principingesnė.
Baigiant aptarti socialdemokratijos situaciją, artėjant prie pabaigos XXI a. pirmajam ketvirčiui, galima konstatuoti, kad ji, pačiais pirmaisiais šio amžiaus metais išgyvenusi didelį politinės įtakos pakilimą, gana greitai atsidūrė užsitęsusio politinės įtakos nuosmukio būsenoje, kas suaktyvino kalbas ne tik apie jos krizę, bet ir apie jos „pabaigą“ ar „mirtį“. Tačiau apie socialdemokratijos „mirtį“ istorijoje buvo kalbama ne kartą. Nepaisant to, ji išgyvendavo ir dažniausiai atsinaujindavusi pereidavo į kitą raidos etapą. Socialdemokratijos šalininkai turėtų tikėtis, kad taip bus ir šį kartą. Tik atsinaujinimo procese svarbu nepamiršti pirminės – prigimtinės socialdemokratijos, kaip [demokratinio] socializmo esmės. Juk socialdemokratijos –[demokratinio] socializmo – siekis sukurti teisingesnę, solidaresnę, demokratiškesnę, o tuo pačiu metu ir laisvesnę, ir taikesnę visuomenę tebelieka aktualus ir XXI amžiui.
Gintaras Mitrulevičius yra Mykolo Romerio universiteto vyriausias mokslo darbuotojas. Mokslo populiarinimo straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Socialdemokratijos transformacija XX a.pabaigoje – XXI a. pradžioje: tarptautinis kontekstas ir Lietuvos atvejis”. Projektas finansuojamas iš Europos socialinio fondo lėšų pagal priemonės Nr. 09.3.3-LMT-K-712„Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą“veiklą „Stažuočių po doktorantūūros studijų skatinimas“. Dotacijos sutartis su Lietuvos mokslo taryba(LMT).
